„Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“ (II)

Ištraukos iš 1932 metais išleistos Dr. Šeštoko-Margerio knygos „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“.

Restoranai

Pasakodamas apie Lietuvoje matytas valgyklas ir restoranus A.Margeris rašo:

„Valgyklose, arba paprastuose restoranuose, ir už 2 litu (20 amerikoniškų centų)gauni gerai pavalgyti. Plataus pasirinkimo, žinoma, čia nėra; dažniausiai 3 ar 4 valgiai, bet visi geri. Sriubos atneša lyg ir kokį puodą, dar ir su samčiu viduje, taip, kad imk ir semk, kiek tik nori. Duoda ir daržovių, pieno, arbatos ar kavos. Duona labai gera ir skani. (…) Yra valgyklų, kur ir už 1 litą (10 amerikoniškų centų) galima gana gerai pavalgyti.“

Autorius rašo, kad už prašmatnius pietus Ukmergės inteligentų „klūbe“ jis sumokėjo tik 4 litus 40 centų, o valgė sriubą, karštas dešras, ėmė „klebonišką“ ir dar butelį juodo alaus. Amerikoje, pasak jo, „tik viena „kleboniška“ kaštuotų apie 3 dolerius (30 litų), nes stiklelis toks didelis, kad padarytų iš jo mažiausiai tris ar keturis.“ Visi tokie pietūs Amerikoje esą būtų kainavę 5 dolerius (50 litų), o čia – tik 44 amerikoniški centai...

Pagyręs mažas valgių kainas, A.Margeris kritikos nepagaili vadinamiems arbatpinigiams, kurie tuo metu būdavo priskaičiuojami prie kainos. „Šituo be galo nejaukiu klausimu buvo gana daug man kalbama, aiškinama. Sako, kad restoranų savininkai tokias menkas algas savo darbininkams temoką, kad iš jų išgyventi nieku būdu negalima. O jeigu nėra priverstinio kyšių ėmimo, tik laisvas pasirinkimas duoti ar neduoti, tai toli gražu ne visi duoda. Vargšams patarnautojams tiesiog badauti reikia... Kai patarnautojas žino, jog tikrai gaus 10 % nuo pravalgytų ar pragertų klijento pinigų, tai daugiau pataikaus, mandagiau aptarnaus, daugiau siūlys, na, ir daugiau biznio padarys.“

Užkliuvo amerikiečiui ir Kauno restoranuose grojama muzika – esą visur karaliauja džiazas.

„Džazas tai džazas. (…) Bet Amerikoj geruose restoranuose džazas yra visai kitaip grojamas. Vis dėlto skaitomasi su muzikos menu: harmonija, ritmu, švelniais tonais. Lietuvoje, betgi, visai ne. Tik baisi disharmonija ir trenksmas.“

Apie Birštoną

Nemažai dėmesio knygoje skiriama garsiems kurortams.

„Birštono kurorto išorė tra graži, jauki ir kažkokia didinga bei reikšminga. (…) Bet kurorto išvidė, vadinasi, jo širdis, yra neapsakomai apskretus, supelėjus, vietomis tiesiog supuvus. (…) Štai, didelis pastatas. Gražus jo fasadas, tartum, traukte traukia vidun. Įeiname. Didelė, aukšta priemenė. Bet oras menkas... (…) Bandau kitas duris... praveriu jas. Baisi smarvė, tarum šlėga, trenkė man į nosį, į galvą, ir aš ko iš kojų neišvirtau. Čia dvokimas daug aštresnis, negu net ir labiausia apleistose Lietuvos išeinamose vietose. Ant ruda oda apmuštų suolų tyso du žydai. Kiti suolai, be purvo, nieko ant savęs dabar neturi. (...)Purvo vonios, matyti, labai menkai teplaujamos, tai priskretę, prisivėlę... Atrodo, kad sanitarijos, higienos, švaros principai bei obalsiai jau seniai yra Birštono kurorte pasmerkti ir amžinai prakeikti! (…) Juk jeigu yra pinigų dideliems namams pastatyti ir brangiems aparatams supirkti, tai kodėl nėra tos menkos jų sumos, kurios užtektų nors pakenčiamai švarai palaikyti?“

Aprašydamas geriausią Birštono restoraną, A.Margeris irgi neslepia pasibaisėjimo:

„Staltiesė, matyti, daug ragavusi, daug valgiusi ir pilna pilnutėlė. Seniai ji buvo alkana, dar seniau švari! Ir niekas nesirūpina pakeisti ją nauja, švaria. (…) Sienos! Jeigu ūkininkas savo tvartą kokiais nors popieriais išlipdytų, tai ne prasčiau, jei tik ne geriau, atrodytų. O langai užtiesti tokiomis kortinomis, kurios labai panašios į senos marškos atkarpą arba reto audimo maišą, į kurį supylęs ūkininkas bulves, kamaron veža.“

Palanga

Palanga vertinama geriau. Tačiau trūkumų autorius randa ir čia. Pavyzdžiui, jis stebisi, kad dėl dulkių sunku kvėpuoti - pasigenda cementinių šaligatvių, gatvių laistymo vasarą. A.Margeris mano, kad Palangos nereikia gadinti „civilizacijos prašmatnybėmis“: „kurortas, mano manymu, turi būti, tartum, liete susiliejęs su nuoga gamta, nes tik tada jis gali būti vasarotojui tikrai įdomus.“

„Palangos pliažas ilgas, platus, įsispyręs į kopas (dunes), kur pilna smėlio, balto kaip pienas, minkšto kaip šilkas. Ilgas tiltas (pier) toli jūron išsikišęs. Tiltu vaikštinėjant, ne tiktai kūnui sveika, bet ir protui gera“, negali gerų žodžių autorius. Aprašo jis ir vyrus (ar jų pinigines) medžiojančias moteriškes, ir maudymosi kostiumėlių madas (moteriški – trumpi, siauri, „vieno šmoto“ - tokie esą kūną ankštai aptempia ir net padoriuose vyriškiuose piktų pagundų sukelia...), ir paplūdimyje besigimnastikuojančius vyrus...

„Bet visų akį savęsp traukia moterų pižamos. Tai visų margiausios, visų įvairiausios ilgos, apačioje labai plačios, o viršuje visai siauros kelnaitės, - taip siauros, kad jas dėvinčios ponios ar panelės lyg tyčia paraduotų jau ir taip per daug aiškiais, neurastenikus gundančiais savo sėdimosios srities puskepaliais. Kai kurios pižamos pasiūtos bendrai su bliuskute, kai kurios be bliuskutės. Pastarosios atrodo gyvomis kelnėmis...“