Alytaus gaisravietės sutvarkymas: 231 sunkvežimis, suodini veidai ir beveik 4 000 tonų padangų atliekų

Alytaus padangų perdirbimo gamykloje „Ekologistikoje“ kilęs ir 10 parų trukęs gaisras pripažintas viena didžiausių ekologinių katastrofų Lietuvos istorijoje. Užgesinus liepsnas, įmonės sandėliuose ištisus 5 metus gulėjo apie 4 tūkst. tonų visų rūšių gumos atliekų – padangų, jų atplaišų ir kitų atliekų. Kai teismas šių metų sausį panaikino tam tikrus „Ekologistikai“ taikytus turto apribojimus, visos po gaisro likusios padangų atliekos buvo perduotos tvarkyti atliekų tvarkymo ir perdirbimo įmonei „Ekobazė“.

105 dienas trukusi padangų atliekų tvarkymo epopėja turi ir savo nematomus herojus – „Ekobazės“ darbuotojus, kurių užsispyrimo, pasišventimo ir profesionalumo dėka pavyko suplanuotus darbus užbaigti laiku, iki šių metų gegužės 21 d. 

Per 105 dienų periodą iš Alytaus į Elektrėnus buvo išgabenta 3871 tonų – tiek sveria apie 650 dramblių – visų rūšių gumos atliekų. Tam prireikė ne tik 231 sunkvežimių, bet ir „Ekobazės“ darbuotojų meistriškumo. Būtent šios įmonės darbuotoja Giedrė Dumbliauskienė, vairuodama sunkiąją techniką – traktorius ir krautuvus – pasirūpino, kad apdegusiuose „Ekologistikos“ sandėliuose nebeliktų nė vienos padangų atliekos.

Vaizdas kaip iš siaubo filmo

„Buvo nelengva, bet turėjome labai didelę vidinę motyvaciją sutvarkyti atliekas ir įgyvendinti projektą iki numatytos datos. Žinoma, turėjome galimybę pratęsti terminą, bet man norėjosi pačiai sau įrodyti, kad visa tai galiu padaryti laiku. Vadovai žinojo: jeigu reikės, aš liksiu dirbti ir po darbo valandų“, – prisimena G. Dumbliauskienė.

Gaisravietėje dirbusi ir kasdien padangas krautuvu į sunkvežimius krovusi „Ekobazės“ darbuotoja G. Dumbliauskienė pasakoja, kad vaizdas apdegusiuose sandėliuose priminė sceną iš siaubo filmo: teritorijoje buvo gausu įlūžusių stogų, stiklo duženų ir griuvėsių, o šiurpų garso takelį kūrė ant stogų klykaujantys kirai. 

„Retkarčiais jie pradėdavo taip rėkti, kad tikrai pasijausdavau lyg aktorė siaubo filme. Būdavo, kad pas mus atvažiuoja aplinkos apsaugos darbuotojai pasižiūrėti, kiek atliekų išvežame, tai irgi pajuokaudavo, kad jaučiasi tarsi patekę į Hario Poterio filmą“, – šmaikštauja G. Dumbliauskienė.

Sandėliuose pūpsantys milžiniški padangų kalnai taip pat nepridėjo jaukumo. Krautuvo kaušu semdama padangas ir jų atplaišas, moteris tikina ne kartą skendusi dulkių debesyje. Tam tikrose vietose G. Dumbliauskienė dirbdavo tik dėvėdama respiratorių, o ir vairuodavo tik saugiose, specialiais ženklais pažymėtose zonose. 

Vairavimas prieblandoje nebuvo vienintelis G. Dumbliauskienės įveiktas iššūkis. Anot „Ekobazės“ darbuotojos, retkarčiais darbo dienos pabaigoje jai tekdavo šveisti dulkėmis ir suodžiais aplipusį kūną. 

„Kai krovėme didmaišius su gumos pudra bei granulėmis, nuo jų į orą pakildavo suodžiai. Pasidarydavau tamsi kaip gerai saulėje paskrudusi. Grįžus namo, reikėdavo gerai patrinti rankas ir veidą, kad purvas atsiplautų. Žodžiu, būdavo visko“, – teigia G. Dumbliauskienė.

Nors darbas tokiomis sąlygomis daliai žmonių gali skambėti atgrasiai, tačiau G. Dumbliauskienės jis neatbaidė – priešingai, šis projektas buvo vienas įsimintiniausių momentų moters karjeroje. „Rodos, dabar net trūksta to veiksmo. Be to, man kaip alytiškei, kurios darbovietė įsikūrusi netoli gaisravietės, šis gaisras buvo itin skaudus. Todėl tikrai iš visos širdies norėjosi šį miesto istorijos puslapį užversti“, – tvirtina „Ekobazės“ darbuotoja.

Motyvacijos įkvėpė bendradarbiai ir komplimentai

Daugiau kaip dešimtmetį „Ekobazėįe“ vairuotoja dirbanti G. Dumbliauskienė pasakoja, kad motyvacijos ir optimizmo jai kasdien taip pat įkvėpdavo kolegė bei artima draugė Rolana Mamonė. Kol viena kraudavo sunkvežimius, kita tvarkydavo dokumentus, pakalbindavo krovinio laukiančius vairuotojus ir pasiūlydavo jiems atsigaivinti kava. Padangų atliekų atvažiuoti pasiimdavo tiek „Ekobazės“, tiek kitų vežėjų transportas. Visos šios atliekos buvo gabenamos į „Ekobazės“ centrinę atliekų perdirbimo būstinę Elektrėnuose.  

„Mes tikrai viena kitą labai stipriai palaikėme: ir juokdavomės, ir pietus valgydavome kartu. Kai Giedrė užtrukdavo sandėliuose, saugodavau jos pietus prie radiatoriaus, kad neatšaltų“, – šypsosi „Ekobazės“ Alytaus padalinio apskaitininkė-administratorė R. Mamonė.

Darbo dienos nuovargį lyg vanduo nuplaudavo aplinkinių komplimentai. „Absoliučiai visi vairuotojai, su kuriais man teko bendrauti, pripažino, kad Giedrė krovimo darbą atlieka geriausiai. Pakrauti automobilį iš tikrųjų nėra taip paprasta, bet Giedrė moka“, – sako R. Mamonė.

Tačiau pirmoji vairuotojų reakcija į moterį-krovėją, anot R. Mamonės, išlieka stereotipiška. Dauguma mano, kad moterims už vairo – ne vieta. Vis tik G. Dumbliauskienė įsitikinusi, kad moteriška lytis krovėjo profesijoje kaip tik yra didelis privalumas: moterys su kroviniais elgiasi švelniau, atsargiau, o tai atsispindi ir galutiniame darbo rezultate.

„Kai vairuotojai pirmąkart atvažiuoja ir pamato, kad sunkvežimį pakraus moteris, jie automatiškai pradeda galvoti, kad viskas – sėdės ir lauks pusdienį.  Žinoma, jie greitai supranta klydę: vyriškiai pamato, kad Giedrė dirba ne tik greitai, bet ir labai profesionaliai. 15-20 minučių ir krovinys jau sunkvežimyje“, – teigia R. Mamonė. 

Padangų atliekos prikeltos naujam gyvenimui

Sunkvežimis su paskutinėmis po Alytaus gaisro likusiomis padangų atliekomis iš Alytaus išriedėjo gegužės 21 d. vakarą. Tą dieną abi moterys tvirtina prisiminsiančios visą gyvenimą. 

„Nebuvome pavargusios, nors dirbome iki vėlumos. Dirbome su šypsena: buvo labai gera, ramu. Didžiavomės, kad mes, dvi alytiškės, padedamos visos „Ekobazės“ komandos, laiku įgyvendinome tokį svarbų ir didelį projektą. Tik reikėjo susigalvoti, ką sapnuosime, nes tas padangas jau kurį laiką regėjome ir sapnuose“, – juokauja G. Dumbliauskienė.

Moterys teigia, kad laiku atlikus darbą tikrai buvo geras jausmas širdyje: jų darbas padėjo gimtajam miestui ne tik atsikratyti susikaupusio gaisro sopulio, bet ir tūkstančius padangų prikelti naujam gyvenimui. 

Iš gaisravietės išvežtų padangų perdirbimo procesas taip pat jau pabaigtas. Iš perdirbtų padangų paruošti  kilimėliai vaikų žaidimo aikštelėms, sporto aikštynams, sporto salėms, gamybinėms patalpoms; garso izoliacinės plokštės ir parkavimo vietų automobilių atmušėjai. 

Kitos medžiagos taip pat neliks nepanaudotos – tekstilė bus naudojama kaip kuras cementą gaminančiose įmonėse, metalas – perlydytas. 

Pasak „Ekobazės“ direktorės Marinos Curko-Notkuvienės , tai buvo vienas įsimintiniausių atliekų tvarkymo projektų Lietuvos istorijoje, vertinant atliekų kiekius, sudėtingas darbo sąlygas ir trumpą laiką, per kurį teko atliekas išvežti. 

„Padangos buvo sudūlėjusios, apdegusios, buvo ir pastato griuvėsių likučių. Tad maždaug pusę centrinę atliekų perdirbimo būstinę pasiekusių atliekų – apie 2000 tonų – teko ir papildomai, rankiniu būdu perrūšiuoti. Visas procesas – nuo padangų pakrovimo Alytuje iki jų iškrovimo Elektrėnuose ir tolimesnio tvarkymo – buvo preciziškai sustyguotas. Labai didžiuojamės ir džiaugiamės savo profesionalia ir atsidavusia komanda, įgyvendinusia tokio masto projektą laiku“, – apibendrina M. Curko Notkuvienė.