Amatų centro vadovė I. Gurevičienė organizuoja ir mergvakarius

Irma Gurevičienė, Rudaminos tradicinių amatų centro vadovė, praėjusį penktadienį organizavo „Molinės gėlės“ vakarą, kuriame jau treti metai iš eilės pagerbiami geriausiai ir daugiausiai dirbę, prie amatų centro renginių darbais ar idėjomis prisidėję Rudaminos miestelio žmonės. Kaip sakė tame vakare dalyvavę miestelio gyventojai, tai buvo jaukus, šiltas namų renginys. O jo dalyvių – tiek, kad visiems sutilpti vietos Rudaminos bibliotekos salėje vos pavyko. „Jei anksčiau – pernai, užpernai tokių, kuriuos apdovanodavome, būdavo trejetas, tai šiemet mūsų padėkos ir dovanos – molinės gėlės – buvo įteiktos net 35 Rudaminos miestelio gyventojams“, – džiaugiasi I. Gurevičienė. Ji sako, kad apdovanojusi tikrai ne visus geradarius, kai ką ir pamiršusi, todėl nuo šių metų tvirtai davė sau pažadą – visus juos užsirašyti specialiame sąsiuvinyje.

Amatų centro idėją sugalvojo pati

Šis renginys – Irmos nueito kelio vidurys, įrodymas, kad viskas, ką ji kadaise ateidama į šį centrą jam vadovauti sumanė, yra įgyvendinta. Bet toli gražu ne pabaiga, nes vienos idėjos veja kitas. Irma – šio krašto, šio miestelio vaikas. Kaip pati sako, atrodo, jog ir nebuvo niekur išėjusi – pati čia kadaise baigė Rudaminos pagrindinę mokyklą. Kai jos nebeliko, atsirado laisvų patalpų, kurių dalyje Irma įkūrė kai kuriuos savo amatų centro „verslus“. Ypač – keramikos pamokas, kurioms reikia daugiau erdvės, specialių stalų, degimo krosnies, lentynų – viso to, ko naujajame neseniai pastatytame amatų centre jau nebepavyksta sutalpinti.

Tiesa, iki to laiko, kol ji čia sugrįžo, praėjo daugiau kaip dešimtmetis. Nors buvo baigusi Lazdijų meno mokyklą, specialybę sau pasirinko visai nesusijusią su menais. Tačiau, ko gero, likimas taip lėmė, kad tuo metu, kai Rudaminoje, tiesiog senosios mokyklos kieme, buvo pastatytas Lazdijų kultūros centrui priklausantis tradicinių amatų centras, Irma kaip tik ieškojo darbo ir savosios vietos gyvenime. Ji pati sugalvojo šio centro, kuris dar neturėjo nė vieno darbuotojo, idėją, veiklas, pati atėjo pas Lazdijų kultūros centro direktorių Arūną Sujetą ir viską jam išdėstė. Šis toms idėjoms pritarė ir iškart priėmė Irmą į darbą. Tai buvo unikalus atvejis – dar Lazdijų kultūros centrui nepaskelbus apie darbuotojo paieškas, jis pats atsirado... Ir dabar, sako Irma, direktorius ją visuomet palaiko. Ir dar nebuvo nė vieno jos sumanymo, kurį supeiktų, jo paleidimui į pasaulį nepritartų.

Įsikūrė savo gimtinėje

Irma Gurevičienė sako, jog tai, kad ji dirba ir gyvena šiame miestelyje, kuriame gimė ir užaugo – joks minusas. Tik didžiausiais privalumas. Jau vien tai, kad visi – jos pažįstami. Tegul ir vyresnio amžiaus žmonės, tačiau su visais ji puikiai sutarianti, mokanti juos išklausyti, patarti, padėti. Jai nenuobodu bendrauti su bet kokiu miestelio žmogumi. Todėl ir atsako už savo parodytą dėmesį sulaukianti: kai tik prireikia talkininkų darbams, nesunkiai jų suranda. Štai kad ir šiemet prieš Baltų vienybės dienos minėjimą ant Rudaminos piliakalnio atsirado daugybė žmonių, kurie padėjo baltiškas skulptūras iš šieno pinti, o vėliau jas ant Rudaminos piliakalnio užgabenti. Kai jų liepsnos nušvietė rugsėjo dangų, įspūdis buvo nepakartojamas, o nuotraukos iki šiol dar keliauja feisbuke – jomis dalijasi ir šventėje dalyvavę, ją regėję žmonės, ir tie, kurie apie ją tik girdėjo. Jai lengva talkininkų susirasti dar ir dėl to, jog jos tėtis – vietos verslininkas Vidas Vaitulionis yra šio miestelio seniūnaitis, jam paprasčiau žmones sukviesti, paprašyti, darbus organizuoti. Prie Rudaminos amatų centro veikianti visuomeninė organizacija Menų inkubatorius, kuriam taip pat vadovauja Irma, yra įvairių idėjų sumanytoja ir organizatorė. Visos šventės – tradicinė Rudaminos Žolinė, Baltų vienybės diena, šv. Martyno paminėjimas, o dabar – ir Padėkos, „Molinės gėlės“ vakaras – ne vien Rudaminos miestelio, bet ir viso rajono renginiai. Šiemet buvo dar ir Joninės – kulinarinio paveldo dirbtuvės, kai amatų centro lankytojus skaniausių kepinių ir kitų gaminių paslapčių mokė garsios šio krašto kulinarės Marytė Vaitulionienė, Danguolė Klimavičienė, Augustė Jasiniauskaitė.

Čia būna net mergvakariai

Irma prisimena ir prieš maždaug penkerius metus buvusią pačią amatų centro pradžią. Tuomet ji sugalvojo vieną pirmųjų savo veiklų – mokyti keramikos suaugusiuosius. Pirmąjį dešimtuką sunkai surinko. Tačiau dabar, nors jau praėjo ketveri metai, tos moterys vis dar renkasi. Ne tik iš Rudaminos. Jų čia – mažiausiai. Atvažiuoja iš Lazdijų, Naujosios Kirsnos, Vidzgailų. Šiuo metu dar yra ir vaikų keramikos būrelis. O kai planuoja atvykti ekskursijos, ypač – iš toliau, su jų vadovais iš anksto individualiai tariasi, ko būsimi ekskursantai norėtų išmokti. Irma gali pasiūlyti daug ką: ir vilnos vėlimo, ir keramikos, sodų rišimo, kūčiukų kepimo, juostų audimo, kalėdinių žaislų nėrimo, siuvinėjimo kryželiu pamokas. Kiekvienai jų – vis kita mokytoja, profesionalė. Daugiau iš pagarbos liaudies amatams į Rudaminą atvykstančios savo žinių perduoti.

Naujasis Irmos sumanymas – mergvakarių organizavimas. Dar visai nauja, atsitiktinai gimusi veikla. Pamena, kaip prieš porą metų viena jos draugė prieš savo vestuves pasiguodė, kad dabar tokio labai populiaraus mergvakario Lazdijuose suorganizuoti neįmanoma – nieko čia nėra įdomaus. O tada Irma ir pasiūlė amatų centro paslaugas. Čia jos jaunajai ir duoną kepė, ir kraitį su palinkėjimais – keraminius puodelius, šaukštus, lėkštes – gamino, ir pačiai jaunajai „egzaminą“, kaip ji pasiruošusi šeimyniniam gyvenimui, ar moka gaminti, surengė. Po to tokių mergvakarių teko organizuoti ne vieną. Jie kaskart tobulėja ir vis labiau populiarėja, nes liaudiškos tradicijos šiuo metu kaip tik ant bangos.

Amatai – ne bizniui daryti

Didžiausias darbymetis centre – prieš Kalėdas, lapkričio ir gruodžio mėnesiais, kai į amatų centrą pasipila mokinių ekskursijos: kas nori molinių eglės papuošimų pasidaryti, kas – tradicinius kūčiukus išmokti kepti. Ir tą dieną, kai „Lazdijų žvaigždė“ lankėsi Rudaminoje, ant lentynų džiūvo Lazdijų vaikų darželio-mokyklos „Vyturėlis“ vaikų darbai... Kitas vaikų antplūdis – prieš vasaros atostogas. Tuomet jie vėl būriais čia atvyksta, po Rudaminą keliauja, paslaptingų pasakojimų apie jotvingius klausosi, amatų centre ko nors naujo išmoksta.

Irma sako, jog to darbo, kurį ji su bendramintėmis dirba, nepasversi pinigais. Nėra čia jokio biznio. Ir pinigai, pasak Irmos, „jokiu būdu negali būti viršuje“. Nieko neišeitų. Bet jau kad dūšiai malonu – tai tikrai taip. Rudaminoje – ne viena visuomeninė organizacija, o net trys. Ir visos tarpusavyje gražiai sutaria, bendrus renginius organizuoja. Irma juokiasi, jog Rudaminoje šiuo metu – gerų darbų konkurencija. Kiekvienas randa ką pasiūlyti, kuo prie Rudaminos išgarsėjimo, o gal net atgimimo, suklestėjimo prisidėti. Ir taip yra dėl to, jog jiems čia gyventi gera.