Andriaus Mamontovo ir Jolitos Vaitkutės duetas „Skambina“ Šiauliams

Visą birželį trukusio jaunimo muzikos festivalio „Šiauliai gyvai 2022” programą vainikavo muzikanto Andriaus Mamontovo ir menininkės Jolitos Vaitkutės paroda, kurioje eksponuojama iš senų telefonų sukurta erdvinė instaliacija „Skambina”. Kūrinyje telefonas ir jo skleidžiamas garsas yra aliuzija į žmogaus nerimo šaltinius. Įspūdinga instaliacija, ore pakibusi žmogaus figūra, susaistyta telefonų laidais, ir telefono skambesys, transformuotas į netikėtą melodiją, kvietė lankytojus neeiliniams potyriams.

Su Andriumi ir Jolita kalbėjomės prieš pat jų instaliacijos pristatymą Fotografijos muziejuje.
– Festivalyje „Šiauliai gyvai“ sutinkame jau antrą pasirodymą nerimo tema. Šiuo laikotarpiu, vykstant karui, jį patiriame daugelis. Kokios jūsų sukurtos instaliacijos „Skambina“ idėjos ištakos?
Jolita:
– Idėją su telefonais turėjome prieš dvejus metus. Prisimenu, kai buvau maža, vasaros dieną, kai šilta, gera, man reikėjo bėgti pakelti suskambusio telefono ragelį. Tada realybė pasikeičia iš karto. Telefoną paėmėme kaip streso, nerimo simbolį ir konvertavome į tai, kad jis groja netikėtą melodiją, kuri visai nėra stresinė. Paprastai viską kuriu gana šviesiai, bet šis yra man tamsiausias mano darbas, jaučiuosi nuoga. Nors nesinori to labai ištransliuoti, kažkuriuo momentu pagavau: tai yra nerimo, kuris šiuo metu yra aplink, išraiška.
Andrius:
– Instaliaciją su telefonais prieš dvejus metus pristatėme Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Tada buvo pandemija, šiek tiek kitokia nuotaika. Nesinorėjo to paties atvežti į Šiaulius, juolab kad kiekviena erdvė yra skirtinga. Tiesiog patyrinėję erdvę čia, Fotografijos muziejuje, supratome, kad norime pažiūrėti naujai: telefonus palikti grojančius, bet juos specialiai pritaikyti Šiauliams, šiai vasarai, šiam festivaliui, šiam laikui. Metai pažymėti įvykiais Ukrainoje, neišvengiamai išgyvename nerimą dėl to, kas ten vyksta, kas mums gali atsitikti. Svarstome įvairius scenarijus: kas būtų, jeigu būtų? Ką mes darytume? Kaip elgtumėmės? Nerimo yra daug, jis lyg šešėlis iš paskos tempiasi. Ta žmogysta, kuri kabo ore, kabo ant plikų nervų, telefonai transliuoja, kas to žmogaus viduje.
Gintaras (festivalio organizatorius Gintaras Miltenis – aut. past.) pasiūlė padaryti fotografijos parodą. Seniai turėjau tokį sumanymą ir ieškojau progos. Ne vienus metus dirbau prie fotografijų: yra daug darbo išimti visus langus ir visas duris iš miesto. Kai atimi iš namų langus, jie nebežiūri į tave. Kai namai yra su langais – tai yra gyvenama erdvė, kai nėra langų – kaip monumentai, paminklai. Idėją labai seniai turėjau, norėjau panaudoti 2000 m., kai įrašiau albumą „Visi langai žiūri į dangų“. Galvojau, kad viršelis turėtų būti su namais be langų, bet dailininkas, kuris kūrė viršelį, nesuprato idėjos. Paskui, po kažkiek metų, supratau, kad turiu pats tai padaryti. Šios nuotraukos pagal nuotaiką ir dabartinį laikmetį, kuriame – lyg nerimas, lyg tuštuma, gražiai dera su Jolitos instaliacijos sumanymu. Taip ir atsirado viskas.

– Jolita pasidalijo savo patirtimi su telefonu kaip nerimo šaltiniu. Andriau, ar jums irgi telefonas yra nerimo simbolis?
Andrius:
– Vienas iš jų. Ypač vaikystėje mažam vaikui atrodė toks didžiulis tas telefonas: skambėdavo per visą butą, ypač naktį. Tais laikais apskritai, jeigu belsdavo į duris arba skambėdavo telefonas, galvodavai: kas atsitiko? Tai buvo pirmas klausimas. Kažkuria prasme tai yra stresinis dalykas. Dabar, kai beldžiasi į duris, mes nebegalvojame, kas nutiko. Tais laikais kažkas buvo – keistos to gyvenimo, tos santvarkos įtampos. Visi žmonės turėjo tokios baimės, kad kažkas ateis, klausinės, kad tu kažką kažkur ne taip padarei, ir tave teis... Mano karta yra tarpinė: mes atsimename sovietų gyvenimą, nors gyvenimą kuriame laisvoje Lietuvoje.
– Kaip pasikeitė pirminė instaliacijos idėja? Kaip perdėti akcentai nuo pirminio pristatymo Nacionalinėje dailės galerijoje?
Jolita:
– Kai pirmą kartą kūrėme, buvo pandemija, mes buvome užsidarę namie. Norėjosi labai ramiai pristatyti nerimą, kalbėti apie jo šaltinius: visa forma rami, meditacinė, kai žmonės vaikšto aplinkui. Pirmą kartą ėjome į japonišką sodą, bandėme pajusti, kaip galime streso elementą įdėti į ramią aplinką ir jį padaryti raminantį. Tuo metu telefonas buvo kaip akmuo upėje. Šį kartą sprendimai buvo jutiminiai: aš vieną dieną supratau, kad turi būti žmogus ir atrodyti taip – toks jo vaizdinys atėjo. Tą patį elementą jau tyrinėjame kitomis aplinkybėmis, kai stresas yra iš išorės ir iš vidaus. Kviečiame pasinerti lankytoją ne į kažkokią galutinę aplinką, galutinį rezultatą, bet į procesą, į erdvę, kurioje paliekame vietos interpretacijai tiek patiems sau, tiek žiūrovui... Jis tiesiog gali jausti... Viena aiškiausių gairių salėje – ta, kur reikia atsiliepti, pačiam padaryti veiksmą. Ten yra vienintelė vieta, kurioje nurodyta kryptis, kur reikia eiti.

– Būtent telefono skambutis ir jo netikėtumas yra esminis stresą keliantis dirgiklis. Kaip kūrėte garso takelį instaliacijai?
Andrius:
– Norėjosi, kad garsas būtų atpažįstamas. Telefono viduje yra varpelis, į kurį, kai telefonas skamba, elektromagnetinis plaktukas trankosi ir girdime garsą. Pagalvojau, kad toli nuo to eiti nereikia. Kiekviename telefone yra įmontuoti elektromagnetiniai mušikliai, prijungti prie įtaiso, kuriame impulsai suprogramuoti tam tikra tvarka, paduodami į telefoną, kad tai taptų ritmu, šiurenimu. Aptikau, kad iš kiekvieno telefono tuo varpeliu ir elektromagnetiniu mušikliu galime išgauti mažiausiai tris garsus. Visa garsinė dalis trunka 17 minučių. Atėjus į instaliaciją, reikėtų atsisėsti ir šiek tiek pasėdėti. Ten nėra visą laiką vienodas grojimas, yra kelios skirtingos ritminės, muzikinės atkarpos. Telefonas įdomus tuo, kad jis groja. Netgi būdavo toks pokštas: „Aš esu muzikantas: griežiu dantimis, groju nervais ir skambinu telefonu“ (juokiasi).
Jolita:
– Man pačiai idėja gimė, kad jais reikia groti: aš darau dalykus iš objektų, Andrius groja. O jeigu pagrotume telefonais? Gerai atsimenu: buvome tuo metu mano namuose, sujungėme telefonus ir jie pradėjo groti. Buvo visiškai magiška.
– Instaliacija pristatoma Fotografijos muziejuje, o šalia eksponuojamos Andriaus nuotraukos. Koks jūsų santykis su fotografija?
Andrius:
– Fotografuoju nuo kokių penkerių–šešerių metų. Mano tėvo hobis buvo fotografija. Vaikystėje ir paauglystėje kas savaitę ar dvi su tėvu būtinai užsitamsindavom virtuvės langus, įsijungdavom raudoną lempą ir ryškindavom juostas, spausdindavom nuotraukas. Mano tėvas buvo entuziastas. Aš, dar mokydamasis mokykloje, lankiau ir fotografijos, ir kino operatorių būrelį. Vėliau, įstojęs į Žurnalistikos fakultetą Vilniaus universitete, pasirinkau fotografijos specializaciją.
Tiesą sakant, fotografijos daugiau mokiausi nei muzikos. Visą gyvenimą keliauju, koks nors fotoaparatas vis tiek yra po ranka. Tai yra man viena iš tų pabėgimo nuo muzikos formų: kartais būna, kai ilgą laiką kažką darai, pavargsti arba išsisemi ir reikia pakeisti veiklos pobūdį. Fotografija man yra nuostabus pabėgimas. Kai nebeturiu jokių muzikinių idėjų, imu fotoaparatą ar atsidarau senas nuotraukas ir pradedu jas redaguoti. Šią parodą Šiauliuose vadinu „Pomirtiniu Vilniumi“. Nežinau, ar gali būti toks oficialus pavadinimas, bet čia yra tos nuotraukos, kurias redagavau kažkiek metų, vis prie jų grįždamas. Yra labai daug smulkaus darbo: išimti langus, pakeisti juos sienomis, šešėliais. Kai prasidėjo pandemija, skyriau porą mėnesių čia kabantiems darbams pabaigti.
Jolita: 
– Tai, kas čia įvyko ir ką su Andriumi darome, nėra įprasti dalykai. Įprastai aš dėlioju objektus, darau kažkokius darbus ant stalo – didesnius, mažesnius. Čia yra mano pirmas skulptūriškas kūrinys, kurį erdvėje galima pamatyti. O mano santykis su fotografija... Atrodo, kad nieko nefotografuoju. Paauglystėje fotografuodavau, o dabar, atrodo, ne. Iš tikrųjų, kadangi mano darbai dažniausiai yra trumpalaikiai, juos fotografuoju pati. Mokiausi, lankiau pamokas pas fotografus: susistatau šviesas, nufotografuoju, retušuoju – tai yra mano kasdienybė.
– Eksponuojamų fotografijų seriją pavadinote „Pomirtiniu Vilniumi“. Kokiu laiku buvo fotografuota, kad užfiksuota tokia tuštuma?
Andrius:
– „Pomirtinis Vilnius“ – namai be langų, kaip monumentai, juose nebėra jokios gyvybės. Čia kabančios nuotraukos darytos per 2020-ųjų pandemiją, kai Vilnius buvo tuščias. Porą kartų pasinaudojau proga ir išėjau pasivaikščioti po miestą. Ne kiekvieną dieną gali sau leisti tokį potyrį ir mes greičiausiai nebeturėsim tokių galimybių – pandemijos vyksta kartą į šimtą metų turbūt. Jose nėra ne tik žmonių, nėra ir automobilių. Kai kuriose fotografuotose vietose būdavo priparkuotų automobilių, o tuomet ten buvo tuščia visiškai. Supratau, kad mano senam sumanymui pabaigti tai yra ideali proga ir terpė.
– Kokius jūs pažįstate Šiaulius, kokius juos matote ir kaip keičiasi miestas?
Andrius:
– Šiauliuose buvau daug kartų koncertuoti, bet vaikystėje kažkada ir su tėvais buvome atvažiavę. Mano tėvas mėgdavo keliauti ir apžiūrinėti įvairius miestus. Atsimenu, Šiauliuose buvau, kai tik Vilniaus gatvėje pakabino „Kastyčio“ cigarečių pakelį ir kitus tokius objektus. Tai buvo naujas dalykas 80-ųjų pradžioje turbūt. Atsimenu, kad įspūdingai atrodė tie dalykai.
Jolita:
– Man dabar įdomu grįžti į Šiaulius, juos matyti kitu žvilgsniu. Tuo metu, kai čia lankydavausi, gyvenau Joniškyje. Šiauliai buvo artimiausias miestas, kuriame galima susitikti su didesniu būriu draugų ir nueiti į kažkurią galeriją. Dabar į Šiaulius grįžtu kaip į mažesnį miestą, bet matau, kad jie išaugo. Pasakiau labai reklamiškai – kaip šiauliečiai norėtų girdėti (juokiasi).

Jaunimo muzikos festivalį „Šiauliai gyvai 2022” iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.

Sigita Kupscytė