Andrius Pojavis lauktuvių į Valensiją parsivežė Jurbarko vėliavą

Dainas anglų, italų ir ispanų kalbomis kuriantis jurbarkietis Andrius Pojavis sako, kad svarbu yra tik tai, ką nori pasakyti, o ne kaip pasakei. „Ribos tarp kalbų išsitrina. Daug svarbiau, kas slypi už žodžių, nes jie tik ženklai į būsenas, jausmus ir mintis“, - „Mūsų laikui“ sakė dainininkas, kurį pasikalbinome ne tik apie lietuvių kalbą, lietuvišką žiemą, „Euroviziją“, bet ir kokia Lietuva jam atrodo sugrįžus po ilgos pertraukos bei ką jis mano apie viešus moterų prisipažinimus apie patirtą seksualinį smurtą.

Panašu, kad išskrisdamas iš Lietuvos namo, į Ispaniją, Valensiją, išsiveši ir žiemą, nes nuo rytojaus baigiasi šalčiai ir, rodos, ateina pavasaris (kai kalbinome, žemę kaustantį šaltį keitė plūstanti šiluma, - aut. past.) Kaip pačiam sekėsi ištverti šalčius, nuo kurių atpratome ir mes, čia gyvenantys?

Žiemos su savim neišsivežiau, nes grįžau namo, o čia pavasaris, o kartu su pavasariu ir pavasario šventė “Las Fallas”, kuri jau antri metai įtraukta į UNESCO nematerialų žmogiškąjį paveldą.

Šalta žiema, kokią šįkart radau Lietuvoje, tikrai yra smagiau už šlapią, drėgną ir niūrią žiemą. Buvo be galo smagu girdėti girgždantį sniegą po kojomis, nusileisti nuo kalniuko rogutėmis, stebėti apšerkšnijusius medžius, užšalusias upes, jausti, kaip šaltukas skrudina žandus ir prisiminti, kad tokios buvo ir vaikystės žiemos. Kaip ištverti šaltį? Reikia tik tinkamai apsirengti ir judėti.

Mačiau, kad klauseisi režisieriaus, dainininko Vido Bareikio Jurbarko krašto muziejuje. Atėjai į koncertą iš smalsumo, ar todėl, kad mėgsti jo muziką?

Į Vido Bareikio koncertą atėjau vedamas smalsumo, norėjau pasižiūrėti kai kuriuos techninius koncerto sprendimus. Pats esu užaugęs su „Hiperbole“, o paauglystėje buvau „Roxette“, „Offspring“, „Depeche Mode“, „Oasis“ gerbėjas. Dabar dėmesį kreipiu į dainas, jų melodiją, žinutę, harmoniją, ritmą, emociją, o dainininkai ar grupės man ne tokie svarbūs.

Tas pats V. Bareikis rekomendavo pasižiūrėti filmą „Rūta“, nes atrado daug analogijų su savimi. Kai esi šlovės viršūnėje, žmonės staiga tave iškelia ir nešioja ant rankų, bet kai ima nesisekti – skaudžiai numeta. Kažkodėl pagalvojau, kad greičiausiai tą patį teko patirti ir tau, kai laimėjai „Eurovizijos“ nacionalinę atranką? Kaip dabar vertinti tą savo gyvenimo atkarpą? Tai pamoka, dovana ar bausmė? Kokį filmą ir kodėl pats rekomenduotum pasižiūrėti?

„Eurovizija“ buvo puiki patirtis visais atžvilgiais. Tai, kad laimėjau, man buvo siurprizas, o tada supratau, kad man tikrai labai pasisekė. Viskas buvo šaunu ir visa tai prisimenu su džiugesiu.

Filmukuose gaudausi geriau nei filmuose. Rekomenduočiau pasižiūrėti “Moana”, arba lietuviškai “Vayana”. Nuostabus garso takelis, aukščiausia praba. Tiesa, šį filmą žiūrėjau anglų kalba.

Žiūrėjau tavo feisbuko paskyroje video, kurį darei Jurbarke ir į savo gerbėjus kreipeisi angliškai. Įstrigo žodžiai, kad koncertas Jurbarke (turimas omeny krašto muziejuje) buvo iki šiol pats sudėtingiausias koncertas (most complicated ever, - aut. past.). Kodėl?

Sugroti savam mieste gerą solo koncertą yra be galo sudėtinga dėl daugybės priežasčių. Tai pasakys kiekvienas kūrėjas. Žmonės tave pažįsta kiaurai, turi susidariusią išankstinę nuomonę, kurią pakeisti yra labai sunku. Jurbarkiečiai, atėję į mano koncertą, liko patenkinti. Tai puikiai jautėsi. Manau, ne vienas pakeitė nuomonė ir apie mane, suprasdamas, kad aš ne tik „Eurovizijos“ žvaigždė.

Jau minėjau, kad užaugau su „Hiperbole“, todėl kai kuriuos dalykus hiperbolizuoju (šypsosi).

Lietuvoje praleidai visą mėnesį. Ką įdomaus, netikėto pavyko nuveikti, pamatyti, išgirsti ir pan.? Gal čia būnant kokie dainos žodžiai į melodiją sukibo?

Daug įspūdžių patyriau. Sunku kažką labai išskirti. Kūrybai laiko radau tik paskutinę viešnagės Lietuvoje dieną. Mūzos pakuždėjo naujos dainos motyvus, tačiau angliškus. Taip pat pavyko padirbėti prie naujos ispaniškos dainos.

Kaip Lietuva (ir pats Jurbarkas) atrodo sugrįžus po ilgos pertraukos?

Gražus tas mūsų Jurbarkas. Graži ir Lietuva. Tik gaila, kad tuštėja…

Vieni į Lietuvą sugrįžusieji emigrantai sako, kad jau atskridus į Lietuvą pasijaučia ramybė. Pajuokauja, kad pasijaučia tarsi SPA. O kiti emigrantai sako, kad iš karto padvelkia dykyne ir pan. Kuriai grupei tu priklausai? Kaip tu pasijauti atskridęs į Lietuvą?

Nepriklausau nė vienai grupei. Lietuva yra mano Tėvynė. Man dėl JOS norisi darbuotis bei padaryti kažką prasmingo, svarbaus bei gražaus.

Kiek tenka bendrauti su emigravusiais, labiausiai jie pasiilgsta ne tik artimųjų, bet ir savos kalbos. Bendravimo gimtąja kalba. Kaip yra pačiam? Ar turi su kuo pasikalbėti lietuviškai?

Kalbėti man apskritai yra malonumas. Ir nesvarbu, kuria kalba. Lietuvių ar ispanų, italų ar netgi anglų. Kalbose svarbiausia yra bendravimas. Tokia kalbos pirminė paskirtis. Laikui bėgant tarp kalbų išsitrina ribos. Svarbu tampa tik tai, ką nori pasakyti, o kaip tai pasakei - jau nebe taip svarbu. Aišku tik tai, kad tave tikrai supras, net jei ir pasakei su klaidomis. Daug svarbiau, kas slypi už žodžių, nes jie tik ženklai į būsenas, jausmus ir mintis. O lietuviškai kalbuosi su tėvais, sese, jos vaikais bei vaikystės draugais.

Ką apie Lietuvą (Jurbarką) pasakoji savo dukroms? Kokia kalba joms dainuoji lopšines?

Geriau už tūkstantį žodžių yra atvažiuoti ir viską savo akimis pamatyti, todėl kai tik yra proga - susikrauname lagaminus ir atvažiuojame į Lietuvą ir Jurbarką.

Šešerius metus Alisai ir Amelie dainavau tą pačią lietuvišką lopšinę „aaaaa Pupa, kas ta Pupą supa“. Tol, kol nesukūriau savosios dainos “Dukra”.

Augini dukras ir, kaip ir visi tėčiai, nori, kad joms nieko blogo neatsitiktų. Kaip tu, tėtis, joms pasakosi, mokysi (ar pasakosi apskritai) apie vyro ir moters santykius? Kaip merginoms elgtis, kalbėti, kad jų nenuskriaustų vyrai? Gal jos yra per mažos, kad apie tai kalbėti, bet, neabejoju, kad apie tai pagalvoji.

Galėtumėte paklausyti mano dainos “Dukra”. Ten viskas sudėta. Tėviškai, paprastai ir aiškiai. O mamos auklėjimas mergaitėms, manau, yra labai svarbus. Taip pat ir Isabella, turiu pasakyti, su tuo puikiai tvarkosi. Viskas ateina iš šeimos, jos pamatinių vertybių, o vaikai yra auklėjami pavyzdžiu.

Negaliu nepaklausti apie METOO (turima omeny moterų, merginų viešus prisipažinimus feisbuke apie patirtą vyrų seksualinį priekabiavimą, - aut. past. ). Ką pats apie tai manai? Kodėl tai nutinka kaip tik dabar? Kaip tai atrodytų italui, ispanui?

Aš esu prieš smurtą apskritai ir bet kokios formos. Man pačiam mokykloje teko patirti ir fizinį smurtą, ir patyčias. Tai yra labai slogi patirtis. Ispanijoje ir Italijoje apie tai kalbama taip pat. Smurto, manau yra visur, tik matyt Lietuvoje ilgą laiką į tai buvo žiūrima pro pirštus, todėl dabar yla išlindo iš maišo. Kalbėtis reikia. Išsakyti savo patirtis reikia taip pat. Nesirinkime patogios tylos. Būkime atviri ir nieko nebijokime, nes jei viešumas gali padėti, o jis manau, kad gali, tad rinkimės viešumą.

Ko tu mums visiems, likusiems čia, Lietuvoje, Jurbarke, palinkėtum šiais, ypatingais metais?

Aukštesnio kolektyvinio sąmoningumo, nuoširdumo ir meilės. Taip pat mano idėja Lietuvai yra švęsti ir 101 ir 102 ir 103-iuosius ir t.t. valstybingumo metus.

Žaibo interviu

Kokių lauktuvių iš Lietuvos vežei savo artimiesiems?

Jurbarko vėliavą, kurią gavau iš Jurbarko rajono mero - Skirmanto Mockevičiaus. Ji jau kabo mano muzikos kambaryje.

Gražiausias lietuviškas žodis: daina.

Gražiausias ispaniškas žodis: alegro.

Gražiausias itališkas žodis: presto.

Gražiausias anglų kalbos žodis: Gig.

Ką skaitei oro uoste ar sėdėdamas lėktuve?

J. W. Goethe “Vilhelmo Meisterio mokymosi metai”.

Jei klausei muzikos oro uoste ar skrisdamas namo, į Ispaniją, kokios muzikos klausei?

Savų dainų.

Apie ką sunkiausia (ir lengviausia) dainas rašyti gimtąja kalba?

Sunkiausia ir lengviausia rašyti apie meilę.

Geriausia dovana tavo gimtadienio proga

Gitara ir gitaros efektai.

Kuri lietuviška daina, tavo manymu, galėtų važiuoti į „Euroviziją“?

Andriaus Pojavio “Ir viskas bus gerai”

Kaip vadinsis tavo trečiasis albumas?

„Ten“