Alytaus ulonų vadas plk. ltn. D. Kisielius: „Per artimiausius kelis metus bataliono veidas labai pasikeis“

Alytus

Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono vadas plk. ltn. D. Kisielius. Bataliono archyvo nuotr.

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt

165885

Prieš beveik penkis mėnesius Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono vado pareigas eiti pradėjęs plk. ltn. Darius Kisielius sako šiandien esantis ten, kur ir turintis būti. Jis džiaugiasi greitai užsimezgusiu ryšiu su bataliono bendruomene, artėjančiais dideliais jo infrastruktūros bei kovinės technikos pokyčiais ir savo šeima, be kurios paramos, tikina, negalėtų eiti į priekį.

Ir apsiprasti Dzūkijoje aukštaičiui nebuvo sunku – vietos žmonės šilti bei svetingi, o ir įspūdinga gamta jam, pačiam tikriausiam „gamtos vaikui“, svetimą kraštą prisijaukinti padėjo daug greičiau.

Plk. ltn. D. Kisielius prisipažįsta laukiantis COVID-19 pandemijos pabaigos, kad galėtų užmegzti glaudesnį ryšį su Alytaus miesto valdžia ir pačiais miestelėnais, dar – su šeima pakeliauti po Dzūkiją, aplankyti žymias ir istoriškai svarbias krašto vietas. „Patikrinsime, ar tikrai jūsų miškai – grybingiausi Lietuvoje“, – šypsosi pašnekovas.

Kario tarnyba – labai jau išskirtinė profesija, reikalaujanti stiprios ištikimybės valstybei, nestokojanti iššūkių tiek pačiam kariui, tiek jo šeimai, lydima nuolatinių išsiskyrimų, nerimo… Vade, niekada nesuabejojote savo pasirinkimu?

Iš tikrųjų taip ir yra. Karininkas maždaug kas trejus metus turi keisti gyvenamąją vietą dėl rotacijos, paskirtų pareigų, kitų priežasčių. Labai jau retais atvejais jis užsibūna kažkur ilgiau. Mūsų šeima pasirinko šį kelią, ryžosi jam ir šiandien gyvename taip, kaip gyvename. Esu dėkingas savo žmonai, dukroms, nes be jų palaikymo ir supratimo nebūčiau tas, kas esu ir ten, kur esu. Taip, jos gyvena Anykščiuose, o aš čia, Alytuje, susitinkame tik savaitgaliais, bet pripratome prie to.

Yra du aspektai tokio gyvenimo. Išties, didžiausi iššūkiai tenka šeimoms, kurios turi būti labai tvirtos ir vieningos, kad juos įveiktų. Kita vertus, tie nuolatiniai pokyčiai pareigų, aplinkos, žmogų labai veda į priekį, leidžia jam nuolat tobulėti.

Savo gyvenimo kryptį pasirinkau dar 1991-ųjų sausį, būdamas 12-kos metų. Pamenu verkiančią mamą, kad televizijos nebėra ir Aukščiausios Tarybos rūmų į Vilnių saugoti išvykusį tėtį… Būdamas 15-kos jau buvau tvirtai apsisprendęs stoti į Lietuvos karo akademiją, į kurią kaip tik buvo įstojęs kaimynas. Neabejoju, įtakos mano pasirinkimui turėjo ir „smetoniškoje“ kariuomenėje tarnavusio senelio pasakojimai apie tarnybą… Ne, niekada nesuabejojau savo pasirinkta gyvenimo kryptimi.

Mokomajam junginiui, kuris yra laikomas reguliariosios Lietuvos kariuomenės pradžia, šiemet sukanka 30 metų. Kokios šią iškilią datą mininčio karinio vieneto istorijos šaknys Alytuje?

2021-ieji metai Lietuvos valstybei – istoriniai. Jau tris dešimtmečius mes galime laisvai jaustis, judėti, kalbėti, rinktis, mylėti…

Mokomasis junginys buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės kovinis vienetas. Iš jo prieš tris dešimtmečius išaugo didžiausias ir svarbiausias šalies karinių pajėgų dalinys, tuometinė motorizuotoji pėstininkų brigada, dabartinė mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“. Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas yra  didžiausio Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vieneto „Geležinis Vilkas“ dalis.

