Apie moters paslaptį ir liktį

Šiauliai

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je dar ga­li­ma ap­žiū­rė­ti fo­to­me­ni­nin­ko Ri­čar­do Dai­li­dės fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą „Likimas…“ ir skulp­to­riaus Aloy­zo To­lei­kio ta­py­bos dar­bų ko­lek­ci­jos „Ak­tas“ pa­ro­dą. (Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.)

Oksana LaurutytėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

274003

Iki rugpjūčio 5 d. Šiaulių dailės galerijoje galima apžiūrėti skulptoriaus Aloyzo Toleikio (1932–2021) tapybos darbų kolekcijos „Aktas“ parodą, o iki liepos 29 d. buvo galima pamatyti pirmąją Šiaulių dailės galerijoje ir, kaip sako pats 85-erių fotomenininkas Ričardas Dailidė, paskutinę jo fotografijų parodą, pavadintą „Likimu…“

Svajojo apie moters grožio muziejų

Prof. A. Toleikio tapybos darbų kolekcijoje, kauptoje 50 metų, yra daugiau nei 100 įvairaus formato tapybos, grafikos, skulptūros darbų. Kolekciją vienijanti kryptis – moters aktas. Moters kūno grožis svarbus tiek paties kolekcionieriaus kūryboje (Šiaulius puošia jo skulptūros „Motinystė“, „Mergaitė su dūdelėmis“, „Dubysa“, „Poezijos mūza“), tiek ir sukauptoje kolekcijoje, kuri ir pristatyta Šiaulių dailės galerijoje.

Kolekcija pradėta kaupti A. Toleikiui tik atvykus dirbti į Šiaulius (nuo 1963 m.). Paveikslų kiekis nuolat kito, o paskutiniai kolekcijos paveikslai įsigyti 2012 m.

LR Seimo Kultūros komiteto narys dr. Stasys Tumėnas, dalyvavęs parodų atidaryme, dalijosi prisiminimais apie tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto darbuotojų išvykas į tuometį Leningradą: „Profesorius Toleikis, atsiraitęs rankoves, mus vedžiodavo po tas vietas, po kurias nevedžiodavo jokie gidai.“

Ekskursantus nusivesdavo ir pas jį mokiusį senuką profesorių, ir pas gipso meistrą, iš kurio visi nusipirkdavo mažyčių gipsinių aktų pavyzdžių ir su džiaugsmu veždavosi į Šiaulius dovanų.

„Tada ir prasidėjo mano pažintis su profesoriaus aktais. Jis sovietmečiu taip prijaukindavo prie tokių darbų. O kaip grakščiai apie juos pasakodavo...“ – prisiminė S. Tumėnas.

A. To­lei­kio ta­py­bos dar­bų ko­lek­ci­jo­je „Ak­tas“ yra be­veik vi­sų šiau­lie­čių dai­li­nin­kų dar­bų, čia ma­to­me vi­są Šiau­lių me­no is­to­ri­ją, me­no ju­dė­ji­mus, ma­to­me, kaip vys­tė­si XX am­žiaus me­nas.

Po 1990-ųjų buvo metas, kai laisvės gavę žmonės nebežinojo, ar galerijų dar reikia, ar nebe. A. Toleikis turėjo minčių, kaip padaryti, kad jo sukaupta aktų kolekcija būtų vienoje vietoje, tačiau idėja realizuota nebuvo, nes nesulaukė valdininkų ir verslininkų palaikymo. „Linkiu, kad Šiaulių savivaldybė prisidėtų, kad prof. Toleikio darbai išliktų ir juos ne tik kas 20 metų šiauliečiai pamatytų ekspozicijoje, bet ir ar Zubovų rūmuose, ar kitur jam būtų skirta vietos. Ačiū A. Toleikio sūnui Adui, kad jis gerbia tėvuko atminimą“, – sakė Seimo narys.

„Daugelis turbūt galvoja, kad visi paveikslai kabojo mūsų namuose, o aš tarsi labai įpratęs prie to vaizdo. Kaip bebūtų keista, Aloyzas labai nesireklamavo šia kolekcija ir tie darbai pas mus nekabojo“, – žodį tarė A. Toleikis.

Dizaineris nustebino, kad aktų paroda eksponuojama tik trečią kartą gyvenime, o kolekcijoje yra beveik visų šiauliečių dailininkų darbų. Kolekcijos pagrindą sudaro šiauliečių tapytojų (prof. Vitolio Trušio, Eduardo Juchnevičiaus, doc. Bonaventūro Šalčio, prof. Ričardo Garbačiausko, Sigito Prancuičio) tapybos darbai. Šalia šių garbingų menininkų ir kolegų darbų yra ir buvusių Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentų, buvusių prof. A. Toleikio auklėtinių, o dabar – žinomų menininkų (Medos Norbutaitės, Martyno Gaubo, a. a. Vitos Žabarauskaitės) tapybos darbų. Tai vieni žinomiausių šiauliečių tapybos darbų, kuriuose skleidžiasi ir 1966–2012 m. retrospektyva.

„Taip, tėvo mintis buvo, kad kolekcija būtų eksponuojama, pavyzdžiui, kokiame moters grožio muziejuje. Jis kalbino Šiaulių merus, Birštono valdžią, bet, matyt, tai pakankamai brangu ir niekas nesiryžta to padaryti. Kartą tėvas nusivylęs net man sakė, kad parduočiau paveikslus, sau ką nors nusipirkčiau. Bet man nebuvo poreikio kažko nusipirkti“, – pasakojo A. Toleikis.

Prof. A. Toleikis buvo ilgametis Dailininkų sąjungos narys, vadovavo Šiaulių miesto Dailininkų sąjungos skyriui, buvo vienas iš Šiaulių dailės galerijos, Šiaulių universiteto dailės galerijos steigėjų.

Skulptoriaus dirbtuvė buvo įsikūrusi „Šabakštyne“ (Ežero g.), kur rezidavo nemaža dalis to meto menininkų. Būtent „Šabakštyne“ vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas, parodų aptarimai, susitikimai su kolegomis iš kitų miestų.

Virginijus Kinčinaitis, dailės teoretikas, kritikas, fotomenininkas, apžvelgė, kad Aloyzo meilė, aistra nėra išskirtinė, visas Vakarų menas toks.

„Prisiminkime pirmąsias Renesanso laikų kolekcijas. Juk pirmieji aktai, kurie išsiveržė iš religinio meno aplinkos, buvo užsakyti turtuolių, skirti privačiam vartojimui. Miegamuosiuose, rūmų celėse, paslėpti nuo žmonų taip pat. Šie darbai dabar yra svarbiausi pasaulio muziejuose. Tai, kas slapta, po kažkiek laiko tampa svarbiausia. Tai matome ir čia. Matome visą Šiaulių meno istoriją, meno judėjimus, matome, kaip vystėsi XX amžiaus menas – kubizmas, ekspresionizmas, klasicizmas – kas tik nori. Matome, kaip per meninę raišką transformuojasi moters grožis“, – kalbėjo menotyrininkas.

Sta­nis­lo­vas Riau­ba. 1980 m. (Ri­čar­do Dai­li­dės nuo­tr.)

Iš kur tas jo riteriškumas?

„Ričardai, ar fotoaparatą dar paimate į rankas“, – kartą paklausiau. „Ne“, – liūdnai tarstelėjo menininkas, kuris ir parodos Dailės galerijoje atidaryme nedaugžodžiavo. Tepasakė: „Koronavirusas padarė taip, kad iš manęs nebėra žmogaus...“

Tačiau paaiškėjo, kad Ričardas fotoaparato vis dar nepaleidžia – parodos „Likimas…“ pristatyme žvelgė į aplinkinius, vis pamerkdamas kairę akį ir spragsėdamas fotoaparatu. O vėliau prisėdo, Dailės galerijos lankytojams netikėtai padovanojęs sielą glostančios muzikos – arfos garsų. Pirmajame pastato aukšte, erdvėje, kurioje eksponuojamos jo fotografijos, arfa grojo Aistė Baliunytė-Dailidienė – Ričardo brolio marti. Muzikantė mokėsi Paryžiaus muzikos konservatorijoje, ne vienus metus dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Ste­po ry­tas. 2016 m. (Ri­čar­do Dai­li­dės nuo­tr.)

R. Dailidė ne tik fotomenininkas. Jis ir garsus estrados dainininkas, upeivis, dantų technikas, žurnalistas, kuris kartą, pasakodamas apie save „Etaplius“, pasakė: „Žmogus gali ir turi būti visoks.“

O dr. Stasys Tumėnas R. Dailidę apibūdino: Šiaulių fotografijos riteris, fotomenininkas, aktyvus pilietis, daugiabriaunė asmenybė, kuriai likimas lėmė išbandyti scenos meną, bet galiausiai jį pavergė fotografijos menas.

„Žmogus iš praeities“, – taip man save apibūdino pats Ričardas, paprašęs pristatyti parodą. Pirmasis jo darbas padarytas 1971-aisiais. Koks tas jo menas? Kol neįsigilini, manai, kad jis linkęs į dokumentinę fotografiją. Bet kuo daugiau analizuoji, tuo labiau suvoki, kad viskas daug giliau, kad netiesmukiška, kad jis nėra plikas dokumentalistas. Jis yra muzikos žmogus ir tai supranti jo darbuose. Tampa net nebeaišku, ar Ričardas yra džiaze, ar daugiau džiazo yra Ričardo gyvenime“, – sakė S. Tumėnas.

Ke­tu­ri ant Gal­vės eže­ro. 1973 m. (Ri­čar­do Dai­li­dės nuo­tr.)

R. Dailidė sukūrė savito braižo fotografijų ciklus („Prarasto laiko labirintai“, „Lietuvos atgimimo kronika“ ir kt.), savo kūrybą pristatė personalinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo grupinėse parodose.

„Pristatoma R. Dailidės paroda „Likimas…“ ir yra originalios refleksijos apie lemtį, dalią, liktį. Kiek tu išlieki gyvenime savo darbais, kūryba. Sudėtingi klausimai ir dar sudėtingesni atsakymai. Kaip sakė rašytojas Jonas Biliūnas, likimo pirštas viską surašo gyvenimo knygon. Fotomenininkas Dailidė komentuoja savo kūrybą: „Man rūpėjo žmogaus likimas bet kurioje situacijoje ir jo santykis su žeme.“ Rašytinis žodis gali būti nepatikrinamas, o iš fotografijos nieko neištrinsi, nenutylėsi. Tai ypač ryšku Ričardo fotolakštuose, kur užfiksuoti atgimimo metų įvykiai, šventės, mitingai. Nepaslėpsi nei emocijų, bendros tautos nuotaikos, lūkesčių. Kaip ir unikalus autoriaus žvilgsnio, kuris pastebi tai, kas iš pirmo akimirksnio nepamatoma, nepastebima, nesuvokiama“, – pristatydamas parodą, rašė S. Tumėnas.

Ka­lan­tos tė­vas. 1990 va­sa­rio 16 d. (Ri­čar­do Dai­li­dės nuo­tr.)

„Mes mėgstame Ričardą pavadinti kultūros riteriu, fotografijos riteriu, bet fotografų šiais laikais daug. Iš kur tas riteriškumas? Tai jo asmeninės savybės: draugiškumas, mandagumas, empatija, noras padėti jauniems kolegoms, domėjimasis jų kūryba ir gyvenimu. Šie bruožai ir yra riteriški. Tai dvasios aristokrato bruožai, kurie mane visą gyvenimą žavėjo“, – apžvelgė V. Kinčinaitis, atskleisdamas, kad Ričardas ir jį pastūmėjo fotografijos pasaulio link. Už tai fotomenininkui Virginijus labai dėkingas.

R. Dailidės fotografijų kolekcijos pristatymas Dailės galerijoje rengtas savaitę, V. Kinčinaitis sako savo akimis matęs, su kokia meile Ričardas žiūri į juodai baltas fotografijas.

„Kaip žinote, fotografija toks dalykas – geras fotografas, fotografuodamas žmogų iš nugaros, vien tik jo pečių liniją, perteikia visą jo likimą. Kaip tas žmogus gyveno, kuo kvėpavo, kas jo laukia ateity. Ričardo fotografijose tokių darbų nemažai, vadinasi, jis yra likimo ekspertas“, – kalbėjo V. Kinčinaitis.

Foto galerija:

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt