Apie maudynių žalą

Ar žinote, koks būtų pirmasis pasakų kūrėjo Šarlio Pero įspūdis, patekus į Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“ pirmojoje dalyje aprašytą baroko laikų Lietuvą? Jis būtų stačiai pasibaisėjęs lietuvių tamsumu ir palaikęs juos atsilikusiais barbarais kūno higienos srityje.

Niurzglieji saviplakos jau gali rautis plaukus: kaipgi kitaip – mes barbarų barbarai, atsilikę laukiniai! Tačiau akylesnis skaitytojas iškart demaskuojančiai sušuktų: „Nesąmonė!“, ir tartųsi pasakų sekėją pagavęs už rankos kaip romano neskaičiusį mokinuką: visame romano tekste pribarstyta tokia daugybė nuorodų į prausimąsi, kad nejučia kyla įspūdis, jog lietuviai prausėsi rytą vakarą ir kūno higiena rūpinosi labiau nei sielos ar liežuvio švara.

Visi „Silva rerum“ veikėjai prausiasi: vienuolės žiemą prasidaužo ledą prausimosi dubenyje, bajorų vaikai išleidžiami žaisti tik išprausti ir aprengti švariais drabužiais, Jonas Kirdėjus Birontas prausiasi ne tik rytą, bet ir dieną, grįžęs iš miesto, prausiasi paprasti žmonės, o nelaimingasis Uršulę įsimylėjęs Jonelis į savo nekilmingus namus atsineša tėvo supeiktą paprotį dar ir vakarais prieš miegą praustis. Bent kas savaitę žmonės užsiima ir rimtesnėmis maudynėmis. O kur dar įspūdingas nuogos Elžbietos maudymasis ežere vidurnaktį? Juoda ant balto parašyta: lietuviai mėgo vandenį. Kuo jie būtų neįtikę „Raudonkepuraitės“ autoriui, išlepintam prancūzų miesčioniui? Gal prancūzai prausėsi triskart per dieną?

Anaiptol! Prancūzai išvis nesiprausė!

Su higiena ir kūno skleidžiamais kvapais, kaip išsiaiškino tyrinėtojai, tais laikais buvo visai prasti, vertinant mūsų akimis, reikalai. Šiuolaikiniam žmogui ilgai ten ištverti nepadėtų net gausiai naudoti kvepalai. Nepaisant to, 1688 m. Š. Pero aiškino, kad visų dievinamai antikinei kultūrai garbės nedaro ir jos protiniais sugebėjimais verčia abejoti... maudymuisi skirtos pirtys. Prancūzams niekas nesukliudytų prisistatyti didžiulių pirčių, išdidžiai sakė rašytojas, tačiau jų „turimų baltinių švarumas ir gausa, kuri išvaduoja nuo nepakeliamos prievolės nuolat praustis, yra vertesni už visas pasaulio pirtis“. Maudytis upėje dėl pramogos ar grūdinimosi prancūzai mėgo, net ir pasakoje „Batuotas katinas“ yra užuomina į tokias pramogas, tačiau maudynės dėl higienos jų neviliojo. Jau XVI a. sunyko iš viduramžių paveldėta tradicija praustis viešosiose pirtyse.

Civilizuoti europiečiai, net ir turėdami sąlygas ir žinodami apie maudynių kultūrą antikoje ir Rytuose, nuo viduramžių iki XIX a. pirmosios pusės nesiprausė dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausia, jie išsiaiškino vieną svarbų dalyką, kurio nežinojo senovės graikai ir romėnai: net ir 1824 m. enciklopedinis E. M. Kurteno žodynas dar skelbė, kad vanduo yra žmogui priešiška, į kūną per odą prasiskverbianti ir jį iš vidaus ardanti nuodinga medžiaga, kurios reikia vengti.

Kūno sociologijos tyrinėtojas Ž. Vigarelo priminė įdomų atvejį, kai atsiskyręs nuo pasaulio O. de Balzakas keletą savaičių plušo prie naujo romano nesiskusdamas ir nesiprausdamas, tačiau po alinančio darbo bijojo lįsti į šiltą vonią, kad nepakenktų sveikatai. Juk Balzakas buvo vienas retų to laiko žmonių, kuris vonią jau įkėlė į savo privačią erdvę, nors nesiryžo dažnai ja naudotis. Dėl sveikatos nereikia piktnaudžiauti šilta vonia, mokė to laiko higienistai, „maudytis joje reikia ne dažniau kaip kartą per mėnesį“. Grūdinimąsi išpažinusiam gydytojui T. Tronšenui 1759 m. atrodė, kad Romos imperiją sužlugdė šiltos termos, kurios romėnus pavertė lepšiais.

Be žalingo poveikio sveikatai, buvo, ko gero, stipresnė priežastis vengti vandens procedūrų – dorovė. „Maudymasis – tai amorali praktika“, – perspėjo gydytojai, nes maudydamasis žmogus prisiliečia prie savo nuogo kūno, o „apsinuoginimas buvo laikomas labai rizikingu moraliniu požiūriu, kadangi jis siejosi su begėdyste ir erotizmu“, – pastebėjo istorikas Ž. Le Gofas. Tad nuo maudynių žmogaus sveikatą ir moralę saugojo kelių pakopų saugikliai. Papročiai palaipsniui ėmė keistis tik po to, kai 1816 m. F. Mažondi teoriškai, o 1824 m. V. F. Edvardsas eksperimentais įrodė, kad oda iškvepia anglies dvideginį ir ją reikia palaikyti švarią. Vonia pasibeldė į europiečių duris: 1816 m. Paryžiuje buvo 16 pirčių, o 1839 m. – jau 101. Higiena susirūpino visa Europa.

Jeigu tikėtume „Silva rerum“, lietuvių tikriausiai dar nebuvo pasiekusios žinios apie vandens žalą, todėl jie drąsiai vadovavosi mitologinėje atmintyje išlikusiais papročiais, kuriuos iš Romos atsigabeno Palemonas. Štai todėl Šarlis Pero ir būtų mus pavadinęs laukiniais barbarais. Vis dėlto pravartu žinoti, kad istorinis romanas – ne istorijos vadovėlis, iš jo netinka mokytis istorijos, nes romanistui ne visada pavyksta apkarpyti vaizduotės sparnus, ypač tada, kai istorinė tiesa ima kelti pavojų meninei idėjai.

Dr. doc. Gintaras Lazdynas