Apie laisvalaikį

Šiauliai

Engin_Akyurt nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

26798

Sovietmečiu, ieškant darbo, stojant į komjaunimo ar kurią kitą organizaciją, būdavo paklausiama: „Kaip ir kur jūs leidžiate laisvalaikį?“ Reikėjo atsakyti, jog skaitau, lankausi bibliotekose, dramos teatre, klausausi simfoninės muzikos. Visi suprato, kad atsakyti, jog laiką leidžiate restorane ar klausotės estradinės muzikos (žodžio „pop“ tuomet dar niekas nežinojo), negalima, nes tuomet nei į darbą būsi priimtas, nei į kokią organizaciją.

Jakutis

Šiandien „Kaip leidžiate laisvalaikį?“ niekas nė neklausia. Svarbiausia, kad su pareigomis susitvarkytum ar organizacijos nario mokestį laiku sumokėtum, o visa kita – tavo reikalas.

Vienas jaunas mano bičiulis, gimęs jau sovietmečiui žlungant ir ano laikmečio nepažįstantis, stebėjosi tokiais klausimais, nes, girdi, kas kam rūpi, kaip aš leidžiu laisvalaikį. Aš jam paaiškinau, jog būdavo ir kitų savotiškų klausimų, pavyzdžiui: „Ką pasiimtum į negyvenamą salą?“ Čia irgi geriausias atsakymas buvo – knygą. Nors ne, dar geriau už ją buvo, tarkime, pionieriaus kaklaraištis.

Nesakyčiau, kad šie klausimai prasti. Blogai tik, kad atsakyti į juos sąžiningai negalėjai. Gi sąžiningi atsakymai į šiuos ar panašius klausimus apibūdina žmogų. Tai nėra blogai. Ir šiandien pažįstamas įmonės vadovas, priimdamas į darbą, klausinėja įvairiausių dalykų. Jis net naudoja tokį savotišką būdą. O būtent prieš įeinant ieškančiajam darbo į jo kabinetą, iš ten išnešamos visos kėdės. Jis tik pats lieka sėdėti už savo darbo stalo, o su įėjusiuoju pasilabina ir jį pakviečia: „Prašom sėstis.“

Sako, jog iš įėjusiojo reakcijos labai daug ką apie jį gali pasakyti.

Anuomet atlyginimas buvo 70 rublių, o svajojome apie 200. Atrodė, duok žmogui didesnį atlyginimą ir jis dirbs už tris. Bet ideologai mąstė, jog geriau trims mokėti po 70 nei vienam 210, kadangi vis tiek trys padarys daugiau negu vienas ir bedarbystės nebus.

Bet šis tekstas apie laisvalaikį. „Suknistoje“ sovietinėje sistemoje tik vienas jis ir gelbėdavo. Mėgdavome keliauti. Tiesa, išvykti į Vakarų pasaulį niekas negalėjo. Nebent į Lenkiją. Bet ir tai retam pavykdavo. Prasidėjo „tranzavimas“. Jis buvo perimtas iš hipių ir bitnikų bei Džeko Keruako romano „Kelyje“. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą, nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių neriją. Dėl pro Šiaulius vykstančių traukinių į Rygą ir Taliną ne vieną garsų ano meto hipį buvo galima išvysti ir mūsų mieste. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvindindavo, pavalgydindavo.

Dar viena tokia laisvalaikio leidimo vieta buvo restoranai ir kavinės. Populiariausias Šiauliuose restoranas „Baltija“ nebuvo ta pagrindinė jaunimo priebėga. Tiesa, kai šio restorano ansambliui vadovauti ėmėsi iš Kauno grįžęs „Kertukų“ vadovas Gediminas Jurgilas ir ansamblio muzikinis lygis buvo gana aukštas, jaunimo „Baltijoje“ atsirado kiek daugiau. Nors šiaip jau jaunimas labiau mėgo kavines „Inga“ ir „Saulutė“. Pastarojoje veikė muzikos automatas „Hi-Fi“, kuris už penkias kapeikas išgergždavo lenkišką šlagerį. Lenkišką, nes tuos automatus į Lietuvą atgabendavo iš Lenkijos ir lenkai, be abejo, į jį sudėdavo savo muziką. Vilniuje kai kur tokių automatų plokštelės buvo pakeistos į atgabentas iš Maskvos. Rašytojas Jurgis Kunčinas pasakojo vienoje kavinėje su „Hi-Fi“ automatu matęs rusą, kuris klausėsi Tamaros Miansarovos ir graudžiai verkė. Vienam draugui tarp atsiųstų iš Vakarų plokštelių buvo ir viena iš tokio automato, matyt, sugedęs automatas buvo išardytas. Tai buvo plokštelė su „The Beatles“ daina „Tvistas ir šauksmas“. Plokštelė buvo nepatogi, nes viduryje buvo su didžiule skyle ir vienoje vietoje perkirpta, gal todėl, kad galėtų judėti tame automate, tad, grojant paprastu patefonu, vis sutraškėdavo.

O jei apie „Ingą“, tai kadangi joje vakarus bei dienas leisdavo daug ano meto terminu „neaiškaus jaunimo“, čia vis prisėsdavo ir atitinkamų struktūrų vyrų. Regis, tokia tarnyba jiems patikdavo, nes ką išgirsti neišgirsti, pamatai nepamatai, bet už valdiškus pinigėlius paūlioji. Į šią bohemišką kavinukę kartais užklysdavo Zoknių karininkų. Kartą mačiau, kaip ilgaplaukis jaunuolis kažko nepatiko vienam iš jų. „Ja tebia v Afganistan otpravliu!“ – šaukė karininkas.

Keista, bet daugelis mėgo restoraną geležinkelio stotyje. Gal irgi dėl pomėgio keliauti. Pro šalį dunda traukiniai ir atrodo, jog pats tuoj kažkur išvyksi.

1973 m. nuošaliau, Varpo gatvėje, bet vis tiek netoli bulvaro duris atvėrė pirmasis Šiauliuose naktinis baras su programa „Geluva“. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje naktiniai barai jau veikė (Vilniuje garsėjo net trys – „Dainava“, „Šaltinėlis“, „Erfurtas“, Klaipėdoje irgi trys – „Meridianas“, „Regata“, „Neringa“, Kaune du – „Orbita“ ir „Pasimatymas“), tad ideologai leido tokį atidaryti ir darbininkų mieste. Programą organizavo konkurso „Vilniaus bokštai“ 1972 m. diplomantas, tuo metu populiarus dainininkas Saulius Lileikis, šokius ruošė garsioji choreografė Aldona Ivanauskienė, kurios dėka šiauliečių šokėjai tarp kitų Lietuvos naktinių barų šokėjų atrodė bemaž geriausiai. Dainavo Lina Urnikytė, vėliau prisijungė į gimtąjį miestą grįžęs Staso Namino grupės solistas Juozas Garbenis. Ideologų buvo norima, kad ir naktinių barų programos atitiktų socialistinio realizmo nuostatus.

Jei apie tuos realizmo nuostatus muzikoje, tai ypač jie ryškūs būdavo koncertų metu: tiek ir tiek lietuvių kompozitorių kūrinių, tiek ir tiek rusų, tiek ir tiek kitų broliškų respublikų ir jau tik tada tas, kas likdavo, būdavo skiriama Vakarų pasaulio muzikai.

Kiek daugiau laisvų vėjų būdavo dramos teatrų repertuaruose. Ypač išsiskyrė Kauno dramos teatras ir M. Tenisono pantomimos grupė, bet tai jutai ir Šiauliuose. Čia išvydau tokias puikias pasaulinės klasikos pjeses, kaip A. Strindbergo „Freken Julija“, M. Frišo „Santa Krusas“, V. Gibsono „Dviese sūpuoklėse“... O juk šiauliečiai scenon atvedė ir jaunimo numylėtą Houldeną Dž. Selindžerio kūrinyje „Rugiuose prie bedugnės“.

Dar buvo kinas ir sovietmečio šūkis – „Iš visų menų kinas vis dar svarbiausias“. Kino teatrų netrūko. Taip ir mūsų mieste: „Saulė“, „Palydovas“, „Tiesa“, „Šviesa“. Trūko gerų filmų. Net „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ rodė nespalvotai, gal kad niūri filmo atmosfera būtų dar niūresnė ir tai atspindėtų gyvenimą Vakarų pasaulyje. Mielai nuteikė „Palaimink žvėris ir vaikus“, o „Smėlio karjerų generolai“ kažkodėl man nepadarė įspūdžio.

Ką dar laisvalaikiu galėjai veikti? Be abejo – skaityti. Bent man prisiminimai apie pirmąsias gyvenimo knygas prasideda nuo „Trijų muškietininkų“. Ačiū Dievui, net anuomet niekas muškietininkų nedraudė, nes jie buvo panašūs į revoliucionierius. Labiau už d‘Artanjaną Aleksandro Diuma romane man įsiminė orusis grafas Atas, dar labiau žavėjo Aramis, jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją, karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje – kone Ignacas Lojola. Anot mūsų rašytojo Gintaro Beresnevičiaus, Aramis bent žinojo, ko nori, o kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai karalių ir kardinolų rankose. Tiesa, žaidė jie gražiai... Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų vėrinys...

Brendimo laikotarpio knyga – Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Tai knyga, kuri pakeitė mano bei ne vieno jaunuolio gyvenimą. Bet ją jau paminėjau, rašydamas apie teatrą. Po to sekė Dž. Keruako „Kelyje“. Apie šį romaną šiame tekste irgi jau užsiminiau. Romano herojai šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą.

Įvykis buvo ir Hermano Hesės „Stepių vilkas“. Kaip šis H. Hesės kūrinys mus pasiekė? Gal todėl, kad jame įžvelgtas pagrindinio herojaus gyvenimo prasmės ieškojimas, nes neieškantieji anuomet buvo aktyviai smerkiami. Juozas Baltušis, vienas iš autoritetingiausių mūsų socrealistų, tuo laiku išsakė štai tokį susirūpinimą: „Ateina žmonės kažkokie nusiaubti, ištuštinti, dvasiškai pavargę, su Kafkos tomeliu rankose vietoj maldaknygės. Kitą sykį net pagalvoji: ar ne verčiau maldaknygė negu Kafka? Tenai bent kažkoks dievas, o čia – nieko švento, bedugnės skardis, miglos, tamsybė.“

Pastebėjau, kad geros knygos anuomet pasirodydavo kas 5–7 metus. „Rugiuose prie bedugnės“ – 1966 m., „Kelyje“ – 1972 m., „Stepių vilkas“ – 1979-aisiais. Tiesa, negalima sakyti, kad gerų knygų nebuvo. Juk leido klasiką. Nors, deja, ne visą, pavyzdžiui, iš F. Dostojevskio kūrybos negalėjome perskaityti „Demonų“.

Aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje duris atvėrė socialistinių šalių knygynas „Draugystė“, o vėliau – ir kapitalistinių šalių knygynėlis. Tad galėjai jau šio to rasti. Aišku, tai ne dabar.

Aną metą lyginu su Bernardo Bertolučio filmu „Paskutinis imperatorius“, kur jaunas kinų valdovas, atskirtas uždraustajame mieste – karališkuose rūmuose, teturi... pelę ir svirplį. Ar to gali gyvenime pakakti? Jaunasis imperatorius, kai sargyba neleidžia jam išeiti į miestą, tėškia pelę į geležinius vartus. Neturint nieko, nereikia nė to.

Nėra lengva, kai kalbama vienaip, o elgiamasi kitaip, tai sukelia psichologinę sumaištį. Nors yra ir šviesesnių taškų, kuriuos čia bandžiau prisiminti. Anuomet bohema tai ir buvo bohema. Dabar ji dažnai suvaidinta. Šiandien iš vieno rūbų modeliuotojo girdėjau, jog, esą, jie yra šiandieninė bohema. Nesutikčiau. Jie tik „haute couture“. O, mano galva, pažangiausias ano meto dalykas – kad nebuvo horoskopų. Nebuvo būrėjų, pranašų, aiškiaregių, astrologų, ekstrasensų, bioenergetikų, aurų nuiminėtojų ir panašaus plauko veikėjų. Nors ir šiandien pradžiugino nugirstas įvykis, kai aiškiaregys pasisiūlė vienam sutiktajam išpranašauti ateitį, o tas spyrė aiškiaregiui į tarpukojį. Nebuvo anuomet ir internetinių komentarų. Tiesa, buvo viešųjų tualetų sienos.

Beveik prieš keturiasdešimt metų, 1979 m. pavasarį, „The New York Times“ išspausdino atvirą Džono Lenono ir Joko Ono meilės laišką: „Miestas skendi saulėje, lietuje ar sniege. Kiekvieną dieną dėkojame už mūsų gyvenimo pilnatvę. Tai ne eufemizmas. Suprantame, kad miestui, šaliai, pasauliui turi ateiti sunkūs laikai, ore jaučiame baimę. Tačiau šviečia saulė, esame kartu, mylime vienas kitą, mylime savo miestą, šalį, pasaulį... Pirmi stebuklai būna nedideli, kasdieniniai, vėliau jų atsiranda ištisa upė, vandenynas. Viskas bus gerai! Žemės ateitis priklauso nuo mūsų pačių... Kai kas nors ant mūsų pyksta, svajonėse piešiame jam virš galvos aureolę ir jis tampa angelu. Magija yra logiška. Išbandykite ją kada nors... Atminkite, kad rašome danguje ir popierius mums nereikalingas. Tai mūsų daina... P. S. Pastebėjote tris angelus, kurie žiūrėjo mums per petį, kai rašėme šį tekstą?“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt