Apie pasaulio centrą Lietuvos užkampyje

Senovinis žmogus naudojosi tik tuo, ką rasdavo gamtoje, paskui jo smegenys patobulėjo ir jam toptelėjo mintis, kad akmenį, kurį jis iš arti paleidžia į mamutą, galima pakeisti strėle ir ietimi, o naujaisiais amžiais jis išmoko tarsi iš nieko išgauti ir savo reikmėms pritaikyti medžiagas ar priemones, kurios grynu pavidalu gamtoje neegzistuoja. Gamta ėmė užleisti vietą civilizacijai – pasaulio kūrimo funkcijas Dievas kūrėjas perleido žmonėms, kad jie patys išradinėtų priemones, lengvinančias žmonijos judėjimą evoliucijos keliu.

Retas žmogus tinka būti kūrėju. Išrinktuosius mes vadiname genijais, o pačius didžiausiuosius skaičiuojame ant rankos pirštų. Jie kuria pasaulį, kuriame visi mes ir gyvename. Tačiau net ir jie yra žmonės, kažkur gimę, kažkur augę, kažkur mokslus krimtę.

Daug mūsų piliečių šventai tiki, kad Lietuvos žemė skurdi ne tik naudingų iškasenų, o visame pasaulyje matomi aukščiausios prabos žmonės gimsta toli nuo Lietuvos ir savo atradimus daro tik harvarduose ar oksforduose. Kartų juoką sukelia mintis, kad ir Lietuvoje, kur nors Vilniuje, Šiauliuose, o tuo labiau kokiame atokiame užkampyje, kokiame už Žeimelio pasislėpusiame Gedučių kaime, galėtų gimti pasaulio veidą keičiantis genijus. Ir esame teisūs, bet tik ta prasme, kad joks reikšmingas atradimas dar nebuvo padarytas pasaulio pakrašty. Tačiau yra visuotinis dėsnis, kuris skelbia, kad didis kūrėjas yra nelyginant savo gentį vedantis senovės žynys – ten, kur jis įsmeigia savo lazdą, ir yra pasaulio centras. Gedučiai geriausiai patvirtina šį dėsnį – kadaise ir jiems buvo lemta tapti pasaulio centru.

Pasiekti Gedučius galima tik išsukus iš visų pagrindinių kelių. Atvažiavus nuo Linkuvos, sunku nepastebėti jau anapus kaimo šalia kelio dunksančio masyvaus senojo dvaro pastato. Nuo prašalaičių apsaugotas aukšta žole ir krūmokšniais, užkaltais langais pilnas nevilties, jis tarsi laukia nesulaukia varganų savo dienų galo. Paties dvaro jau nebeliko, todėl, tik pasitelkę lakią vaizduotę, galėtume nuo dabarties nubraukti 238 metus ir, patekę į 1785 m. vasaros Gedučius, savo akimis pamatyti iš ilgos kelionės po Vakarų Europą parskubančią dvaro savininkę Elisabethą Eleonorą ir jos vyrą kompozitorių ir gamtamokslininką Ewaldą Dietrichą von Grotthussą. Skubėti namo vertė blogėjanti vyro sveikata, taip pat ir sausio 20 d. Leipcige gimęs vienatinis jų sūnelis Christianas Johannas Dietrichas von Grotthussas, kuris paaugęs nusprendė vadintis tiesiog Theodoru Grotthussu be aristokratiško priedėlio „von“. Tokį jį ir žino mokslo pasaulis.

Tarsi nujausdamas berniuko ateitį, jo krikštatėvis, vaikų literatūros pradininkas Christianas Felixas Weisse, gavęs Leipcigo universiteto rektoriaus Samuelio Friedricko Moruso pritarimą, penkių dienų amžiaus vaiką įtraukė į universiteto studentų sąrašą, o tėvui laiške užtikrino, kad „čia yra visos galimybės jūsų jaunam mylimam sūnui įgyti puikų išsilavinimą, geresnį nei jo tėvo išsilavinimas“. Ilinojaus universitete leidžiamas „Chemijos istorijos biuletenis“ pridūrė: „Grotthussui pasisekė, kad jis gimė tinkamu laiku, turėjo aukštą visuomeninį statusą ir buvo apdovanotas nuostabiu žingeidžiu protu.“

Štai toks vaikas nustebusiomis akimis ir pažvelgė į neatskleistų paslapčių kupiną pasaulį tikrame Lietuvos užkampyje ir tame užkampyje, ne Rygoje ar Vilniuje, ne Londone ar Paryžiuje, net ne Žeimelyje, bet būtent atokiausiai nuo civilizacijos nukištame kampelyje, išaugo į pasaulinio masto mokslininkus, čia jis gavo puikų namų išsilavinimą, čia subrandino pirmąją elektrolizės teoriją, nustatė pirmąjį fotochemijos dėsnį ir vadinamąjį Grotthusso mechanizmą. Reikšmingiems atradimams padaryti Th. Grotthussui nereikėjo belstis į pasaulio kraštą, jis liko pasaulio centre, kuriame daromi fundamentalūs atradimai – Gedučiuose.

Grįžęs į gimtąjį lizdą po penkerių studijų metų Leipcige, su vaikystės draugo, Liepojos vaistininko ir gydytojo Nikolauso Heinricho Bidderio pagalba Grotthussas įsirengė tikrą mokslinę laboratoriją, kurioje ir padarė daug reikšmingų atradimų elektrolizės ir fotochemijos srityje. Spėjama, kad tas sunkus pastatas, kuris tebestūkso šalia kelio į Žeimelį, ir buvo įžymioji Th. Grotthusso laboratorija. Vietiniai pasakoja, kad jis buvęs dvigubai didesnis, kol tarpukariu du broliukai ūkininkai jį nusipirko, bet nepasidalijo, todėl vienas jų savo dalį nusigriovė ir persikėlė į kitą vietą.

Iki šiol mes vis dar tikime, kad dvaruose gyveno darbo liaudies kraują siurbę pikti išnaudotojai. Dėl to ir prašome laiko, kad jis kuo skubiau surytų dvarų liekanas ir patrauktų jas nuo mūsų sąžinės kaip sopantį svetimkūnį. Taip, juose neskambėjo lietuvių kalba ir dvarponių būta visokių, tačiau jau Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ parodė, kad dvaruose klestėjo „svetimu žodžiu užkeikta“ kultūra, kurią lietuvis privalėjo sugerti į save, kad taptų civilizuoto pasaulio gyventoju. Daugelis dvarų buvo turtingos paveikslų galerijos, koncertų salės, bibliotekos... Tai buvo erdviškai mažučiai, bet dvasiškai didingi kultūros židiniai, tolygiai išbarstyti po visą Lietuvą.

Žiūrint į liūdną šabarkštynuose paskendusį Gedučių dvaro rūmą, sunku dabar patikėti, kad šiame atokiame kampelyje nuolat buvo diskutuojama filosofinėmis ir mokslinėmis temomis, deklamuojamos eilės, skambėjo iš Johanno Sebastiano Bacho sūnaus pirktas pianinas, bendraujama prancūzų kalba, kuria dvidešimtmetis Theodoras parašė pirmąjį ryškų darbą, nustebinusį mokslo pasaulį. Gedučių pavyzdys rodo, kad ne Lietuvos žemelė kalta dėl to, kad joje neišauga iškilių asmenybių. Laikas joms gimti visada yra tinkamas, socialinis statusas seniai nebevaidina lemiamo vaidmens, o nuostabus žingeidus protas nebėra retenybė. Jos neabejotinai gimsta mūsų žemėje, bet subręsti joms trukdo ta pati nelemtoji dvasia, kuri griauna ne tik Gedučių dvarą, bet ir daugybę kitų baigiančių trūnyti kultūrą kadaise brandinusių salelių. Nes valstietiška mūsų išmintis juk sako: o kokia iš jų nauda?