Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
AUTORIAUS ir KĘSTO VASILEVSKIO nuotr.
Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt
Zarasų krašto muziejuje grupelė tremtinių, jų giminių, aktyviausių Zarasų bendruomenės narių paminėjo skausmingas Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas, prisiminė tragiškas tautos netektis, pagerbė nekaltų žmonių masinio trėmimo, sovietinio genocido ir teroro aukas. Į renginį atvyko ir buvę tremtiniai Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas, Zarasų rajono tarybos narys Rimantas Jurevičius.
Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė susirinkusiesiems pristatė fotografijų iš Genocido aukų muziejaus parodą „Kad nepasikartotų, kad niekada nepasikartotų…“. Parodos autorius – 1941 metų tremtinių sūnus Vilius Kairys – 1989 metų liepą dalyvavo ekspedicijose Jakutijos šiaurėje. Keturios grupės buvusių tremtinių iš Vilniaus ir Kauno vyko į buvusias tremties vietas – Bykovą, Trofimovską, Stolbus, Tit Arus Lenos deltoje ir kitas, sutvarkė, kiek buvo įmanoma, tėvynainių kapus, pastatė paminklus. Iš Tit Arų ir Bykovo savo artimųjų palaikus parvežė į Lietuvą. Viliaus Kairio nuotraukose – sukrečiantys tremtinių kapinių Sibire vaizdai. Tarp pasvirusių, nuvirtusių kryžių, paminklėlių – daugybė tuščių, atvirų karstų arba jų nuolaužų. Taip pat šalia jų išrikiuotos ilgos eilės tvirtai sukaltų karstų, parengtų ilgai kelionei į Lietuvą.
Amžinojo įšalo žemėje neįmanoma buvo iškasti gilesnių duobių ir deramai palaidoti žuvusių arba mirusių tremtinių.
Žuvusių tremtyje, lageriuose aukų atminimas pagerbtas tylos minute.
Zarasų krašto muziejaus muziejininkas, kultūrinių renginių koordinatorius Vasilijus Trusovas priminė 1941 m. birželio pirmųjų trėmimų žiaurumą ir netektis, pirmąsias Zarasų apskrityje sovietinio genocido aukas ir pristatė lektorių – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiąjį istoriką Andrių Tumavičių. Istorikas pateikė nemažai nežinomų Lietuvos okupacijos ir genocido faktų, nurodė tikslius ištremtų šeimų, lageriuose kalėjusių politinių kalinių skaičius. Svečias sakė, kad 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos valstybę, prasidėjo jos politinės-socialinės ir ūkinės sanklodos griovimas, žemių ir kito turto nacionalizavimas, nepalankių režimui žmonių persekiojimai, kalinimai, žudymai, trėmimai. Lietuvos žmonės nukentėjo ne tik nuo sovietų, bet ir nuo fašistinės Vokietijos okupacijų. Naciai Lietuvos gyventojams karo metais nustatė didžiules pyliavas. Sušaudė keletą ūkininkų, kurie nenorėjo jų vykdyti. Dėl tariamo kenkimo vokiečių kariuomenei sudegino 14 Lietuvos kaimų, ypač visus sukrėtė Pirčiupio tragedija. O per 1941–1952 metų trėmimus iš Lietuvos buvo prievarta išvežta per 36 tūkst. darbščiausių, doriausių, pažangiausių Lietuvos šeimų arba per 120 tūkstančių asmenų.
Zarasiškė Ona Kačkienė papasakojo apie iš Ignalinos rajono ištremtus gimines. Tėvas, šachtose sunkiai užsidirbęs pinigų, sūnui nupirko 18 ha žemės. Pastarasis, kaip buožė, buvo su visa šeima ištremtas į Krasnojarską. Žmones žlugdė ne tik trėmimų neteisybė, bet ir ypatingas žiaurumas. Kartu su 18 ha žemės ūkio savininku buvo ištremta ir 12 metų lovoje išgulėjusi paralyžiuota močiutė. Namuose nebuvo leidžiama net atidaryti lango, kad skersvėjis nesupūstų paliegusios moters. O ši ištvėrė ilgą kelionę gyvuliniame vagone ir tremtyje išgyveno dar trejus metus.
Likę gyvi tremtiniai grįžo į Lietuvą. Išaugino 3 sūnus, turi 11 anūkų. Bet štai keturi iš jų vėl… tremtyje – lenkia nugaras Ispanijoje…
Buvęs tremtinys Zarasų rajono administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas pastebėjo, kad skaudžiai Lietuvos gyventojai nukentėjo ne tik nuo okupantų, bet ir su jais kolaboravusių pačių lietuvių. Benjamino tėvelio šeima buvo ištremta 1948 metais. 1957-aisiais grįžo į Lietuvą. Bet čia buvusių tremtinių niekas nenorėjo registruoti. Lietuva buvo nustačiusi pačias blogiausias tremtinių grįžimo į tėvynę sąlygas. Buvęs tremtinys, neapsikentęs tokios neteisybės, jau savanoriškai grįžo į buvusią tremties vietą. Ir tik 1977 metais sūnus parsivežė tėvą į Lietuvą.
B. Sakalausko senelis buvo 1918 metų savanoris. Anūkas jo atminimui pastatė paminklą. „Dabar man gėda stovėti prie paminklo seneliui, – sako Benjaminas. – Ne dėl tokios Lietuvos kovota.“
Šiandien Lietuva „pirmauja“ pagal visus blogiausius rodiklius iš visų buvusių posovietinių valstybių. Prasčiausi ekonominiai rodikliai, mažiausi atlyginimai, pensijos, didžiausios kainos. „Pirmaujame“ ir pagal savižudybių skaičių, prekybą žmonėmis, sparčiausiai iš visų bėgame iš Lietuvos. Per pastaruosius 7–8-erius metus ypač suklestėjo oligarchai, įvairiausi klanai, kerojasi jų aferos. Daug psichologinio smurto, neteisybės, nepagarbos, žeminimų.
„Jeigu nustosime garbinti tariamus stabus, aiškiai įvardysime, kas yra kas, nieko nevyniosime į vatą, o sakysime tiesą, tik tada gyvenimas Lietuvoje prašviesės“, – sakė B. Sakalauskas.
Zarasų rajono tarybos narys, buvęs tremtinys Rimantas Jurevičius papasakojo apie tragišką savo senelių, tėvų, giminių likimą: 1941 metų trėmimą, kalėjimus Magadano lageriuose, politinių kalinių, partizaninės kovos dalyvių žūtis.
Renginio dalyviams profesionalios muzikos koncertą surengė Valstybinio Vilniaus kvarteto muzikantai ir solistė Jomantė Šležaitė.
Valdas ŠERĖNAS