Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Aleksandro Ostašenkovo nuotr.
Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.lt
Save laikyčiau vidutinišku, gal net kiek mažiau nei vidutinišku aktyviu meno vartotoju – nei labai tingiu, nei labai entuziastingu tradicinių bei virtualių parodų, spektaklių, koncertų ir kitokių renginių lankytoju ar stebėtoju. Vis dėlto ryžtuosi daryti tam tikrus apibendrinimus pagal tai, ką meno lauke pamačiau ir išgirdau per pastaruosius keliolika metų. Žinoma, daugiausia Šiauliuose.
Buvo ir yra itin daug paveikių, įdomių, meistriškų, net virtuoziškų dalykų, priverčiančių įsižiūrėti, įsiklausyti ir susimąstyti. Tačiau dabar ne apie juos. Šįkart išskirčiau du, man atrodo, kraštutinumus. Dvi itin slidžias pakraštines minėto lauko teritorijas, po kurias klajojantys menininkai ar save tokiais laikantieji nuolatos rizikuoja nuslysti ir nuslysta už jokia aiškesne tvorele nepažymėtos ribos, anapus kurios baigiasi estetikos valdos. Nepanašu, kad tos dvi pakraštinės teritorijos būtų apgyvendintos gausiai, tačiau į akis tikrai krinta.
Vieną jų pavadinčiau paaugliškuoju primityvizmu. Ne, jis neturi nieko bendra nei su paauglio pirmajai meilei nuoširdžiai parašytu, bet niekam nerodytu eilėraščiu, nei su primityviu liaudies menu ar jo elementus integruojančiu profesionaliuoju. Jo kilmę turbūt tiksliausia būtų sieti su kokio XX a. devintojo dešimtmečio aštuntoko papaišymais biologijos vadovėlyje ar ant mokyklinio suolo, o jo „sutvirtinimo sakramentu“ turbūt teisingiausia būtų laikyti momentą, kai tas buvęs aštuntokas vėliau išgirdo, kad „everything goes“ ir „visi mes menininkai“.
Svarbiausi, o galbūt ir dažniausi skiriamieji šio pakraščio bruožai yra intensyvus aktyvistinis judesys ir jį palydinčių tarptautinių terminų rikiuotės. Kažkas papaišoma, patapoma, pataškuojama, kažkas palipdoma, pafotografuojama, painstaliuojama, kažkaip pasiskeryčiojama, kažkas paburbuliuojama... Tada ant viršaus klijuojama etiketė-instrukcija apie neišsemiamai gilų viso to konceptualumą, esą tikrai tikrai ne kiekvienas sugebėtų taip pataškuoti konceptualizavimą ar konceptualizuoti paburbuliavimą, ir važiuojama toliau, priekyje it meno vėliavą stumiant, tarkime, kokį putplasčio priinstaliuotą (žinoma, vėlgi labai konceptualiai!) daržovių konteinerį.
Antrąją, kaip man atrodo, priešingą pakraštinę meno lauko zoną pavadinčiau pretenzingo blizgesio karalyste. Įsivaizduokite, kad jai ar bent tai jos sričiai, kuri driekiasi už slidžios minėta tvorele nepažymėtos ribos, vadovauja tradicinėje vienalytėje „Princesės ant žirnio“ ir „Sniego karalienės“ pasakų šeimoje gimęs karalaitis Elegancijus, kurio kiekviena garbana kasdien puoselėjama kone po vieną plauką, o paskutine mada šiugždančio švarkelio rankogalių sagos apdairiai suderintos su batų raištelių galus puošiančiais metaliniais spaustukais.
Elegancijaus uždavinys – akylai prižiūrėti, kad karalystėje gimstantys kūriniai būtų kuo panašesni į jo paties atvaizdą. Nugludinti, nuglostyti, iščiustyti, be menkiausios klaidelės, be jokio nelygumėlio, mikroįtrūkimo. Kad būtų tokie kaip liežuvį gundantis tobulų formų saldainiukas, vieno kąsnio sumuštinukas su raudona uogele ant viršaus, kaip, – ką čia beslėpsi, sakykime tiesiai, – blizgančio žurnalo viršelis. Glotnus, be mažiausio šoną spaudžiančio žirnelio, prisimenant vienos Elegancijaus mamos patirtį, ir šaltai sterilus, prisimenant kitą jo mamą.
Šį nelinksmą rašinėlį tiesiog privalau baigti linksma gaida. Tarp anų dviejų pakraščių, t. y. aktyvistinių tabalaikų aikštelės ir persaldintų kąsniukų kepyklėlės, tęsiasi ištisas platus džiuginančio meno laukas, po kurį klajojant galima ilgam apsistoti net ties vienu Mindaugo Lukošaičio piešiniu, Uogintų performansu, Vaivos Kovieraitės-Trumpės grafikos darbu, Remigijaus Adomaičio choro daina ar Aleksandro Ostašenkovo fotografija.
Dr. doc. Vigmantas Butkus