Apie meilės ir laimės akrobatiką

Rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ literatūrologė Dalia Jakaitė pasakoja apie apie meilės ir laimės akrobatiką Rasos Aškinytės knygoje „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022).

Rasa Aškinytė – rašytoja, istorikė, filosofė. Pirmasis autorės romanas Rūko nesugadinti pasirodė 2009 m. Recenzijose, kituose romanui Glesum (2016) skirtuose vertinimuose autorė sulaukė daug pagyrimų tiek dėl pasakojimo struktūros, stiliaus minimalizmo, tiek ir dėl dėmesio pirmykštėms gentims, archajiškiems, archetipiniams laikams, kurie tuo pat metu kalba ir apie „dabarties“ moters gyvenimą, jos ryšį su gamta. Iš tiesų Glesum patraukia ne tik rizikingai blizgiu viršeliu, bet ir magišku santykių pasaulėvaizdžiu, pasirinkimo ir ribinių patirčių dramomis, paslaptinga pasakojimo tėkme.

Knyga Penkios istorijos su laiminga pabaiga (2022) nepažymėta kaip romanas, ir iš tiesų tai yra kelios atskiros novelės. Tačiau jas sieja, su romano žanru suartina ir ankstesniems kūriniams būdingos žiedinės kompozicijos apraiškos, visas istorijas jungiančio magiško realizmo pėdsakai ir galų gale pati pavadinimu nusakyta tema, kurią išreiškia kelių moterų dramos.

Pats knygos pavadinimas kiek apgaulingas, kaip ir rožinis, populiariosios kultūros diskursą primenantis viršelis. Laiminga pabaiga visais atvejais yra sąlygiška. Tačiau, kol bus užsiminta apie kai kuriuos ne per daug laimingo gyvenimo posūkius, reikia pasakyti, kad ir pati meilė šiose istorijose yra sąlygiška, tad vien todėl, t. y. dėl tam tikro meilės neišsipildymo, pabaiga yra laiminga, o knygos pavadinimas tokiu atveju visai adekvatus; kaip ir viršelis – turint galvoje ironiškai traktuojamas populiariosios kultūros klišes vieno arba kito personažo gyvenime.

Kaip ir ankstesni romanai, šios istorijos skaitytojo nepalieka be mitologinės ar netgi mistinės pasaulėvaizdžio perspektyvos, kurią įkūnija neapibrėžtas archajinis mąstymas ar tiesiog anapusinio gyvenimo linija. Vienam ar kitam veiksmui tai suteikia daugiau prasmių ir kartu leidžia geriau suprasti tai, kas vyksta, atveria kone metafizinį susitikimų, pokalbių ar veiksmo planą. Tačiau didesnė dalis veikėjų, jų kalba ir santykiai, įvykiai ir problemos priklauso „mūsų“ laikams ir šiam, žemiškam, laikui. Jiems priklauso ir žiedinę visos knygos kompoziciją padedanti kurti ligoninės erdvė, tampanti vienu iš meilės atmosferos simboliu. Apskritai itin svarbios ir kitos konkrečios – dailės galerijos ar archyvinio darbo erdvė…

Tad apie kokią vis dėlto meilę ir laimę pasakoja ši knyga, atsiliepdama į visoms epochoms rūpėjusią ir šiandien netikėtai atsinaujinusią tematiką (kontekstui – irgi šiais metais pasirodęs Vaivos Grainytės romanas Rožės ir bulvės)? Iškart norisi pasakyti, kad geriausia iš penkių istorijų pasirodė esanti pirmoji, skaitytoją įtraukianti nuo pat pirmų jos, taigi ir visos knygos, sakinių, realistinį planą jungianti su magišku ir tuo pat metu neturinti perteklinio siužetinio įmantrumo ar akivaizdžios sąsajos su aktualijomis. Įdomu stebėti Leilos sąmonės judesius, jos retrospekciją į praeitį, skaityti kone kaip maldą nuskambančią išpažintį ar prieštaringą kūno bei sielos refleksiją:

Leilos niekas nepykdė ir nestebimo, ypač dabar. Palatoje buvo tylu, kitos dvi lovos tuščios. Skaudžiai tuščios kaip senų moterų gimdos, pagalvojo Leila. Gimda ištuštėja pirmiausia, po jos seka smegenys ir visi kiti organai. Gaila tik gimdos. Bet nieko nepadarysi. Pralaimime gimdamos. Nelaimėsi kovos pralošęs pirmąja partija. (p. 13)

Panašiai kaip ir kitos istorijos, pirmoji kalba apie tam tikrą pralaimėjimą ar jų virtinę, apie vienos ar kitos moters gyvenimą tarp meilės, laimės ir jų neišsipildymo, o nuo to kenčia tiek psichika, tiek visas kūnas. Pralaimėjimai kupini paslapties ir kartu turi savo priežastingumą, juos galima paaiškinti. „Leilos vyras jos nepastebėjo…“ (p. 14). Nepastebėjimas kaip pralaimėjusios meilės forma „nagrinėjama“ ir kitose istorijose. Kaip įprasta gyvenime ir literatūroje, vieno ar kito pralaimėjimo ištakos – vaikystėje. Lauros Sintijos Černiauskaitės ar Jolitos Skablauskaitės prozą šiek tiek primenantis Leilos pasaulis tuo pat metu išsakomas savita, sukrečiančia „gulėjimo skuduruose“ ir iki gyvatės keršto išaugusio kūdikio spardymo vaizdinija, su skaudžių „tiesų“ ironija:

Padorios moterys savo vaikus užkasa, jei jau nieko kito negali pasiūlyti. Mėtyti vaikus negražu. Tai visi žinojo ir dauguma tam pritarė. (p. 15)

Pralaimėjimas yra ir pats kerštas, kuris apibūdinamas ne kaip tikslas, o visas gyvenimas – tekantis „venomis ir arterijomis, pirmyn ir atgal, tai sėkmingai, tai užsikirsdamas, ratu pernešdamas jos organams deguonį“ (p. 19). Vienas ar kitas bandymas suprasti ar bent aprašyti save kaip asmenį įmanomas tik su retrospekcija į moterišką giminės liniją. Su šiuo veiksmu aiškėja ne tik kerštas, bet ir mitinė Dievo patirtis sąmonėje:

Koks skirtumas, ką garbinti? Ugnį tai ugnį. Toks Dievas geriau nei jokio. Be Dievo ilgai nepagyvensi. (p. 24)

Su Dievu ar be Dievo sutvarkyti savo gyvenimo chaosą bando ir kitų istorijų herojės. Apie nepastebėtą moterį, nors visai kitomis aplinkybėmis, kalba ir antroji novelė. Šiek tiek primindama sentimentalų kino filmo naratyvą, ši istorija tuo pat metu jį ardo nuo pat pirmo sakinio, su pagrindiniu magiškojo realizmo rakursu ir su dar vienu, šįkart ironišku žvilgsniu į ligą:

Aš miręs. Kai buvau gyvas, buvau toks, kaip jūs. Visko norėjau, norėjau, norėjau. Jei nebenorėjau, išgerdavau vaistų ir vėl norėjau. (p. 41)

Kaip ir kitose istorijose, žmonės prasilenkia, ir šis prasilenkimas vėlgi yra kaip pralaimėjimas. Bet tik ne vyro požiūriu. Šis paslaptingas amžinybės archyvaras, nors ir prasilenkdamas su kone visa jį supančia aplinka, galų gale išties atranda savo (ne)gyvenimo prasmę, pašaukimą ir laimę. Kol tai įvyksta, netiesiogiai keliamas apskritai amžinojo gyvenimo prasmės klausimas varžosi su archyviniam darbui prilygstančiu nuoboduliu ar sąmoningo santykio su tikrove stokojančia laikysena:

Dirbu archyve. Darbas patogus ir nuobodus. Gali tylėti, kiek ori, nieko tai nejaudina. Atsisėdu, pasikrapštau kaktą, ir pirmyn. Vartau senus popierius. Ieškodamas pats nežinau ko. Toks mano darbas. Kai paklausiau, ko turiu ieškoti, man tiesiai šviesiai pasakė – jei žinotume, nueitume ir pasiimtume, tavęs neprašytume. (p. 41)

Kita vertus, atsirandanti paralelė tarp amžinojo gyvenimo ir šio darbo tiek vienam, tiek kitam akivaizdžiai suteikia ir kokybinę vertę. Tiesa, ir šio vyro geidžianti moteris paprasta yra tik iš pirmo žvilgsnio, o jos paslaptį kuria skirtumas tarp mąstymo ir užrašų, galų gale pats moters nepastabumas, nematomumas.

Negaliu nepasidalinti dar viena asociacija. „Laukimas“, iš dalies ir „Užkalbėtoja, arba pažvelk, gyvenime, pro mano langą“, šiose novelėse iškylantis daugiau ar mažiau apgailėtinas moters gyvenimas, pasidavus visiškai vyro ar vyrų valiai, turėtų patikti Petronėlės Orintaitės gerbėjams. Kūrybiška šiuolaikinė Paslėptos žaizdos versija (aišku, žvelgiant ne iš rašytojo, o iš skaitytojo pozicijų) turi ir „mūsų“ laiko aktualijų atgarsių (seksualinis priekabiavimas ir kt.). Bet tai tik atgarsiai. Iš pirmo žvilgsnio nuspėjama Brigita Magija pamažu skaitytojui skleidžiasi su visai kitu charakteriu, kuriam vėlgi svarbi praeitis, užaštrinanti ir stiprių kūniškų patirčių persmelktą skausmą – ne mažiau svarbų reiškinį knygoje, palyginti su meile ar laime:

Mano vardas – skausmas, kuris nepraeina, skylė, kyri nebeužsikemša, galvojo Brigita Magija, o daiktas trynėsi į daiktą. Ji galėjo visais šventaisiais prisiekti, kad girdi garsą, sausą ir duslų, koks būna lentą trinant į lentą. (p. 123)

Iš esmės visos istorijos kalba ne tik apie vyrus ir moteris, bet apie tėvus ir vaikus: jų meilės tikrumą ir sąlygiškumą, santykių nuoskaudas ir traumas, keistas motinystės, tėvystės perversijas ar akivaizdžią šios patirties stoką, persmelktą savisaugos instinkto. Šioje meilės paieškų perspektyvoje ypač stipri yra etikos plotmė, tarkim, tyliai, bet kalbantis sąžinės ar atsakomybės balsas.

Taigi su viena ar kita pabaiga meilė pasirodo esanti kito asmens stebėjimas, matymas, bandymas suprasti save ir kitą, kalbėtis, tai besąlygiška, o gal tik pseudo aistra, visą kūną apimantis skausmas, nuobodis arba alkis… Du „apibrėžimai“, kurie pro savąjį negatyvo luobą, padedant ir R. Aškinytės sakinio minimalizmui, leidžia pajusti ir žaismingos akrobatikos viltį:

Meilė – sinchroninis veiksmas, kurio dalyviai tėra vienas kito atspindys. […] Meilė, dievų kerštas ir prakeiksmas, iliuzijų ir sapnų pasaulis, klounų akrobatika visatos cirke. (p. 28–29)

Literatūrologė Dalia Jakaitė