Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Praėjusį savaitgalį Jurbarko r. savivaldybės mero S. Mockevičiaus padėkomis apdovanotas gražus būrys kultūros sričiai nusipelniusių žmonių. Vienam iš jų, Jurbarko kultūros centro kultūrinių renginių režisieriui Gintarui Zareckui, įteiktas išskirtinis apdovanojimas – Jurbarko r. savivaldybės ženklas „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“.
Gintaras neslepia, kad jam, kaip ir kiekvienam žmogui, malonu, kad jo darbas pastebimas, įvertinamas, tačiau didelės reikšmės tokiems įvykiams neteikia. „Apdovanojimas – trumpa maloni akimirka, kuri jau kitą dieną pasimiršta. Darbui jis reikšmės neturi. Juk nėra taip, kad gerai dirbi, gauni apdovanojimą, ir tada pradedi dar geriau dirbti. Visada stengiesi padaryti savo darbą geriausiai, kiek tuo momentu yra įmanoma“, – įsitikinęs kultūros renginių režisierius, tvirtindamas, kad nemoka dirbti „viena koja“, atmestinai.
Savo darbą Gintaras palygina su virtuvės šefo. Taip taikliai jį šeštadienį vykusiuose apdovanojimuose pristatė vakaro vedėjas Lukas. Tam, kad renginys pavyktų, reikalinga krūva ingredientų – nuo virtuvės įrankių ir produktų iki prieskonių. Be jų skanaus maisto nepagaminsi, kaip ir gero renginio be pagalbininkų – nuo paprastų darbuotojų iki kūrybinių, nuo kviestinių svečių iki savų kolektyvų. Nors Gintaras pateikia ir tokių pavyzdžių, kaip minimaliomis išgalėmis vienas ar pora žmonių atlieka visos virtuvės darbą – nuo šlavėjo iki atlikėjo. „Dirba pagal turimas galimybes. Ir padaro“, – tikina, tvirtindamas, kad toks nuoširdus darbas atsiperka. Tą pastebi ir žiūrovas, kuris, nors kartos ir keičiasi, atėjęs į renginius nori to paties – pasisemti gerų, nuoširdžių emocijų.
Tam, kad kaskart atrastų naujų idėjų, Gintarui tenka gerokai „pramankštinti smegenis“. Kaip pats patikina, neturi jokio stebuklingo kūrybos recepto. Nebent galimybę laisvai planuoti savo darbą ir laukti nusileidžiant mūzos. „Dažnai būna, kad manęs kolegos klausia, Gintarai, ar jau ką nors sugalvojai? Ne, sakau, kiek kviečiu, kiek prašau, dar su mūza nesusitikau“, – juokiasi G. Zareckas, pastebėdamas, kad ne tik jam, bet ir visiems meno žmonėms geros idėjos lengvai negimsta.