Apie P. Noreikos netektį elektrėniškių akimis…

Paskutinis Ačiū ir Sudiev
(Pranui Noreikai)

Mirtis nuraškė Gyvybės
paskutinę dieną,
Tik neištrynė prasmingai
nuveiktų darbų –
Jie tapo tęsiniu pas likusį
gyvent kiekvieną,
O ateitis idėjomis – gyvybiškai
svarbu.
Prisiminimai šviesūs ilgai
gyvens tarp mūsų
Didelės dosnios širdies jausmai nelies…
Gyvenimui kaip duoklę
atidavus didį triūsą –
Ilsėkis prieglobsty ramybės didelės …

Kazimira Drūtinė

Laikas yra tarsi veržli upė, nešanti visus įvykius. Vos tik kas nors pasirodė, tuoj nunešamas, į jo vietą atplaukia kitas, bet ir tą tuojau nuneš srovė (Markas Aurelijus).
Ankstyvą, niūroką rugsėjo 17 ­dienos rytą elektrėniškius pasiekė ­žinia: mirė mūsų Direktorius Pranas Noreika. Toji žinia sukrėtė visus Jį ­pažinojusius, ypač ilgamečius elektrinės darbuotojus. Šią žinią daugelis pa­lydėjo žodžiais: „Geras buvo mūsų Direktorius, rūpinosi savo darbuotojais ir jų šeimomis“. O kaip atrodė tas „rūpinosi“?

Pabandysiu papasakoti apie Di­rektoriaus nuveiktus darbus. Nekalbėsiu apie gamybinę veiklą, apie tai daug ir išsamiai buvo aprašyta. Kalbėsiu apie tai, kaip dėl Direk­toriaus entuziazmo mes turime tokį žalią miestą, nes talkų metu nuolatos sodindavome medelius. Dėka Direktoriaus mes turėjome „Vaikų pasaulį“ su apžvalgos ratu, karuselėmis, muzikiniais kalneliais, automobiliukų atrakcionu. O kai iš Maskvos buvo pervežti ir sumontuoti Amerikietiškieji kalneliai, tai Elektrėnų at­rakcionų parką aplankė bene kiekviena Lietuvos šeima, nes toks parkas buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvoje.
Mūsų Direktoriui rūpėjo net ir tai, kad žmonės po darbų gražiai galėtų praleisti laisvalaikį, atšvęsti jubiliejus bei kitas šventes. Todėl jis pasirūpino restorano „Perkūnkiemis“ statyba. Restoranas tuo metu lenkė garsiausius Lietuvos restoranus. Restorano sienas puošė dailininkų išausti kilimai, banketinėje salėje buvo sumontuotas 2 tonas sveriantis šviestuvas.
Direktoriui labai rūpėjo miesto vaikai, jaunimas, jų laisvalaikis, užimtumas. Tad Elektrėnuose vienas po kito kilo sportui skirti pastatai. Pirmiausia iškilo jachtų klubas, po to ­legendomis apipinti Ledo rūmai, vėliau baseinas, šaudykla, valčių ­prieplauka, ir kt. Direktorius visada džiaugėsi ir didžiavosi, kad Elektrė­nų sportiniuose pastatuose skamba ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio valsty­bių himnai.
Nebuvo pamiršti ir vyresni žmonės. Skirti žemės sklypai, norintiems laiką leisti gamtoje, užsiauginti sau vaisių, daržovių. Į Geibonis nutiestas pėsčiųjų takas, kuris ir dabar nuolatos pilnas pėsčiųjų ir dviratininkų.
Pabandykime įsivaizduoti Elek­trėnus be antrojo užstatymo – be Trakų, Saulės, Pergalės, Šarkinės gat­vių. Elektrėnų naujamiestis išaugo kartu su Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba, nes Elektrėnuose reikėjo apgyvendinti žmones, nors Kruonis yra Kaišiadorių rajone.
Nuosavų namų kvartalas taip pat atsirado Direktoriaus pastangomis. Sklypai statyboms buvo dalinami nemokamai. Taip Elektrėnai susijungė su Abromiškėmis.
Direktorius visada rėmė sporto, kultūros darbuotojus, menininkus. Elektrėnuose įkurta Meno mokykla, kultūros namuose suburti keli chorai.

Nepamiršta ir sveikatos sritis. Pastatytas profilaktoriumas, kuriame pirmiausia elektrinės darbuotojai galėjo pasirūpinti savo sveikata, pasinaudoti pačiomis pažangiausiomis tuo metu buvusiomis sveikatinimo programomis. Vėliau įkurtas reabilitacijos centras su medicinos diagnostikos ­kabinetais, kur kiekvienas elektrė­nie­tis gali atlikti sveikatos patikrą.
O kiek Direktoriaus iniciatyva buvo pastatyta kitų smulkesnių objektų, atlikta darbų. Jam rūpėjo, kad Elektrėnų miestas būtų gražus, įdomus architektūriniais statiniais, kad žmonėms Elektrėnuose gyventi būtų gera.
Direktorius buvo jautrus žmogus. Elektrinėje buvo tradicija, reikalui esant, padėti, paremti žmones transportu, gėlėmis ir kitokia pagalba, mirus darbuotojui ar jo šeimos nariams.
Sekmadienio popietę urna su Direktoriaus palaikais pašarvota buvo parapijos salėje. Tai padaryta neatsitiktinai. Direktorius itin prisidėjo prie bažnyčios statymo, todėl klebonas, mons. Jonas Sabaliauskas ėmėsi iniciatyvos organizuojant laidotuves. Žmonės su baltomis gėlėmis rankose ėjo atsisveikinti su savo Direktoriumi, pareikšti užuojautą dukroms Vilijai ir Eglei bei jų šeimos nariams.
Erdvi salė nuolatos buvo pilna žmonių: atsisveikinti ėjo elektrinės darbuotojai, pedagogai, medikai, įvairių organizacijų vadovai, kaimynai ir daugybė elektrėniškių, kuriems ­vienu ar kitu laikotarpiu su Direktoriumi teko susitikti.
Sekmadienį klebonas, mons. Jonas Sabaliauskas šv. Mišias aukojo už velionį Praną Noreiką, jo žmoną Daratą, tėvelius Emiliją ir Mykolą, seserį Michaliną ir visus jo šeimos mirusius artimuosius. Pamokslo metu klebonas pažymėjo, kad ne kiekvienam mirtingajam po savęs pasiseka palikti tokius užaugintus vaisius, kaip per savo Gyvenimą pavyko Direktoriui. Jis buvo visų gerbiamas, su juo skaitėsi aukš­tesni vadovai, bet jis visada išliko kuklus, niekada savęs nesureikšmindavo, nesinaudojo savo galimybėmis. Bet kitam pagelbėti savo pažintis panaudodavo. Ne vienam elektrinės darbuotojui yra padėjęs patekti pas reikiamą gydytoją reikiamu laiku.

Nors Direktorius beveik visą savo laiką skirdavo darbui, buvo išskirtinis vadovas, bet niekada nepamiršdavo savo šeimos. Jis patyrė džiaugsmą sulaukti anūkų, džiuginančių savo gabumais, sulaukė ir proanūkių. Šei­moje Jis buvo autoritetas, jo nuomo­nė būdavo svarbi, bet jis leisdavo kiekvienam šeimos nariui būti savimi, palaikė jų iniciatyvas.
Rugsėjo 20 diena – pirmadienis – laidotuvių diena. Tą dieną prieš 13 val. į salę atėjo klebonas Jonas Sabaliauskas ir kunigas Marius Talutis. Jie pašventino palaikus, o urna buvo pernešta į bažnyčią. Urna pagarbiai buvo pastatyta prieš šventorių. 13 val. pradėtos aukoti šv. Mišios. Jas aukojo Kaišiadorių vyskupijos vys­kupas emeritas Juozas Matulaitis, buvęs pirmasis Elektrėnų parapijos vikaras, dabar Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras, kunigas Rolandas Bičkauskas, buvęs Elektrėnų vikaras, dabar Kernavės ir Musninkų parapijų klebonas Marius Talutis, klebonas, mons. Jonas Sabaliauskas. Elektrėnų klebonas J. Sabaliauskas svečius sukvietė todėl, kad visus tuos kunigus su velioniu siejo gražus bendravimas tiek sprendžiant bažnyčios statybos klausimus, tiek vėliau švenčiant parapijos ir bažnyčios jubiliejus. Pamokslo metu J.E. vyskupas – emeritas kalbėjo apie velionio pagarbą žmonėms, pašnekovams, apie jo sumanumą, mokėjimą spręsti iškilusias problemas, dėkojo už paramą Guronyse įrengiant Gyvojo Rožinio kelią, koplytėles.
Po šv. Mišių klebonas suteikė informaciją apie tolimesnę laidotuvių eigą. Kol vieni meldėsi, kiti visas gėles iš šarvojimo salės nuvežė į kapines ir jomis papuošė kapą.
Iš bažnyčios laidotuvių kolona pajudėjo link kapinių. Paskutinę pagarbą mirusiajam pirmiausia atidavė šeimos nariai. Kryžių nešė anūkas Mykolas, nuotrauką – proanūkis Linas, urną su palaikais nešė anūkas Jonas. Paskui juos į amžiną Poilsio vietą Direktorių lydėjo dukros Vilija ir Eglė, kiti artimieji bei visa procesija elektrėniškių. Automobilių vilkstinę lydėjo policijos automobilis su švyturėliais. Prie kapo sodriais balsais skambėjo kunigų maldos, giesmės, kalbos. Prie kapo kalbėjusi šeimos draugė Liudvika Pranculienė pabrėžė, kad daugumai jį palydėjusių į Amžinybę ir visiems elektrėniškiams jis buvo Direktorius, o šeimos nariams jis buvo Tėvelis, Senelis arba dėdė Pranas. Dėdė Pranas namuose visada rasdavo temų, įdomių kiekvienam, ypač jaunimui.
Laidotuvėmis baigėsi Žmogaus Gyvenimas, bet nesibaigė Gyvenimo tąsa, einanti per palikuonis ir per kiekvieno Jį pažinojusio širdis. Prisiminimuose Pranas Noreika gyvas liks šimtmečius.

1966–2000 m. Lietuvos elek­trinės Statybos remonto baro darbuotojų vardu,
Eugenija Purienė

Mes, Statybos ir remonto baro darbuotojai, buvome tiesiogiai pavaldūs Direktoriui, dalyvavome visose naujų objektų statybose, todėl visada dalyvaudavome pasitarimuose, sprendimų priėmimuose. Direktorius visada pirmas ištiesdavo ranką pasisveikinimui, nesvarbu, ar tai buvo suvirintojas, dažytojas, stalius, ar baro vadovas. Visada pirmiausia paklausdavo, kaip sekasi, ar ko netrūksta, kad vienas ar kitas objektas būtų užbaigtas laiku arba anks­čiau, nei planuota. Todėl atsisveikinant su Direktoriumi ir norėjome plačiau papasakoti jaunesniajai Elektrėnų kartai, kad ir jie žinotų, kaip elektrėniškiams pasisekė, kad čia gyveno ir dirbo toks Žmogus kaip Pranas Noreika.