Mokomojo junginio ištakos yra 1990–1991 metai, kai savanoriai iš visos Lietuvos stojo ginti laisvės idėjos, kurią lietuvių tauta nešiojosi nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Idėjos, kurią Lietuvos žmonės 1990 metais stojo ginti prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Mokomasis junginys buvo tie žmonės, kurie ruošėsi bet kokia kaina apginti Aukščiausios tarybos rūmus ir išsaugoti atgimstančios Lietuvos valstybės pamatus.

Šio karinio vieneto istorijos šaknys Alytuje siekia pačią pradžią, daugybė vietos savanorių dalyvavo Lietuvos kariuomenės ir brigados kūrime, tarp kurių prie Aukščiausios tarybos žuvęs Artūras Sakalauskas, buvusių ir esamų Lietuvos kariuomenės karininkų, daug kitų. Neabejoju, ta laisvės troškimo dvasia užkoduota dzūkų genuose, prisiminkime, koks stiprus čia buvo partizanų judėjimas pokario metais.

Ar Alytaus ulonų batalionas kažkaip paminės šią Lietuvos kariuomenei reikšmingą datą?

Labai gaila, kad dėl COVID-19 pandemijos turime atsisakyti šios iškilios datos paminėjimo su Alytaus miesto bendruomene, kuri su ja labai glaudžiai susijusi. Tačiau norėdami su Mokomuoju junginiu supažindinti jaunąją kartą, priminti jai, iš ko kilo Lietuvos kariuomenė, dvi pastarąsias savaites bataliono kuopoms organizuosime kilnojamąją parodą. Ji supažindins jaunus karius, iš kur mes visi atsiradome.

Alytaus ulonams vadovauti pradėjote prieš maždaug penkis mėnesius. Koks tai buvo laikotarpis batalionui, Jums asmeniškai?

Pastarųjų penkių mėnesių laikotarpis nestokojo iššūkių. Bataliono vadu tapau vos sugrįžęs iš Vokietijos, po dvejus metus trukusių studijų. Teko adaptuotis ne tik Lietuvoje, bet dar ir svečiame regione – iš šiaurės rytų Lietuvos nusileidau pietų Lietuvoje (šypsosi). Tiesa, iš pradžių būta ir nerimo, kas laukia, kaip bus.

Per šį laikotarpį stengiausi kuo labiau pažinti vietą, kurioje esu ir žmones, su kuriais dirbsime bei sieksime bendrų tikslų. Džiaugiuosi, jog su bataliono bendruomene greitai suradome bendrą kalbą, tai savo srities profesionalai. Jų buvau priimtas labai šiltai ir šiandien jaučiuosi puikiai, ten, kur ir turiu būti, savose vėžiose.

Apskritai kokiais džiaugsmais, rūpesčiais ar iššūkiais šiandien gyvena Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas?

Apie pandemiją ir visus su ja susijusius iššūkius kalbėti nesinori. Bet norisi pasidžiaugti, jog mūsų bendruomenė šiandien gyvena artėjančio atsinaujinimo nuotaikomis ir maloniais tam pasiruošimo rūpesčiais.

Šiemet sulauksime naujų kovinių platformų – pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“. Personalas dabar pačiame pasiruošimo jas priimti įkarštyje, vyksta intensyvūs mokymai. Į priekį pajudės ir nemažai infrastruktūros projektų – planuojame atnaujinti valgyklos patalpas, įruošti vietas atvykstančiai naujai technikai; kariai jau pradeda kraustytis į laikinas kareivines, nes senųjų laukia rekonstrukcija.

Netrukus Alytaus ulonų batalionas taps didžiule statybų aikštele. Neabejoju, jog po 2-3 metų jo veidas labai pasikeis tiek infrastruktūros, tiek kovinės galios prasme. Karių gerovės ir gyvenimo sąlygų gerinimas gerokai pasistūmės į priekį, ko bendruomenė laukė jau daug metų.

Ačiū už pokalbį.

Daugiau Dzūkijos krašto naujienų rasite čia: „Dzūkijos veidas“

Dzūkijos veidas logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt