Apie mirtį geriausiai papasakotų mirusieji

Lietuva

L. Nekrašo nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Etaplius.LT

326669

Baigėsi spalis su tuo vis dar besitęsiančiu laiko sukinėjimu, primenančiu pasaką, kaip kvailiai dieną ilgino, su patekusių į Seimą tariamu „Sudie“ rinkėjams ir atsisveikinimu iki 2028 m. spalio. Tik tuomet vėl su jais susitiksime.

Nebeatseku ribos tarp kairiųjų ir dešiniųjų, kai socialdemokratai balsuoja už kapitalui parankius įstatymus, o krikščionys demokratai pritaria partnerystei. O kaip norėtųsi, kad sulauktume laikų, kai balsuotų, tarkime, 80 proc. rinkėjų. Esu įsitikinęs, visai kitoks gyvenimas tuomet būtų. O jei reiktų išrinkti spalio sentenciją, tai būtų senjoro V. Landsbergio pasvarstymas, jog, jeigu Rusija ir yra Europoje, ji nėra Europos dalis, kaip ir vėžys, įsitaisęs žmogaus kūne ir jį ėdantis, nėra to kūno dalis.

Pažįstama moteris, kurios skoniu dažnai pasikliauju, pasakoja turinti tradiciją, iškritus pirmam sniegui, skanauti vyšnių uogienę. Už langų balta ir tas gražus raudonis. „O kas skaniausia spalį?“ – klausiu jos. Atsako, jog obuolių pyragas. Pagalvojau, tikra tiesa. Važiuojant pro gyvenvietę, mačiau padėtus maišus obuolių. Derlius gausus ir jų turintieji vaišina pravažiuojančius, be abejo, galima ir su savimi pasiimti. Tai ir yra Lietuva rudenį – vaišinimasis obuoliais.

Įžengiame į lapkritį. Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, 2-oji – Vėlinės. Šventųjų mums nelabai reikia (nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog prašokame, netgi išbraukiame, ir lapkričio 1-oji mums – Vėlinės. Mėnuo, prasidėjęs Mirusiųjų pagerbimo diena, tarsi skirtas mirusiųjų prisiminimui ir paženklintas laikinumu. Šansų nemirti nėra daug. Nelengva su mirtimi susitaikyti, nelengva paversti ją meilės dovana, kaip siūlo beveik visos religijos.

Apie mirtį geriausiai papasakotų mirusieji. Deja... Pastebėjau, jog per Vėlines retas žiūri į dangų. Man jau 72-eji, todėl kiekvieną rudenį grįžtu prie mirties temos, nes aštuntas dešimtmetis – jau senatvė. Tiesa, jeigu dabar mirčiau, visi sakytų: „Mirė jaunas.“

Būtent šiuo metu mums ima atrodyti, kad gyvename ne taip. O juk visi plaukiame į savo paskutinį uostą – Porto Fino – ir nežinia, kiek kelio iki jo likę. Tarytum galėtum sakyti: „Mano paskutinis uostas dar labai toli“, bet reikia nutilti. Paskutinis uostas, pasirodo, gali būti visiškai netoliese. Niekada negali žinoti, ką uosto vartai anksčiau įsileis – tave, tavo artimąjį ar tavo draugą. Niekas nežino, kas laukia už to uosto vartų. Nejau kraupi tuštuma? Paradoksalu, bet kiek skaitau, net šiuolaikinis mokslas, atrodytų, atsakęs į visus klausimus, nesugeba apsispręsti ir atriboja mus nuo žinojimo pertekliaus, kurio žmogaus psichika nebegalėtų pakelti. Vilties, tiesa, yra, nes jei yra uostas, tai turi jame vykti kažkoks gyvenimas.

Rašytojas Jurgis Kunčinas rašė, jog yra įsitikinęs, kad, atplaukęs į Porto Fino, ras čia pilna pažįstamų nevykėlių, nuoširdžių ir netgi gabių žmonių, pagyvenusių vaikinų bei merginų. Anot rašytojo, čia jų ištisas miestelis šalia didžiulio kapinyno. Jokių raudančių giminaičių, jokių partijos draugų, bet visi savi.

Jurgio kolega Gintaras Beresnevičius dar džiaugsmingiau nušviečia atvykimą į tą Porto Fino. Jam juokingai skamba diskusijos apie tuščią paskutinį uostą. Kaip gali jame kažko nebūti? Visko ten yra: ir švenčių, ir barnių, ir svaigalų, ir sekso... Juk teko skaityti apie rojaus vynuogynus? Gal tik pagirių ten nėra. O šiaip yra visi giminės, draugai, priešai, norai, polinkiai... Kur jie dėsis? Jeigu šiame pasaulyje esi mergišius, po mirties pateksi tarp dailių merginų, jei mėgstantis stiklelį – būsi įmestas į geriausių gėrimų sandėlį su neišsenkančiais resursais ir galėsi nors ir dešimt tūkstančių metų mėgautis įvairiausiais gėrimais... Dešimt tūkstančių metų? Šimtą tūkstančių? Dar ilgiau?

Nėra sekundės, kai bent vienas iš tiek milijardų žmonių nepamąstytų apie kelionę į savąjį Porto Fino. Nebijau tos dienos, kai ten atplauksiu, nežinau – džiaugtis dėl to ar liūdėti. Šiokį tokį slogutį, nuogąstį visgi jaučiu. Įsivaizduoju, kad tai bus vieta, kur neliks laikrodžių. Neliks metrų, kilometrų, o ir visi matai bus kitokie. Tiesa, būtų maloniau, jei mane ten pakviestų, atnešdami pakvietimą. Žodį „kvietimas“ mėgau visada. Ant kvietimo kortelės gražus užrašas, gal net koks piešinėlis.

Klausiausi teologų ginčo, kurių dauguma sakė, kad jei netenki artimo žmogaus, turi gyventi toliau, paleisti tą žmogų, susitaikyti. Tačiau kai kurie masino galvoti kitaip. Nebėra to žmogaus ar nebėra manęs? Šis klausimas dar iki šiol kankina. Kas iš tikrųjų numiršta? Ar tie, kurių nebėra tarp gyvųjų, ar tie, kurie pasiliko žemėje? Kas nustatė, kad žemė – tai gyvenimas. O gal gyvenimas virš žemės ar po ja? Galbūt iš tikrųjų mes gyvename laukime mirties, kuri mus nuveda į pasaulį, pilną tikrosios laimės ir jėgos? Juk plaukimas į Porto Fino visad aprašomas didingai.

Skaičiau, kaip klinikoje vieną sunkiai sergantį teologą jaunas gydytojas paguodė: „Nebijokite, mes su jumis. Neprivalote kentėti.“ Teologas atsakė: „Jaunuoli, palikite mano iškeliavimą Dievui ir tiesiog dirbkite savo darbą.“

Prisiminiau pasakojimą apie Miro. Pasakojama, kad jis, prikaustytas prie lovos, jau veik nenulaikydamas rašiklio, vis tiek paprašė paduoti pieštuką ir popieriaus. Ir ėmė piešti. Vien tik linijas. Nieko daugiau, tik linijas, tada paleido popierių ant žemės ir paprašė naujo. Linijos. Viena po kitos. Visą dieną. Kol kažkas paklausė, ką jis piešiąs. Miro atsakė bandąs nupiešti horizontą.

Literatūrinės Nobelio premijos laureato Josė Saramago romanas „Kai mirtis nusišalina“ prasideda sakiniu: „Kitą dieną niekas nemirė.“ Romanas kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką ir nuo to laiko niekas nebemirė!

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomų ligonių, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mafija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis. Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida?

Dažnai sapnuoju, kad vėluoju lyg į stotį, lyg į oro uostą ar prieplauką ir mano autobusas ar traukinys išvažiavęs, lėktuvas išskridęs, laivas išplaukęs. Galvojau, kad tik vienas tokius sapnus sapnuoju. Su bičiuliais išsikalbėjome. Pasirodo, panašiai sapnuoja ir jie. O vienas net nuramino, girdi, nesikrimsk – visa tauta tai sapnuoja. Tad gal tikrai mes kažkur vėluojame ar net jau pavėlavome?

Ne kartą girdėjau gyvenimą lyginant su kino filmu.

– Brangioji, ką tau padovanoti gimtadienio proga: briliantų žiedą, naują automobilį, vila Kapryje?

– Brangusis, padovanok man tik šį vakarą ir savo meilę.

– Nufilmuota, – tarė režisierius.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt