Apie Jo­ni­nes ir uk­rai­nie­čių rau­do­ną rū­tą

Šiauliai

Mil­ži­niš­kas rū­tos pie­ši­nys Pie­tų Ame­ri­ko­je, Pal­po­je, už 20 km nuo gar­sio­jo Nas­kos pla­to. Pie­ši­nys yra apie 130 m aukš­čio (be­veik du Šiau­lių ka­ted­ros bokš­tai!), iš­pieš­tas 4 m plo­čio grio­viais. (Au­to­riaus ar­chy­vo nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

179603

Per Jo­ni­nes įpras­ta ieš­ko­ti pa­par­čio žie­do, ži­nant, kad jo nė­ra. Ta­čiau, ne­žiū­rint to, kas ieš­ko – tas ran­da (sa­vo lai­mę ar su­tuok­ti­nį, – aut. pa­st.). Vi­si ži­no­me, kad apie pra­žįs­tan­tį pa­par­čio žie­dą pas mus te­ži­no­ma tik tiek, kiek ži­no pro­fe­sio­na­lus moks­li­nin­kas dend­ro­lo­gas, mo­kan­tis stu­den­tus ir gau­nan­tis už tai al­gą. Tai yra – vi­siš­kai nie­ko.

Rūtos ir lietuvaitės

Nėra tos lietuvaitės, kuri nemylėtų rūtelių, nors nežino už ką... Kaip besisuksi – ir rūtos negali gyventi be lietuvaičių. Mūsuose prieš rūtas nublanko ir rožės, ir lelijos, ir gvazdikai, kurių spalvos, kvapai ir sultingumas pasidarė kitų tautų nuosavybėmis: latviams – balta rožė, lenkams – piliarožė, olandams – tulpė, egiptiečiams ar indams – lotosas...

Rūtai jų neaplenkti nei grožiu, nei kvapu, bet mums ji – šventoji. Pirmą kartą žalioji rūta lietuvių tautine gėle buvo pavadinta 1561 metų metraščiuose. Tai reiškia, kad ir iki tol mes ją visuotinai mylėjome, puoselėjome, po visą Lietuvėlę auginome. Ji – daugiau kaip 1 000 liaudies dainų apdainuota.

Rūta minima jau Biblijoje, nes hebrajiškai „rūth“ – „draugė“, kiti lingvistai teigia, kad gėlelės vardą padovanojo graikai. Botanikai tikina, kad ji – pietietiškas augalas, kurio šiauriausia riba – Karpatų kalnynas, nes šiauriau laukinė rūta neauga. Štai čia, ties Karpatais, ir stabtelėkime.

cmykwenceslas-hollar-the-basilisk-and-the-weasel.jpg

Raudonos rūtos

Normalios rūtos turi būti žalios – tą tiesą liudija ir tautinės dainos, ir dendrologai, ir etnografai, ir istorikai. Visi, išskyrus ukrainiečius, gyvenančius prie Karpatų kalnų. Juk ne iš piršto išlaužę jie dainuoja: „Červonū rūtū nie šukaj viečoramy…“ („Raudonų rūtų neieškok vakarais…“). Tą dainelės motyvą visi esame girdėję. Pasirodo, Karpatuose „Jankos Kupalos“ šventės metu naktį merginos kalnuose tebeieško raudonų rūtų, kad ateinančiais metais laimingai ištekėtų, mylimąjį susirastų.

Kasdienybėje jiems rūta nėra šventa bei tautinė, kaip jovaras, kurio Ukrainos ambasadoriui, atsivežus iš Karpatų į Šiaulius, meras neleido sodinti prie ukrainiečių suoliuko šalia „Draugystės tvenkinio“. Ukrainiečiams rūta – tik vienas iš augalų, prie konkrečios šventės priklijuotų, toks pat, kaip pas mus papartis.

Še, kad nori! Pas mus Joninių naktį, t. y. tuo pačiu metu ir tuo pačiu tikslu, ieškomas paparčio žiedas, o pas juos – raudonos rūtos.

Nors imkime ir susikeikime! Atsiprašau – susikeiskime!

rutos-tema-1a.JPG

rutos-tema-1.tif

rutos-tema-1.jpg

Raganos, slibinai, karūnos ir ufonautai

Yra išlikę žinių, kad viduramžiais rūtos buvo naudojamos raganų kulinarijoje, net mistikoje. Ta proga verta prisiminti, kad Šiauliuose 1716 metais turgaus aikštėje sudeginome paskutiniąją raganą, nors, deja, dvi jų vėl dirba šalia.

Patyrinėjus viduramžių mistiką, susidursime su paniška slibinų-baziliskų baime, išvydus šį mūsų augalėlį, o tyrinėjant viduramžių heraldiką, nustebsime, kad pirmosios romaninės karingų karalių Karolingų karūnos („kar-“, – aut. past.) XI a. Vakarų Europoje vadinosi rūtų karūnomis, kurias puošė dobilo motyvas… Taip, taip! Lietuvoje jiedu ne tik tautinės dainos augalai, jie – mergelės ir bernelio, t. y. mūsų tautos, įvaizdis.

Kitataučių nėra tyrinėtas milžiniškas rūtos piešinys Pietų Amerikoje, Palpoje, už 20 km nuo garsiojo Naskos plato. Piešinys yra apie 130 m aukščio (beveik du Šiaulių katedros bokštai!), išpieštas 4 m pločio grioviais. Titaniškas, protu nesuvokiamas gigantizmas kalno šlaite skirtas ufonautams?! Pirmasis megalitinis rūtos, mūsų tautinio augalo, atvaizdas Žemėje?!

Beje, kodėl ši augalo piešinio kompozicija primena Gediminaičių stulpus, dvelkia kosmine nežinia ir nežemiška prasme?! Sutapimai? Nesinori mirti iš kuklumo. Daugeliui tokia žinija – fantazijos, kurias patiems reikės susirasti bibliotekose ar vikipedijose. Būtinai. Nes neperskaitytos knygos keršija!..

Grįžkime į Karpatus. Jei tikėti 1972 metų Vatikano mokslininkų darbais, priešistoriniais laikais šiais kalnais į Lietuvą atkeliavo koplytstulpiai. Juose rūta neminima, todėl belieka draugiškai žvilgtelėti į būsimus studentus, suvažiavusius į stojamuosius, – jų būsimų mokslinių darbų lauks tėvynė! Ir į žingeidžius šiauliečius, šiame straipsnelyje kai ką sužinojusius apie rūtas, jovarus, paparčių žiedus ir „Šiaulius – universitetinį miestą“.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt