Andrius Užkalnis – apie žmonių meilę pinigams, mėgstamiausią restoraną Šiauliuose ir kokia yra svarbiausia verslininko savybė

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt

145483

Ketvirtadienį Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje vykusioje tradicinėje Šiaulių pramonininkų ir Šiaulių miesto savivaldybės organizuotoje konferencijoje susirinkę profesionalai diskutavo tema „XXI a. lyderystė: kokie iššūkiai 2020-aisiais ir po jų“. Diskusijas moderavo verslo konsultantas ir mentorius Ugnius Savickas.

Vienas iš konferencijos pranešėjų – kandžiu liežuviu garsėjantis Andrius Užkalnis, žurnalistas, publicistas ir „kartais verslininkas“, kaip jis pats apie save sako. Žinomo vyro teigimu, jeigu prieš 30 metų verslininkais žmonės tapdavo ne iš gero gyvenimo, tai dabar yra atvirkščiai: verslūs žmonės jau daro nebūtinai tai, kas jiems atneš didžiausius pinigus, bet tai, kas miela ir artima jiems patiems.

Pats A. Užkalnis, atrodo, šiandien užsiima tuo, kas jam nuoširdžiai patinka – „Užkalnio žurnalas“ pradėjo penktuosius leidimo metus ir yra brangiausias lietuviškai leidžiamas leidinys, kuo jis „labai didžiuojasi“. Ir garsiųjų koldūnų verslas nestovi vietoje – per mėnesį į parduotuves išvežama iki 25 tonų šių gaminių. O kur dar aistra kvepalams!

Pirmieji verslininkai jais tapo ne iš gero gyvenimo

2.jpg

Prisimindamas nepriklausomo verslo Lietuvoje ištakas, pranešėjas sakė, kad tais laikais žmonės verslauti ėmėsi todėl, kad bet koks verslas nešė kur kas didesnius pinigus negu darbas valstybinėje įmonėje.

„Šiais laikais tokių didžiulių skirtumų nėra. Šiandien pilna verslų, kurių pajamos, po visų išlaidų ir apmokestinimo, nebaisiai skiriasi nuo to, jei abu šeimos nariai, turintys bendrą versliuką, dirbtų valstybiniame sektoriuje ir gautų valdišką atlyginimą. Tačiau tais laikais, kai Lietuva tapo nepriklausoma, vidutinis atlyginimas perskaičiavus į dolerius sudarė 300-500 JAV dolerių per mėnesį. Be abejo, nė vienas verslas, net ir tais laikais, už tokią sumą nedirbdavo“, – pradžią prisiminė A. Užkalnis.

Žmonių smegenys apskritai yra labai fiksuotos į skaičius, ypač kai jie susiję su pinigais. A. Užkalnis pasidalijo ir kurioziniais tokio visuomenėje įsigalėjusio mąstymo pavyzdžiais iš savo patirties.

„Kiekvieną savaitę rašau apžvalgas apie kvepalus. Elektroninėje žiniasklaidoje gali labai aiškiai matyti, koks yra žmogaus dėmesys kiekvienam straipsniui, kiek būna perskaitymų, ar perskaito tik pirmą pastraipą, ar tik antraštę ir t.t. Mes pastebėjome, kad didžiausią skirtumą straipsnio perskaitymui daro tai, ar bus paminėta kaina. Visiškai nesvarbu, kokia ji – didelė, maža ar vidutinė – bet turi būti koks nors skaičius ir parašyta eurai. Tada žmonės atsivertinėja straipsnius“, – atviravo žurnalistas.

Juokingiausia, kad kokią kainą beparašysi, žmonėms vis tiek neįtiksi: „Jeigu kvepalai už 10 eurų, reiškia Užkalnis nusigyveno, neturi už ką normalių nusipirkti ir trūčinasi kažkokiu losjonu. Jei už 300 – aha, kiaulė neturi kur pinigų dėti. O jeigu paminėsi kokius nors už 50, tai žmonės sakys, kad turiu ir geresnių, bet kažkodėl apie tai nerašau.“

Į dar juokingesnę situaciją Andrius pateko, kai vienoje televizijos laidoje jam buvo užduotas klausimas, kiek per mėnesį išleidžia pinigų maistui.

„Kaip žmogus, pats dirbęs televizijoje, gerai žinau, kad kai kažką tokio pasakai, tai paskui viską sudės į anonsą. Aš sakau – nuo 1 000 iki 2 000 eurų, o gal litų, jau neatsimenu. Bet tai buvo vienodai baisu tai auditorijai. Žurnalistė tik palingavo galva… Ir tai buvo sudėta į anonsą. Praktiškai daugiau nieko ir nerodė, tik tą dalyką suko ir suko“, – prisiminė pranešėjas.

Visuomenė verslininką mato kaip nusikaltėlį

3.jpg

Grįždamas prie verslo ištakų Lietuvoje temos, A. Užkalnis sakė, kad pirmieji nepriklausomi verslai apskritai buvo gana nemalonūs.

„Aš neįsivaizduoju, ar kam nors galėjo teikti malonumą tie važinėjimai autobusais, traukiniais ir kitokiom transporto priemonėm su languotom gariūninėm tašėm. Kovos su muitininkais ir pasieniečiais, žiūrėjimas, kam duoti kyšį, o kam gali ir neduoti… Gal reikia, pavyzdžiui, prieš pasienį iš autobuso išlipti su visomis tašėmis ir po to vėl į jį grįžti. Taip būdavo važiuojant iš Minsko pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais“, – prisiminė jis.

Be to, daugelis žmonių atėjo į verslą ne dėl to, kad buvo išskirtinai verslūs ar turėjo idėjų. Priešingai – jie tiesiog stengėsi išmaitinti savo šeimas: „Griuvo buvusi santvarka, pajamos staigiai sumažėjo, šeimas reikėjo maitinti, gal ir kažkokių svajonių buvo – namas, automobilis... Ir užsiėmė žmonės ne tuo, ko norėjo, ne tuo, kas patiko, o tuo, kam buvo kažkokios galimybės.“

Dabar situacija smarkiai pasikeitusi – susitikus su verslininkais, jie kalba jau ne apie tai, kiek pinigų užsidirbo, o apie tai, kokia gera atmosfera jo įmonėje, kokiais pasiekimais džiaugiasi, ir kokie laimingi jo darbuotojai. Deja, nors pačioje verslininkų bendruomenėje požiūris į verslą yra kitoks negu vyravęs prieš 30 metų, visuomenė renkasi to nematyti ar netgi tai neigia, sako A. Užkalnis.

„Jeigu verslininkai nekalba apie savo gerus darbus, tai žmonės galvoja, kad jų nėra, o jeigu kalba apie gerus darbus, tada žmonės sako, kad tai propaganda ir reklama, ir dar labiau pyksta. Aš apie tai kalbėjausi su „Maxima Lietuva“ buvusia vadove. Jos klausiau, kodėl jūs nekalbate apie tai, kiek samdote žmonių, kiek sumokate mokesčių, galų gale, kiek kiekvieną mėnesį sumokate „Sodrai“. Ji sako – bandėme, bet žmonės dar labiau nuo šito nervinasi!

Tas kalbėjimas apie socialinę atsakomybę ar gerus darbus Lietuvoje yra labai sunkus. Šis dalykas per tuos tris dešimtmečius nepakankamai pasikeitęs“, – apgailestavo pranešėjas.

Kvepalai ir maistas – didžiosios A. Užkalnio aistros

4.jpg

Ir pats Andrius, nors ir užsiima įvairiomis veiklomis, turi jam širdžiai mielą hobį – kolekcionuoja kvepalus: „Tai viena iš mano aistrų. Aš esu kvepalų kolekcionierius. Tai prasidėjo seniai, važinėjant po pasaulį, ir kur buvęs, kur nebuvęs atsidūriau su kelių šimtų flakonų kolekcija.“

Tikriausiai visi pažįstame žmonių, kolekcionuojančių mažus alkoholio buteliukus, kurių nevalia prasukti. O kaip yra su kvepalais – ar kolekciją galima naudoti?

„Kolekcija yra dinamiška. Ji nuolatos purškiasi, nuolatos naudojasi. Galbūt esu netipiškas kolekcininkas, nes kai kam nors iš mano draugų labai patinka kurie nors kvepalai, labai retais atvejais aš juos padovanoju, o kai kuriais atvejais duodu tuos kvepalus „pavažinėti“ kaip automobilį, porai mėnesių. Aišku, buteliuką grąžina pusiau sunaudotą arba visai tuščią, bet tai evoliucijos dalis.

Aš juos visąlaik pasipurkšdamas ant rankos, vienos ar kitos, uostau, kad prisiminčiau, kas tai yra. Man taip įdomu ir patinka. Tai yra dinamiška kolekcija ir greičiausiai nebūdinga kai kuriems kolekcininkams. Jie labiau yra kaupėjai, o aš labiau naudotojas“, – aistros kvepalams neslepia žinomas vyras.

Ar galima šią kolekciją laikyti investicija?

„Su kvepalais atsitinka toks dalykas: kai kurie labai populiarūs kvepalai išimami iš gamybos. Kai kuriais atvejais nutinka taip, kad tie išėję kvepalai turi daugiau mėgėjų, negu kūrėjams atrodė. Tada iššluojama viskas, kas yra rinkoje, visos atsargos internetinėse parduotuvėse, ir prasideda gyvenimas antrinėje rinkoje.

Žmonės nuprotėja, pradeda už juos mokėti vis daugiau pinigų. Pats mačiau, kaip kvepalų kainos kyla iki 500-600 ir daugiau dolerių už flakoną. Žmonės perka, ir tada prie žaidimo prisijungia investuotojai, kuriems kvepalai nelabai įdomūs, bet kadangi čia toks augimas, turim burbulą, reikia jungtis, nes burbulas augs dar didesnis. Be abejo, tie, save vadinantys investuotojais, nežino kada išlipti.

O kas būna su gamintoju? Kai jis pamato tokį ažiotažą, labai dažnai nutinka, kad grąžina kvepalus, nes tai padaryti nėra labai sunku. Esu dalyvavęs tame dalyke, pradinėje sankaupos stadijoje. Tačiau tai buvo kvepalai, kurie man labai patiko, todėl man širdies neskaudėjo, kai juos sugrąžino: dar daugiau žmonių galės džiaugtis“, – kvepalų kolekcionavimo ypatybėmis dalijosi A. Užkalnis.

Kaipgi be klausimo apie maistą! Konferencijos moderatorius U. Savickas paklausė, ar žinomas restoranų apžvalgininkas turi Šiauliuose mėgstamą vietą pavalgyti. Pramonininkų bendruomenei A. Užkalnis atskleidė, kad mūsų mieste jam patinka restoranas „Trys“.

„Jo interjeras labai keistas ir apgaulingas. Jis atrodo kaip kooperatinė kavinė iš kokių 1997 metų. Nelabai patogūs, apvalūs stalai, tik vonios ir tualeto kambarys neproporcingai fainas, erdvus ir modernus. Labai smagu, kad jie nešoka aukščiau bambos, daro kelis patiekalus, bet daro tai gerai.

Ne tik Šiauliuose, labai daug kur, restoranai nusilaužia koją, darydami per didelį meniu. Jie įsivaizduoja, kad tai tiesus kelias į sėkmę, bet iš tikrųjų reikia turėti keturis pagrindinius patiekalus: kokia nors mėsa, kokia nors žuvis, kokia nors paukštiena ir vegetarinis patiekalas. Viskas. Žinoma, meniu kartas nuo karto galima keisti, ir jį reikėtų keisti“, – sakė A. Užkalnis.

Ko reikia norint tapti verslininku

22.jpg

Amžinas klausimas – ar būnant versle asmenybė yra užgrūdinama, ar į verslą jau ateinama, nes esi į tą linkęs. A. Užkalnis mano, kad vis dėlto svarbiausia yra asmenybės tipas.

„Daugiausiai tai yra įgimta žmogaus būdo ir charakterio savybė, kurią aš pavadinčiau energijos pertekliumi. Visi mes žmonės turime daugiau energijos negu mums reikia paprastam išgyvenimui, kvėpavimui, mitybai ir dauginimuisi. Tuos elementarius dalykus palaikyti galima labai nedidelėmis energetinėmis sąnaudomis.

Tiesiog yra tam tikras procentas žmonių, kurie savo perteklinės energijos negali neištalpinti. Kai kurie ją gali ištalpinti per fizinį aktyvumą – iš jų gaunasi sportininkai, o kiti žmonės tai turi padaryti per kokį nors veiksmą.

Man liūdna būna matyti, kai žmogus turi tą perteklinę energiją, žinias ir gebėjimus, ir jis yra įstrigęs kokioje nors vietoje. Paimkime tokią profesiją kaip pedagogas valstybinėje įstaigoje. Taip, jis gali įdomiau pravesti pamoką, įdomiau skaityti, bendrauti su mokiniais, bet klasės dydis priklauso ne nuo jo, pamokos trukmė priklauso ne nuo jo. Jis gali būti puikus mokytojas, kuris įsimins, bet jis darys tai ir galvos, kad tikrai galėtų padaryti geriau.

Apibendrinus, į verslą ateina tie žmonės, kurie energijos turi daugiau“, – konferencijoje kalbėjo A. Užkalnis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt