Ant „pasaulio stogo“ iškelta Pasvalio vėliava

Spalio 22 dieną, apie 7.30 val., Nepale, vienoje iš Himalajų viršukalnių Lobuche East, 6119 metrų aukštyje turbūt pirmą kartą istorijoje suplevėsavo Pasvalio vėliava. Ją iškėlė 33 metų Linas Dobkevičius.

Vyriškis jau ne vienerius metus keliauja slidinėti į kalnus. Prieš dvejus metus nusprendė, jog norėtų kalnus pamatyti ir vasarą. Internete susirado reikiamą informaciją apie kopimą į viršukalnes, įsigijo reikiamą įrangą, aprangą ir… tais pačiais metais įkopė į aukščiausią Lenkijos viršukalnę.

Kaip prisipažino Linas, pirmoji patirtis gerokai skyrėsi nuo to, kaip viską įsivaizdavo sėdėdamas prie kompiuterio ekrano ir planuodamas žygį. Tačiau sunkumai ne tik kad neatgrasė nuo mėgėjiško alpinizmo, bet ir įžiebė drąsią mintį – nukeliauti į „pasaulio stogu“ vadinamus Himalajus bei pakilti į vieną iš ten esančių viršukalnių.

Iš pradžių norėjo rinktis populiariausią nepatyrusių žygeivių maršrutą iki bazinės Everesto stovyklos. Tačiau pažintis su profesionaliu alpinistu ir jo rekomendacijos pakoregavo Lino planus – jis nusprendė kopti į 6119 metrų aukščio Lobuche East kalną. Po metus trukusių intensyvių fizinių treniruočių pasvalietis buvo pasiruošęs neeiliniam nuotykiui. Jūsų dėmesiui – Lino Dobkevičiaus pasakojimas apie įspūdingiausią gyvenimo kelionę.

Visa ši odisėja prasidėjo tada, kai iš Nepalo sostinės Katmandu pakilusiam mažam lėktuvėliui pavyko nusileisti viename pavojingiausių pasaulio oro uostų Tenzing-Hillary, ir tęsėsi 15 dienų. Jo pakilimo ir nusileidimo takas labai trumpas, įkurtas ant bekraščio skardžio, tad vietos pilotų klaidoms čia nėra.

Žygio pradžia – 2845 m aukštyje. Iš pradžių viskas atrodė pakankamai paprasta – žygiuoji miškingais kalnų takais, gėriesi pro medžius išnyrančiomis tolimomis viršukalnėmis, šniokšiančiomis kalnų upėmis, tiesiog gražia gamta.

Nors pirmąją kelio atkarpą vietiniai vadina Nepalietiška lyguma, mums ji veikiau priminė amerikietiškus kalnelius ir vos po tris valandas trukusio pasivaikščiojimo marškiniai buvo šlapi nuo prakaito. Deja, tai buvo tik lengva treniruotė, palyginus su tuo, kas mūsų laukė toliau.

Antrą dieną prasidėjo iššūkiai – paaiškėjo, kas yra tikrasis kopimas. Statūs laiptai, uolos, miško takai… Judame vėžlio greičiu, nes kiekviena atkarpa, žingsnis jau reikalauja jėgų ir susikaupimo.

Visgi visus sunkumus atsvėrė kvapą gniaužiantys vaizdai ir puiki daugybės kartu keliaujančių turistų iš viso pasaulio nuotaika.

Po 6–7 valandų kopimo pasiekėme Namche Bazar kaimelį, įsikūrusį 3440 m aukštyje. Čia yra bankai, kavinės, mokykla, daugybė parduotuvėlių bei mažų viešbutukų. Šiame kaimelyje daugelis apsistoja kelioms dienoms, nes tokiame aukštyje dėl retėjančio deguonies kiekio ore reikalinga aklimatizacija.

Ilsėdamiesi Namche Bazar, aplankėme apžvalgos aikštelę, iš kur buvo galima pamatyti aukščiausias pasaulio viršukalnes – Everestą, Lotese, Nuptse, Ama Dablam. Pastarasis tituluojamas gražiausiu pasaulio kalnu, su kuo aš visiškai sutinku.

Šiek tiek pailsėję kylame į 4200 m aukštyje įsikūrusį Dole kaimelį. Kuo aukščiau, tuo labiau justi deguonies trūkumas. Kiekvieną žingsnį lydi dažnas ir gilus kvėpavimas. Atrodo, tarsi būtum prabėgęs maratoną, širdis daužosi pašėlusiu ritmu, negali atsikvėpti. Dideliame aukštyje ima tirštėti kraujas, dėl ko gali stipriai pasireikšti aukštumų liga. Kad to išvengtum, būtina kasdien valgyti česnaką

Septynias valandas trukęs kopimas pareikalavo didžiulių jėgų ir pastangų. Nors jausmas toks, lyg visą dieną būčiau daręs sunkius atletikos pratimus, vakaras prie židinio su įdomiais žmonėmis iš Taivano bei JAV leidžia užsimiršti ir džiaugtis akimirka.

Kylant aukštyn, oras vėso, ypač tai buvo juntama naktimis. Dieną, kol šildydavo saulė, galėjai kopti ir be šiltesnių rūbų, tačiau po 15 val. užslinkdavo debesys ir temperatūra artėdavo link nulio. Visą kelionę teko miegoti nešildomuose viešbutukuose (angl. lodge), tad geras miegmaišis buvo privalomas. Rytinis atsikėlimas kelių laipsnių šilumos kambarėlyje buvo tikras iššūkis.

Kopiant į dideles aukštumas, rekomenduojama per dieną pakilti 300–400 vertikalių metrų. Kita taisyklė, kurios laikosi keliautojai – kilti aukštai, miegoti žemai. Tai yra būtina, norint išvengti aukštumų ligos arba rimtesnių komplikacijų, pvz., aukštuminės plaučių arba smegenų vandenligės, kurios gali baigtis mirtimi.

Laikantis taisyklių, kitos dienos stotelė buvo 4470 m aukštyje, o tolesnė – jau 4790 m. Čia apsistojome nuostabaus grožio kaimelyje Gokyo, kuris įsikūręs ypatingoje vietoje. Iš vienos pusės jį supa smaragdinės spalvos ledynų ežeras, iš kitos – aukščiausiai pasaulyje esantis Khumbu ledynas. Beje, šis ledynas paliko didžiulį įspūdį. Jis – milžiniškas, užklotas uolų, purvo mišiniu ir „gyvas“. Per metus ledynas pasislenka 180 m. Būnant šalia gali girdėti traškėjimą ir girgždesį. Šie garsai užburia ir kartu leidžia suprasti gamtos galią bei didybę…

Deguonies kiekis šiame aukštyje tesiekia 57 %. Galvą šiek tiek skauda, tačiau bendra savijauta gera. Deja, vakarop viskas pasikeičia – dingsta apetitas, naktį paūmėja galvos skausmas.

Aukštumų ligos simptomai – vėmimas, galvos svaigimas, nuovokos praradimas ir kiti sunkūs padariniai, galintys pasireikšti bet kam, nepriklausomai nuo amžiaus, fizinio pasirengimo ar sveikatos būklės.

Kitas reiškinys, atsirandantis aukštumose – kūnas ima gaminti papildomus raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus) ir hemoglobiną – baltymą, kuris su kraujo tėkme perneš deguonį ląstelėms, kur šis panaudojamas energijos gamybai. Tai padidina ląstelių gaunamo deguonies kiekį, kuris nuramina širdį, sumažina kraujo spaudimą bei palengvina kvėpavimą.

Manau, kad ta naktis, kai jaučiausi blogai, buvo adaptacinė. Ko gero, tuo metu organizmas pagamino daugiausia šių raudonųjų kraujo kūnelių, nes rytą sveikata buvo pagerėjusi ir žygį galėjau tęsti toliau.

Išgyvenę naktį, kėlėmės į kitą Khumbu ledyno pusę, kur likome ilsėtis 4700 m aukštyje įsikūrusiame Dragnag kaimelyje, prieš laukiančią sunkią dieną. Pramoga ir iššūkis buvo bandymas išsiskalbti kalnų upelyje. Vanduo čia toks ledinis, kad vienos kojinės išplovimas virsta linksma kova, kurios tikslas ne tik pasirūpinti švara, bet išsaugoti sveikas rankas…

Ankstyvą aštuntos dienos rytą pradedam sunkų žygį per Cho La perėją, kurios viršutinis taškas siekia net 5420 metrų virš jūros lygio. Kai vedliai parodo vietą, kurią reikės pereiti, sunku patikėti, kad tai įmanoma – regis, ji nepasiekiamai aukštai. Tačiau kelio atgal nėra.

Kopimas ypač status, 3–5 žingsniai ir atrodo, jog širdis iššoks iš krūtinės. Keisčiausia, kad po tų kelių žingsnių paeiti negali, nes esi uždusęs ir sustojęs gaudai deguonį, tačiau jei tai darai daugiau nei minutę, pradėti judėti iš naujo dar sunkiau. Teko visą laiką ieškoti viduriuko tarp visiško nebegalėjimo žygiuoti ir kvėpuoti bei minimalaus poilsio laiko.

Kaip bebuvę, po penkių valandų kopimo pasiekėm viršūnę, nuo kurios atsiveriantys vaizdai atpirko visus vargus. Priešais galėjai mėgautis nuostabia kalnų virtine, o apačioje matėsi „tekantis“ sušalęs ledynas. Leidžiamės nakvoti į 4830 m aukštyje esantį Dzhong-Lha kaimelį.

Gerai pailsėję, kitą dieną patraukiame link didžiojo tikslo. Pirmiausia – Lobuche High Camp (Lobuche aukštoji stovykla), kuri įsikūrusi 5500 m aukštyje. Deguonies kiekis čia tesiekia 52 %.

Įsikūriu palapinėje. Susipažįstam su kitais ekspedicijos dalyviais iš Meksikos, Šveicarijos, Kanados, Australijos, Vokietijos, Ispanijos. Gidas, kuris veda į viršūnę, duoda instrukcijas, apmoko, kaip elgtis su kopimo įranga.

Vakarieniaujam visi kartu vienoje palapinėje, kur gaunam tradicinio valgio Dal Bat, t. y. ryžių su kariu, šiek tiek bulvių bei daržovių. Deja, tokiame aukštyje apetito visai nėra, tad tenka valgyti per prievartą, nes žinai, kad reikia energijos.

Apie septintą valandą einame miegoti. Reikia pailsėti, nes kopimo į kalną pradžia – antra valanda nakties.

Naktis stovyklavietėje verta atskiros knygos – debesys po kojomis, giedras dangus nusagstytas žvaigždėmis ir žvaigždynais.

Temperatūra lauke krenta iki minus 10–15 laipsnių. Miegu su visais rūbais. Dėl deguonies trūkumo net apsivertus miegmaišyje ant kito šono pasijunti taip, lyg būtum atlikęs šimtą atsispaudimų.

Kvėpavimas dažnas ir gilus. Neapleidžia pojūtis, kad galiu uždusti. Kitas nemalonus aukštumų reiškinys – reto oro ir sklandančių nematomų dulkių sukeltas sausas ir bjaurus kosulys. Oras labai sausas, todėl plyšta lūpos, nežinia kodėl iš nosies ima tekėti gleivės, kaupiasi kraujas…

Pabundu su plyštančia galva, rodos, nieko negaliu daryti. Sakoma, kalnuose reikia palikti savo ego ir savanaudiškumą „už durų“. Kalnai yra vieta, kur pasimato tikrasis žmogaus veidas.

Iš vakaro draugu tapęs vokietis Alex, pamatęs mano būklę, pasiūlo vieną iš paskutiniųjų savo turimų vaistų, kurie pagaminti aspirino pagrindu. Stebuklas – jie suveikia akimirksniu. Kasdieniame gyvenime tai būtų buvusi elementari tabletė, tačiau tuo metu ji man buvo tokia svarbi, tarsi būtų išgelbėjusi gyvybę. Ji suteikia man šansą toliau siekti savo svajonės. Šį žmogų prisiminsiu visa gyvenimą…

Pavalgę lengvus pusryčius, antrą valandą nakties pradedame kilti į viršūnę. Judame gal 10 pusinių žingsnių per minutę greičiu, visiškoje tamsoje, tik su prožektoriumi ant galvos.

Pradžioje kopimas vyko stačiomis uolomis – nematai nei pradžios, nei pabaigos, tik jauti, kaip kiekvienas žingsnis tampa vis statesnis ir statesnis.

Vieną akimirką pažvelgiau aukštyn ir išvydau baltą kepurę. Pagalvojau, jog debesis, o vėliau suvokiau, jog tai viršūnė, labai tolima viršūnė… Tolumoje matėsi kitų bendražygių prožektorių šviesos.

Pusiaukelėj priėjom ledynus. Pakeitėm avalynę, pritvirtinome „kates“, užsidėjome saugumo įrangą.

Kopimas sniegynais ir ledynais pasirodė kur kas sudėtingesnis nei maniau. Čia kalno statumas dažnai siekė kokius 80 laipsnių, tad būtina maksimali koncentracija. Kartais net nesuprasdavau, kas vyksta – prieš akis matai tik savo batus ir blankų prožektoriaus šviesos atspindį sniege.

Pradėjo aušti. Norėjosi gėrėtis nuostabiais Himalajų vaizdais, tačiau negali sustoti, reikia žengti dar vieną milžiniškas pastangas kainuojantį žingsnį.

Deguonies kiekis ore krenta iki 48 %. Pradėjau jausti, kaip kintantis slėgis spaudžia sinusus. Man – kiekvienas oro gurkštelėjimas reikalauja didžiulių pastangų, o štai gidas šerpas Dilip kalnu sliuogia kaip tigras. Sako, jog šerpų širdys yra kur kas didesnės nei kitų žmonių bei jų organizmas labiau prisitaikę prie aukštumų, todėl jie geriau jaučiasi esant mažam deguonies kiekiui.

Apie septintą valandą einame miegoti. Reikia pailsėti, nes kopimo į kalną pradžia – antra valanda nakties.

Naktis stovyklavietėje verta atskiros knygos – debesys po kojomis, giedras dangus nusagstytas žvaigždėmis ir žvaigždynais.

Temperatūra lauke krenta iki minus 10–15 laipsnių. Miegu su visais rūbais. Dėl deguonies trūkumo net apsivertus miegmaišyje ant kito šono pasijunti taip, lyg būtum atlikęs šimtą atsispaudimų.

Kvėpavimas dažnas ir gilus. Neapleidžia pojūtis, kad galiu uždusti. Kitas nemalonus aukštumų reiškinys – reto oro ir sklandančių nematomų dulkių sukeltas sausas ir bjaurus kosulys. Oras labai sausas, todėl plyšta lūpos, nežinia kodėl iš nosies ima tekėti gleivės, kaupiasi kraujas…

Pabundu su plyštančia galva, rodos, nieko negaliu daryti. Sakoma, kalnuose reikia palikti savo ego ir savanaudiškumą „už durų“. Kalnai yra vieta, kur pasimato tikrasis žmogaus veidas.

Iš vakaro draugu tapęs vokietis Alex, pamatęs mano būklę, pasiūlo vieną iš paskutiniųjų savo turimų vaistų, kurie pagaminti aspirino pagrindu. Stebuklas – jie suveikia akimirksniu. Kasdieniame gyvenime tai būtų buvusi elementari tabletė, tačiau tuo metu ji man buvo tokia svarbi, tarsi būtų išgelbėjusi gyvybę. Ji suteikia man šansą toliau siekti savo svajonės. Šį žmogų prisiminsiu visa gyvenimą…

Pavalgę lengvus pusryčius, antrą valandą nakties pradedame kilti į viršūnę. Judame gal 10 pusinių žingsnių per minutę greičiu, visiškoje tamsoje, tik su prožektoriumi ant galvos.

Pradžioje kopimas vyko stačiomis uolomis – nematai nei pradžios, nei pabaigos, tik jauti, kaip kiekvienas žingsnis tampa vis statesnis ir statesnis.

Vieną akimirką pažvelgiau aukštyn ir išvydau baltą kepurę. Pagalvojau, jog debesis, o vėliau suvokiau, jog tai viršūnė, labai tolima viršūnė… Tolumoje matėsi kitų bendražygių prožektorių šviesos.

Pusiaukelėj priėjom ledynus. Pakeitėm avalynę, pritvirtinome „kates“, užsidėjome saugumo įrangą.

Kopimas sniegynais ir ledynais pasirodė kur kas sudėtingesnis nei maniau. Čia kalno statumas dažnai siekė kokius 80 laipsnių, tad būtina maksimali koncentracija. Kartais net nesuprasdavau, kas vyksta – prieš akis matai tik savo batus ir blankų prožektoriaus šviesos atspindį sniege.

Pradėjo aušti. Norėjosi gėrėtis nuostabiais Himalajų vaizdais, tačiau negali sustoti, reikia žengti dar vieną milžiniškas pastangas kainuojantį žingsnį.

Deguonies kiekis ore krenta iki 48 %. Pradėjau jausti, kaip kintantis slėgis spaudžia sinusus. Man – kiekvienas oro gurkštelėjimas reikalauja didžiulių pastangų, o štai gidas šerpas Dilip kalnu sliuogia kaip tigras. Sako, jog šerpų širdys yra kur kas didesnės nei kitų žmonių bei jų organizmas labiau prisitaikę prie aukštumų, todėl jie geriau jaučiasi esant mažam deguonies kiekiui.

Pagaliau pasimatė viršūnė. Norėjau kuo greičiau ant jos atsistoti, bet keli žingsniai ir vėl sukniumbu gaudydamas kvapą. Sukaupiu visą valią bei ištvermę ir štai aš ant Lobuche East viršūnės! Priešais mane atsivėrė nuostabi panorama, kurios didžiausia puošmena – aukščiausias pasaulio kalnas Everestas. Užplūsta neaprašomas nugalėtojo jausmas, kuris vienu mostu nubraukia visus vargus…

Ko gero, tai panašu į akimirką, kai žmogus įveikia Olimpines varžybas, tačiau, kaip yra pasakęs Edmundas Hillary (pirmasis žmogus, užkopęs į Everestą) – „Tu nugali ne kalną, čia tu nugali save…“

Dar kelios akimirkos ir aukščiausio pasaulio kalno fone suplevėsuoja Pasvalio vėliava. Dar viena pergalė!

Pasigėrėjus vaizdais prasideda nė kiek ne mažiau jėgų pareikalavęs, dvi valandas trukęs nusileidimas. Grįžtu toks nusilpęs, kad įkrentu į palapinę su visais batais ir kelioms valandoms užmiegu. Vėliau kažkas atnešė keletą kiaušinių, tačiau jėgų jiems nusilupti man neužtenka…

Su kitų pagalba, šiaip ne taip pasistiprinęs ir pamiegojęs, pagaliau vėl galėjau judėti. Aplinkui vieni kitus sveikino viršūnes pasiekę alpinistai. Visi buvo verti pagarbos.

Tą pačią dieną leidomės į 5030 merų aukštyje įsikūrusį Lobuche kaimelį. Iš pradžių atrodžiusi nesunki, po varginančio kopimo kelionė tapo dar vienu išbandymu. Net einant lyguma atrodė, jog vilktum prie kojų pririštus akmenis… Laimei, mūsų laukė visa diena poilsio.

Dvyliktą, paskutinę, kelionės dieną pasiekėme Everesto bazinę stovyklą. Tai vieta, nuo kurios prasideda profesionalių alpinistų kelionė į aukščiausią pasaulio viršūnę. Kadangi palankus metas tokiam kopimui būna tik gegužės mėnesį, stovykla tuo metu buvo tuščia, tik didžiulių ledynų apsuptyje vaikštinėjo turistai.

Nakvynė 5160 metrų aukštyje esančiame Gorak Shep jau nebuvo maloni. Naktį lauke temperatūra krisdavo iki –20 laipsnių, tad miegoti nešildomuose ir vėjų kiaurai perpučiamuose kambariuose džiaugsmo daug nebuvo.

Apetitas dingo. Visos kelionės metu neturėjome galimybės saugiai vežtis mėsos, tad teko dažniausiai tenkintis ryžiais arba makaronais. Po dviejų savaičių aš į juos jau nebenorėjau net žiūrėti… Deguonies trūkumas, šaltis, nuovargis ir energijos stygius vargino vis labiau ir labiau.

Rytą dar pasitikome su Everesto vaizdu priešakyje ir užkandę leidomės žemyn. Lengvas nusileidimas leido lėkti su vėjeliu. Žinojimas, kad po dešimties dienų pertraukos vėl galėsiu pasikeisti rūbus ir palįsti po dušu vertė šokinėti iš džiaugsmo. Jei į kalną kilome dvylika dienų, nusileidimui užteko trijų.

Nesvarbu, koks mažas tu esi, svarbu svajoti bei atkakliai eiti link savo tikslo. Galite būti tikri – vieną dieną jūs pasieksite savo viršūnę. To linkiu ne tik žmonėms, bet ir Pasvaliui.

Sutikti žmonės iš viso pasaulio, unikali gamta, gyvūnai, potyriai ir išgyvenimai liks atmintyje visą gyvenimą. Linkiu kiekvienam keliauti ir atrasti bent dalelę šios laimės.