Apie „Kažkas atsitiko“ sprogimą – iš pirmų lūpų

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos Mažoji salė vienam vakarui tapo kino teatro sale: čia rodytas bene žinomiausias lietuviškas muzikinis filmas „Kažkas atsitiko“ (1986 m.). Tiesa, vakaro vinimi tapo ne filmas, o galimybė pabendrauti su jo režisieriumi Artūru Pozdniakovu. Būtent jo dėka atsitiko taip, kad muzika ir vaizdas tapo vienu. Su režisieriumi kalbamės apie gimtuosius Šiaulius, maištingą jo būdą ir kultinio filmo užkulisius.

„Revoliucijas pradėjai daryti?“

– „Kažkas atsitiko“ – tai dešimties muzikinių vaizdo klipų pagrindu sukurtas pramoginis filmas. Tokia ir buvo pradinė filmo idėja?

– Filmas pradėtas kurti 1986 m., kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Tai buvo tarsi mažas perversmas, atsirado daugiau laisvės. Man tuo metu iš Maskvos atsiuntė scenarijų: prašom pagal jį sukurti komediją – muzikinę. Gerai, galvoju: jeigu prašo, vadinasi reikia. Pasižiūrėjau scenarijų ir... parašiau savo. Kad leistų filmuoti, padariau apgaulę: iš atsiųsto scenarijaus ištraukiau pirmąjį puslapį ir priklijavau prie savojo (šypsosi).

– Apgaulė neišaiškėjo?

– Esu labai dėkingas Vytautui Žalakevičiui (tuometinis LSSR Kinematografijos komiteto pirmininko pavaduotojas – aut. past.). Jis, kai pamatė mano scenarijų, net išsigando: „Artūrai, tu ką, revoliucijas pradėjai daryti?“ Liepė scenarijaus daugiau niekam nerodyti, bet daryti leido. Pradėjau nuo didelio turnė po Lietuvą, ieškodamas grupių. 1985–1986 m. jų kūrėsi labai daug, visos skirtingo lygio. Buvo sunku atsirinkti.

– Vis tik atsirinkote: „Kažkas atsitiko“ girdimi ir matomi „Artelė“ su Vytautu Kernagiu, „Fojė“ su Andriumi Mamontovu, „Antis“. Kas suformavo jūsų muzikinį skonį?

– Šiauliuose mokiausi Juliaus Janonio mokykloje, orkestre grojau triūba, vėliau pradėjau groti gitara grupėje „Žilvinai“. Aštuonias klases baigiau vienais penketais ir mama turėjo nupirkti man tikrą elektrinę gitarą – buvo pažadėjusi. Kartą su „Žilvinais“ išvažiavome į Kauną, į vidurinių mokyklų estradinių ansamblių konkursą. Improvizacinei pasirodymo daliai išrinkau savo mylimiausios grupės Led Zeppelin kūrinį „Stairway to Heaven“. Viena ranka grojau, o kitą laikiau iškėlęs. Daugelis pagalvojo, kad „chaltūrinu“, muziką leidžiu iš plokštelių, bet viskas vyko iš tikrųjų. Greičiausiai buvau pirmas, taip grojęs Lietuvoje.

Plokšteles pirkdavome iš jūreivių. Tais laikais gera plokštelė kainuodavo 50 rublių, grupės „Queen“ – 70 rublių. Kad prasimanytume pinigų plokštelėms, buvome užsukę nelegalų verslą. Jau turimas daugindavome į kasetes ir po 3 rublius pardavinėdavome mokykloje. Vėliau su Romualdu Volodka ir Rasa Jautakaite vedėme pirmąsias diskotekas Šiauliuose. Jos buvo teminės: pasakodavome apie užsienio atlikėjus, klausydavomės jų dainų. Taip ne tik man, bet ir kitiems atsirado supratimas, atsidarė durys.

„Susitikimas su nuostabumu“

– Durys jums atsidarė ir į prestižinį Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK) Maskvoje.

– Baigęs mokyklą, įstojau į konservatoriją. Dvejus metus mokiausi Irenos Vaišytės (žinoma Lietuvos teatrologė – aut. past.) kurse, kol vieną naktį sugalvojau stoti į VGIK‘ą. I. Vaišytė patarė neprasidėti: jeigu neįstosiu, grįžti į konservatoriją nebegalėsiu. Pagalvojau, kad ir negrįšiu, ir išvažiavau į Maskvą.

Konkursas buvo didžiulis – jeigu neklystu, maždaug 25 tūkstančiai pretendentų iš visos Sovietų Sąjungos. Galų gale mūsų liko tik 15, atkristi turėjo dar 7–8. Paskutinė užduotis buvo sukurti etiudą tema „Susitikimas su nuostabumu“. Etiudas negalėjo būti ilgesnis nei 5 minutės. Komisiją nuo auditorijos skyrė raudonos užuolaidos ir štai aš sugalvojau tokį dalyką: suskaičiuoju iki trijų ir užuolaidos atitraukiamos – priešais komisiją per rankos ilgį prie lygiai tokių pačių stalų, lygiai su tokiais pačiais grafinais ir lygiai tokiomis pačiomis pozomis sėdi pretendentai. Vienas, du, trys, keturi, penki ir užuolaidos užtraukiamos. Susitikimas su nuostabumu įvyko. Parodęs tokį etiudą, aš patekau į institutą.

– Sugrįžkime prie filmo „Kažkas atsitiko“. Ar tiesa, kad pirmojoje dalyje „Žaidimai“ aktoriais tampa visa filmavimo komanda ir netgi jūsų žmona?

– Tiesa. Bare įamžinta visa filmavimo grupė: ten ir Algirdas Kaušpėdas vaikšto, ir mano žmona. Yra ir A. Kaušpėdo buvusios žmonos šuo (šypsosi). Norėjau visus nufilmuoti. Kad jie išliktų, kad nedingtų. Tai – kaip dokumentas.

– Antrojoje filmo dalyje „Šventės“ įamžintas grupės „Fojė“ koncertas Kalnų parke. Sklinda gandai, kad jums teko duoti kyšį, jog armijoje tarnavęs grupės lyderis A. Mamontovas būtų išleistas filmuotis.

– Nedarėme nieko neoficialaus. Visi sprendimai buvo priimami Rygoje – reikėjo važiuoti ir tartis. Nuvažiavau, nuėjau pas pulkininką, bet jis pasirodė nelabai sukalbamas žmogus. Ai, sako, „kinošnikai“... Nesutrikau, užsiminiau, kad atvežiau vaišių iš Lietuvos. Klausia – ką? Sakau – „Sabonį“. Jis nustebo: kaip tai Sabonį? O tuo metu litras degtinės Lietuvoje vadinosi „Sabonis“ – taip jam ir paaiškinau.
Ištraukiau butelį, pastačiau, o jis žiūri į mane. Matote, mano lagamine buvo trys degtinės buteliai, kai vieną traukiau, kiti suskambėjo. Specialiai taip padariau. Tuoj atnešė mums raugintų obuolių, dešrytės. Susitarėme (šypsosi).

Kai Sovietų Sąjunga pradėjo irti

– Kalnų parke vyksiantį koncertą-filmavimą anonsavote originaliai: „Šiandien Kalnų parke nieko neįvyks. Pradžia 18 valandą.“ Tuo niekuo susidomėjo tūkstančiai...

– Galvojau, kad susirinks 300–500 žmonių. Daugiausiai. O tada pamatėme, kaip nuo kalno leidžiasi ištisa minia... Kažkas suskaičiavo, kad atėjo 10 000 žmonių, bet buvo daugiau – kokie 25 000 tūkstančiai.

Viską prižiūrėjo keli milicininkai. Bet kai pradėjo rinktis tiek daug žmonių, iškvietė KGB ir armiją. Išsigandau – kad tik neprasidėtų riaušės. Nuėjau pasikalbėti su atsakingu karininku. Sakau, tik be agresijos. O jis – pažiūrėsim. Tai aš jį pavaišinau, pulkininku pavadinau (buvo majoras) – iškart pasidarė malonesnis. Tuomet paklausiau, ar neturi spalvotų dūmų – filmavimui būtų labai tikę. Turėjo, per radiją kažkam sukomandavo ir atnešė. Dar pasakė, kad turi atominio sprogimo treniruočių dūmų. Aš tik rankomis suplojau! Bet tada sustingau: ką pagalvos žmonės, kurie važiuos Antakalnio gatve ir pamatys, kaip išauga „grybas“? Susilaikiau – atominio sprogimo nebuvo.

– Užtat sprogimu tapo „Kažkas atsitiko“. Filmas buvo toks populiarus, kad net neliko originalių įrašų – jie susidėvėjo bežiūrint. Populiarus filmas buvo ir tarp valdininkų?..

– Daug prie mūsų priekabiavo. Keisčiausias dalykas, prie ko Maskva prikibo: kodėl buvo susprogdinta karvė? Tą netikrą karvę su melžėja pasiskolinome iš tuomečio Dailės instituto. Nors buvome įspėti elgtis labai atsargiai, išsprogdinome – niekas neatėjo ieškoti. Reikia nepamiršti, kad tuo metu buvo laikas, kai Sovietų Sąjunga pradėjo irti.