Apie pli­ką Šiau­lių li­te­ra­tū­ros lau­ką

Šiauliai

V. Butkaus / Freepik.com nuotr.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.lt

202562

Kai pa­gal­vo­ju apie kul­tū­ri­nę Šiau­lių pa­no­ra­mą, da­bar­ti­nes jos aukš­tu­mas, že­mu­mas ir vi­siš­kas dyk­ras, ma­tau, kad la­biau­siai stin­ga žo­džio me­no meist­rų. At­sig­rę­žus į de­šimt­me­čiu ar ke­liais anks­tes­nius lai­kus, rei­kė­tų pri­pa­žin­ti, kad ir tuo­met si­tua­ci­ja mies­te bu­vo to­kia pat.

Norint tuo įsitikinti, pakanka prisiminti, kiek vietiniai meno žmonės surengė parodų, koncertų, performansų, vaidinimų ir kitų panašių renginių, kuriuos buvo ir būtų ne gėda parodyti rinktinei konkrečių sričių profesionalų publikai, ir kiek tėra išleista grožinių knygų, su kuriomis prieš analogišką publiką nebūtų apsigėdinta. Akivaizdu, kad santykis ne knygų naudai – didžiulis.

Turbūt abiejų rankų pirštų beveik pakaktų suskaičiuoti per kokius 40–50 metų išėjusias šiauliečių knygas, vertas tikrai rimto, gilaus, platesnio nei vietinis dėmesio. Iš anksčiau prisiminčiau Eduardo Juchnevičiaus, Marijos Jurgelevičienės poezijos rinkinius, vieną antrą Janinos Jovaišaitės eilių knygą, iš dar ankstesnių laikų – Jadvygos Gabriūnaitės eilėraščių rinkinį „Vardynos“, abi Petro Balčiūno poezijos knygas.

„O dabar, – paklausite, – ką dabar iš šiauliškių būtų galima pasiūlyti ir parodyti išlavintą estetinę rašyto žodžio klausą turinčiai Lietuvos auditorijai?“ „Dabar ant literatūrinio Šiaulių lauko pliko tik Petro Rakštiko miniatiūrų knygos liko“, – atsakysiu. Ačiūdiev, ne apykreivės kaip anos pušelės, o ganėtinai tiesios ir drūtos. Tiesa, vienišos. Bet ir dėl jų, žinant autoriaus gyvenimiškųjų kelionių trajektorijas, tektų pasigrumti su Kuršėnų kultūrininkais. Mat šie turi pilną teisę jas įsirikiuoti ir į savą lentyną, tarkime, greta kuršėniškio rašytojo Vytauto Kirkučio darbų.

Kartais girdžiu vieną kitą balsą, siūlantį ar net reikalaujantį į šiauliškę rašto kultūros panoramą įkomponuoti išeivių iš mūsų miesto Rimanto Kmitos, Dalios Staponkutės, Sandros Bernotaitės kūrybą. Tokiems siūlytojams primenu, kad siuvamas ne švarkas prie sagos ar kelnės prie lopo, bet saga prie švarko ir lopas prie kelnių. Žinoma, R. Kmitos romanai, ypač pirmasis, supurtė, atšviežino, išgrynino bent kiek kultūriniams impulsams imlios miesto bendruomenės šiaulietiškojo identiteto sampratą, bet tik taip, kaip kokią nors silpnesnę lokalią struktūrą supurto ir sustiprina solidžios išorinės dotacijos. Jas gauni, sunaudoji savo būčiai pasigerinti, betgi nesigiri, kad jos iš tavo piniginės.

Gali kilti pagrįstas klausimas: kodėl apie tai – gerokai, o gal ir visiškai bėdiną literatūros padėtį Šiauliuose – rašau? Pirmiausia todėl, kad toji bėdina padėtis būtų garsiai įvardyta ir jūs apie ją sužinotumėte. Antra priežastis – siekis parodyti, kad, priešingai, nei dažnas įsivaizduoja, literatūra yra ne vienas paprastesnių, o vienas sudėtingesnių menų. Neretai kitose srityse pasitaikančio net labai gabių žmonių polėkio – „ai, kas čia tėra, rašyti moku – sėsiu ir parašysiu romaną (apsakymą, eilėraštį...)!“ – rezultatas paprastai būna arba sekloka publicistika, arba manieringi išvedžiojimai, arba tiesiog poetinių klišių ir banalybių rinkinys.

„Šnekindamas dvasių pasaulio pakeleivį, skersai turgaus aikštės brenda kaimo girtuoklis“, – rašo Petras Rakštikas, meistriškai išlankstydamas lietuvių kalbos sintaksę ir semantiką panašių sakinių virtinėse. Tik iš šalies atrodo, kad tokį sakinį užrašyti paprasta.

Dr. doc. Vigmantas Butkus

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt