Amišai – jokių technologijų, pensijų ir skyrybų

Šiauliai

Su amišais kunigas Gintaras Jonikas geriau susipažino, nutaręs įsigyti šuniuką. Jo ieškojo Pensilvanijos, Ohajo valstijose. (Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.)

Asta StankūnienėŠaltinis: Etaplius.LT

335894

Ar galėtumėte įsivaizduoti XXI amžių be įprastų patogumų: automobilių, telefonų, kompiuterių, buitinės technikos, elektros, interneto? Samdomo darbo dirbti nereikia, patys rūpinatės maistu ir apranga. Jokio alkoholio. Dievas ir šeima – svarbiausi. Gyvenate gamtos apsuptyje, nesinaudojate socialinėmis lengvatomis. Utopija? Visai ne. Tai XVII a. iš Šveicarijos kilusios ir po JAV bei Kanadą pasklidusios bendruomenės – amišų – realybė.

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo parapijos klebonas kunigas Gintaras Antanas Jonikas, 15 metų tarnavęs parapijose už Atlanto, pirmąjį susidūrimą su amišais Amerikoje prisimena itin ryškiai:

– Buvo įstabu pamatyti, kaip amišas aria lauką. Vaizdas – lyg iš garsiausių pasaulio reklamų. Aukštas, barzdotas vyras, pasikinkęs dvylika arklių! Labai galingų, didelių, lyg sutvertų arti žemę. Jie tempė kokias dvidešimt keturias akėčias. Kilo dūmų kamuoliai, o amišas, su skarele ant burnos, vedė arklius, vis pliaukštelėdamas ore ilgu botagu. Neišpasakytai gražus vaizdas – žmogaus susiliejimas su gamta.

Tuo metu dirbau Ročesterio mieste, Niujorko valstijoje. Matydavau pravažiuojančias arklių traukiamas karietas, vadinamuosius „bagius“ (angl. horse and buggy). Vaizdas, tarsi nukeliantis į praeitį. Taip ir sužinojau apie 1693 m. iš Šveicarijos deportuotus žmones, krikščionius anabaptistus, išsiskiriančius paprastumu, nepripažįstančius jokių technologijų. Amišai naudojasi tik vežimais. Namuose elektros nėra, degina žvakes.

– Tikrieji amišai kalba anglų kalba?

– Tikrieji, originalieji amišai (iš Šveicarijos) kalba vokiečių arba olandų kalbomis. Angliškai – su vokišku akcentu.

– Amišai garsėja kaip gana uždara bendruomenė. Kaip įgijot pasitikėjimo?

– Jie net nežinojo, kad esu dvasininkas. Viena amišų šeima maloniai priėmė. Aprodė savo vežimus. Greitkelyje jie nevairuoja, yra atskiras kelias, pažymėtas specialiu ženklu „amišų kelias“. Vežimai – ir žiemai pritaikyti, alyva pašildomi. Yra karietos, skirtos į darbą vykti, kitos – į bažnyčią, trečios – vaikams ar pienui vežioti. Vadinamosios „liuks klasės“ – labai gražiai pagamintos, „iščiustytos“, skirtos išskirtinėms progoms. Įdomu pamatyti ir buitį. Jie valgo natūralų maistą „be jokių chemijų“. Viską patys užsiaugina. Šeimos didelės. Turi savo mokyklas. Gali pas juos apsistoti lyg svečių namuose. Randi paklotą lovą, skutimosi priemones, dubenį prausimuisi. Moterims paliktos senovinės higienos priemonės. Visur natūralios medžiagos – iš lino, medvilnės, vilnos.

Greit­ke­ly­je ami­šai ne­vai­ruo­ja, yra at­ski­ras ke­lias, pa­žy­mė­tas spe­cia­liu ženk­lu „ami­šų ke­lias“. Ve­ži­mai – ir žie­mai pri­tai­ky­ti, aly­va pa­šil­do­mi. (Jono Verbušaičio nuotr.)

– Kiek dar įsiliejimo į standartinę šiuolaikinę visuomenę pastebėjote?

– Amišai neturi tokios misijos – atnešti savos kultūros mums. Jie labiau originalūs, šimtmečius išlieka savas maistas, duona, gyvulėliai. Transportas – daugiausia arkliai. Šeimos – stiprios. Nėra policijos ar teismo.

Amišai, gyvenantys šiauriau, neturi jokių šaldytuvų. Šiauriau – Ohajo, Niujorko valstijose, kur šaltesnės žiemos. Vyrai pjausto ežero ledą, ir jie taip išgyvena be šaldytuvo. Amišai daugiausia užsiima žemdirbyste, gyvulininkyste, pienininkyste. Amerikos valdžia privertė juos pardavinėti pasterizuotą pieną, apdorotą prietaisais. Teko laikytis reikalavimų, kad būtų įrengti šaldytuvai ir saugyklos. Amišų gaminami ar auginami maisto produktai labai vertinami, iškeliaujantys ir į prekybos centrus. Ant prekystalių – sūriai, daržovės, pažymėti kaip amišų pagaminta produkcija.

– Santuoka privaloma?

– Jie yra šeimos žmonės. Kuria daugiavaikes šeimas. Turi penkis devynis vaikus. Gyvena pagal protestantiškąją senąją Bibliją. Jokių skyrybų. Priklausomybių neturi. Tai gamtos vaikai. Ar ilgaamžiai? Nežinau, tačiau turi savo kapinaites. Tuokiasi tik tarpusavy. Jei išeina kas nors iš bendruomenės – niekada nesugrįš. Todėl ir yra labai stiprios bendruomenės. Jie neturi tikslo save reklamuoti. Su jais susipažinau, nusprendęs įsigyti šuniuką. Jo ieškojau Pensilvanijos, Ohajo valstijose. Susiradau internete, per tarpininkus, amišų šeimą, užsiimančią šuniukų veisimu. Kaime gyventojų apie
40 tūkst., atskiri ūkiai. Buvau nustebintas, kokie gražūs veislynai, koks sąžiningas požiūris. Tvarkinga, švaru, pagarbiai elgiasi su žmonėmis ir gyvūnais. Amišai pasirodė kaip labai svetingi žmonės, kurie suteikė galimybę, neįeinant į jų erdvę, nesuardant gyvenimo harmonijos, pajusti aplinką.

Žmonės pas amišus dažniausiai atvažiuoja pavargę nuo darbų. Atvyksta labai daug įvairių sričių profesionalų, specialistų, darboholikų. Čia jie kartu su amišais dirba įvairius darbus žemdirbystės ir gyvulininkystės srityse.

– Ar teko dalyvauti šv. Mišiose?

– Jie turi tokias protestantiškas pamaldas. Skaito Šv. Raštą. Kunigą išsirenka patys. Jam nebūtina baigti teologijos mokslų ar turėti filosofijos, antropologijos, dogmų teologijos laipsnį. Tas, kuris labiausiai apsišvietęs, yra pastorius. Labai mėgsta giedoti giesmes. Pagal senąją tradiciją – dažniausiai vokiečių kalba. Sekmadienis yra šventa diena. Bažnyčios architektūra nėra išskirtinė – kuklūs maldos namai. Amišai gyvena pagal dešimt Dievo įsakymų – labai nuoširdžiai to laikosi. Klausdavau, ar neaiškumų vis tiek iškyla? Ten ginčus išsprendžia amišų vyresniųjų taryba. Kaip jie pasako – šventa.

– Iš ko jie gyvena?

– Vyro pareiga – išlaikyti šeimą. Jie tuo principu gyvena. Moterys sukasi namuose, ant jų pečių visa namų tvarka, vaikų priežiūra, pamokų ruoša kartu su vaikais. O vyrai dirba laukuose. Tačiau ir moterys jiems padeda, ir vaikai laukuose pratinami dirbti.

Ami­šai – šei­mos žmo­nės. Ku­ria dau­gia­vai­kes šei­mas. Tu­ri pen­kis – de­vy­nis vai­kus. Gy­ve­na pa­gal pro­tes­tan­tiš­ką­ją se­ną­ją Bib­li­ją. Jo­kių sky­ry­bų. Prik­lau­so­my­bių ne­tu­ri. Tai gam­tos vai­kai. (Freepik.com nuotr.)

– Ar pasiūlytumėt pabandyti pasauliečiui amišų gyvenimo būdo?

– Vieni dalykai žmonėse iškyla iš nevilties. Amerikoje atsirado daug sektų. Yra nemažai radikalių dalykų. Iškreiptų, pagrįstų neapykanta. O amišų – toks gyvenimo būdas, kartos šimtmečius taip gyveno ir tai perdavė. Tad kopijuoti nepavyks. Sakyčiau, nebent prisiliesti, galbūt šiek tiek pajusti vertybinių dalykų, kad pamatytume mūsų vartotojišką požiūrį. Jie nėra egoistai. Svarbu, kad išmaitintum šeimą, susilauktum, auklėtum vaikus, kad būtų darna. Neturi jie jokio poreikio tapti turtingais. Nėra grobuoniškumo, „pasikėlimo“, kad aš esu kitoks, nes daugiau turiu. Nėra „daugiau noriu“, „man daugiau reikia“. Jie palaiko itin stiprų santykį su Dievu, vadovaujasi gyvenimu pagal Jėzaus mokymą.

Labai dažnai klausiu, kodėl mes kitaip žiūrim į kitokius žmones? Juk mes esame katalikai, ir mūsų gyvenimas toks. Taip ir amišų – toks gyvenimas, tai yra gražu, niekam netrukdo. Kitokia gyvenimo ar žmogaus vertinimo filosofija buvo ankstesnėje Europoje. O dabar tokia įvairovė man yra, pirmiausia, kilni. Atspindintis Dievą yra pats žmogus. Jis labai geras, nori gyventi, puoselėti savo kultūrą, tradicijas. Teko matyti ir atsiskyrėlių amišų. Jie vadinami „paplūdimio amišais“ (angl. beach amish). Turi spalvingesnių drabužių. Jie patys nevairuoja, bet galima juos pavežėti. Matydavau, kaip atvažiuoja autobusėlis prie Niagaros krioklių ir juos atveža.

– Koks yra tradicinės dabartinės Katalikų bažnyčios požiūris į amišus?

– Amišai yra atsiskyrę reformacijos metu. Tuo metu buvo labai daug atskilimų – daugiau nei 3 tūkst. Nesu girdėjęs apie jų vertinimą. Bažnyčia sako, kad reikia gerbti, mylėti, saugoti visus žmones.

– Ar mums būtų verta kažką perimti iš amišų?

– Priklauso nuo to, ką žmogus mato. Jei nori pamatyti kitą žmogų ar kažką gamtoje – įžiūrėsi. Bet jei nori kažką paversti pinigais ar pasistatyti sau „chatą“, kurios nieks neturi... Visi turime galimybę rinktis. Aš pasirenku amišus kaip savo brolius ir seseris. Jie – Dievo vaikai, kaip ir aš. Jie išsaugojo savo paveldą, kaip ir mums reikėtų saugoti savąjį. Mums, lietuviams, prilimpa svetimybių, nesigilinant, kam to reikia. Kunigas Ričardas Doveika gražiai apie Helovyną paaiškino: tai nėra mūsų tradicija. Mes galim „pasimaivyti“, atšvęsti eiliniam bare, bet tai nėra mūsų kultūros dalis, tapatybė. Čia labai svarbi ir amišų tapatybė. Man ji labai graži, nes nematau išsidarkymų, nukreiptų prieš žmogų, nėra nepagarbos mirčiai. Kalbame apie šimtmečius, kai susiformavusios kultūros. Tai priimtina visiems žmonėms, įdomu patirti, pažinti.

– Amišų bendruomenių įsikūrimas, pavyzdžiui, Europos valstybėse. Ar tai realu?

– Įmanoma, bet to neatkartosi. Tai unikalūs dalykai. Tu turi kažką savo. Jie olandai, šveicarai. Jų namuose – senoviniai raštai, išlaikyta europietiška kultūra. Amerikoje lietuviai, italai tame kultūrų katile ištirpsta kaip lašelis, tarsi sumalami. O amišų kultūra – ne, tradicija nesutrypiama. Jie mylimi, gerbiami už savitumą. Turi ir dokumentus anglų kalba. Jų pase įrašyta – „amišas“.

– Kokios jų šventės, hobiai?

– Švenčia Kalėdas, Velykas, Sekmines. Kaip ir visas krikščioniškasis pasaulis. Vaišės – vokiško stiliaus. Pyragais ir mane pavaišino. Ir kavą patys užsiaugina. Aš dar klausiau, ar yra švenčiamos šventės pagal „Oktoberfest“ tradiciją? Neturi tokios. Labiau derliaus švente ji tapusi. Amišai turi ir laisvalaikio pomėgių: žaidžia tinklinį, traukia virvę, labai mėgsta dainuoti.

Amišai yra išsaugoję amatus: kalvystę, puodininkystę. Viską remontuoja: tvarko dviračius, paspirtukus. Jaunuoliai važinėja į pasimatymus. Paneles ant dviračių vežioja. Pats mačiau, kaip važiavo, šypsojosi abu. Jei netoli reikia, nulekia pas paneles už kelių namų ir važiuoja prie kokio upelio. Piršlybos – labai svarbi dalis. Piršliai, kurie tuo užsiima – „sertifikuoti“.

– Iš meilės turi tekėti?

– „Iš meilės tekėti“ – kitokia reikšmė. Pažiūrėkite, kiek pas mus yra skyrybų! Pirmas priėmimas, susipažinimas amišams yra labai svarbus. Negaliu suabsoliutinti, tačiau kiek pajutau – tai nėra per prievartą. Meilė turi būti auganti, pasiaukojanti. Skyrybų ten nėra ir negali būti. Visada randa sprendimą dėl šeimos, nes po santuokos pagal Šventąjį Raštą – du tampa vienu. Pas mus – „aš“, o ten yra „mes“. Tokia santuokos esmė.

Nežinau, ar palinkėčiau tarp amišų pabūti kiekvienam. Labiau tam, kuris turi pojūtį, kad yra žmonijos istorija ir evoliucija: kultūrų, tautų, architektūros. Jei dar turi žmogus pagarbos. Bet jei jis nori ateiti kaip užkariautojas arba išsityčioti, paneigti, tuomet – netinka. Ieškančiam atviram žmogui, meniškos prigimties, gamtos vaikui ar gyvūnus mylinčiam – labai linkėčiau. Ten žmogus atranda daug džiaugsmo, vidinio tyrumo, šviesos. Iš miesto net neišvažiuojantys ateina. Pailsi nuo chaoso, privedančio iki depresijos. Kanadiečiai, amerikiečiai gerbia amišus kaip gerus žmones. Ten yra laikoma nepagarba pavadinti juos „atsilikusiais“.

Vy­ro pa­rei­ga – iš­lai­ky­ti šei­mą. Jie tuo prin­ci­pu gy­ve­na. Mo­te­rys su­ka­si na­muo­se, ant jų pe­čių vi­sa na­mų tvar­ka, vai­kų prie­žiū­ra, pa­mo­kų ruo­ša kar­tu su vai­kais. O vy­rai dir­ba lau­kuo­se. (Freepik.com nuotr.)

Ami­šai – ana­bap­tis­tų krikš­čio­nių bend­ruo­me­nė, at­si­ra­du­si XVII a. pa­bai­go­je Švei­ca­ri­jo­je (pra­di­nin­kas Ja­ko­bas Ama­nas). Ju­dė­ji­mas Eu­ro­po­je ki­lo at­ski­lus me­no­ni­tams (pro­tes­tan­tiz­mo ša­kos ša­li­nin­kai). Jie bu­vo pri­vers­ti bėg­ti nuo per­se­kio­ji­mo – emig­ruo­ti į Ame­ri­ką. Gy­ve­na JAV ir Ka­na­do­je, dau­giau­sia Oha­jo, Pen­sil­va­ni­jos vals­ti­jo­se. 2020 m. jų bu­vo apie 400 tūks­tan­čių. Ami­šų bend­ruo­me­nė pa­dvi­gu­bė­ja kas 20 me­tų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt