Alfred Adler „Žmogaus pažinimas“ –  siekiantiems geriau suprasti save ir kitus

Kiekvienas iš mūsų esame savo gyvenimo istorijos liudytojai. Dažniausiai galime pagrįstai teigti, kad puikiai save pažįstame. Tačiau, ar tikrai tai galime pasakyti apie kitus žmones? Greičiausiai būtų nesunku įvardyti, koks žmogus yra, tačiau ne visada lengva suprasti, kodėl jo būdas yra būtent toks.

Siekiančius žvelgti giliau ir kuo labiau įsigilinti į tai, kokie veiksniai formuoja asmenybės charakterį, leidykla VAGA kviečia skaityti individualiosios psichologijos sistemos kūrėjo, austrų gydytojo, psichiatro Alfredo Adlerio knygą „Žmogaus pažinimas“.

„Žmogaus pažinimas turi socialinį aspektą, kuris yra labai svarbus. Neabejotina, kad žmonės daug geriau sugyventų, labiau suartėtų, jei geriau suprastų vieni kitus. Juk tokiu atveju jie negalėtų vienas kito apgauti. Apgaulės galimybė – tai didžiulė grėsmė visuomenei. Šią grėsmę irgi turime atskleisti kolegoms, kuriuos išlydime į gyvenimą. Jie turi gebėti gyvenime atpažinti visa, kas nesąmoninga, kiekvieną nutylėjimą, apsimetimą, kaukę, klastą ir vylių, kad atkreiptų dėmesį tų, kuriems tai skirta, ir pagelbėtų jiems. Čia mums padės tik sąmoningai pasitelkiamas žmogaus pažinimas. <...> Tikriausiai įdomus būtų ir toks klausimas: kas geriausiai sugeba taikyt ir tobulinti žmogaus pažinimą? Jau minėjome, kad šio mokslo neįmanoma plėtoti tik teoriškai. Nepakanka žinoti taisykles, būtina žinias perkelti į praktiką, ilgainiui jas vis labiau apibendrinant ir geriau suvokiant, idant išmoktume žvelgti aštriau ir giliau, nei leido ankstesnė patirtis. Kaip tik tai yra pagrindinė priežastis, skatinanti teorinį žmogaus pažinimą. Bet įlieti šiam mokslui gyvybės tegalime išeidami į gyvenimą, čia išmėgindami ir taikydami jo principus. Minėtas klausimas peršasi todėl, kad mūsų auklėjimas pateikia pernelyg mažai žinių apie žmogų, juolab teisingų, kol kas jis tiesiog nepajėgus pateikti tinkamų žinių. Savieigai paliekama tai, kiek vaikas vystysis ir kokias praktines išvadas padarys iš savo lektūros bei išgyvenimų. Nėra ir tradicijos puoselėti žmogaus pažinimą. Nesukurtas mokymas apie jį, ir šiuo požiūriu žmogaus pažinimas primena chemiją, kai ši dar buvo alchemija.“

Individualiosios psichologijos pradinininko knygoje keliami klausimai, kas mes esame ir kokia mūsų prigimtis. Pasak Alfredo Adlerio, tyrinėti žmogaus būdą turime pradėti nuo esminio jo gyvenimo etapo – vaikystės, kuriios metu susiformuoja pagrindinis ir ganėtinai sunkiai pakeičiamas asmenybės pagrindas.

„Pirmoji išvada, kurią padarėme, buvo tokia: stipriausi žmogaus psichikos gyvenimą formuojantys postūmiai patiriami ankstyvoje vaikystėje. Savaime tai nėra ypatingas atradimas, įvairūs tyrinėtojai panašiai samprotavo visais laikais. Nauja buvo tik tai, kad tuos vaikiškus išgyvenimus, įspūdžius ir nuostatas, kuriuos įstengėme nustatyti, mes pamėginome susieti su vėlesniais psichikos gyvenimo reiškiniais, ankstyvosios vaikystės išgyvenimus lyginome su vėlesnėmis situacijomis ir vėlesne individo laikysena. Paaiškėjo itin svarbus faktas: pavienių psichikos gyvenimo reiškinių anaiptol negalima laikyti nepriklausomomis atskirybėmis, juos suprasti įmanoma tik pripažinus, kad visi jie sudaro neišardomą visumą, ir įžvelgus žmogaus raidos liniją [Bewegungslinie], gyvenimo šabloną [Lebensschablone], stilių bei suvokus, kad slaptas vaiko elgsenos tikslas sutampa su suaugusio žmogaus elgsenos tikslu.“

Atlikęs gausybę žmogaus psichikos tyrimų, autorius teigia, kad būtiniausios sąlygos gyvuoti mums, kaip žmonėms, yra ryšio kūrimas ir palaikymas su bendruomene bei nuolatinis tikslo siekimas. Vedini šių siekių, kiekvienas iš mūsų atrandame įvairius prisitaikymo mechanizmus. Mūsų būdo bruožai, kurie buvo nulemti aplinkos, kurioje augome, visą likusį gyvenimą daro įtaką tam, kokias emocijas ir charakterio savybes pasitelksime, norėdami padaryti įspūdį kitiems, siekdami kitus valdyti ar įgyti pripažinimą bei pranašumą kitų atžvilgiu.

„Žmogaus pažinime“ autorius supažindina su pagrindiniais charakterio temperamentais (sangvinininkas, cholerikas, melancholikas, flegmatikas), aptaria, kas lemia charakterio tipą žmoguje, ir kas būdinga kiekvienam iš jų. Taip pat analizuoja, kas yra ir kaip mus veikia sapnai, fantazijos, svajonės, vizijos ar kliedesiai. Knygoje pateikiama žinių apie tai, kas yra afekto būsenos ir kaip jas atpažinti. Autorius taip pat išsamiai aprašo įvairiausius būdo bruožus nuo teigiamų – siejančių iki agresyvių – skiriančių charakterio bruožų.

Kanoninė individualiosios psichologijos knyga „Žmogaus pažinimas“ – vertinga informacija psichologams ir psichiatrams, tėvams ir visiems, kam svarbu pažinti ne tik kitus, bet ir save, pajusti priklausymo visuomenei svarbą ir gyventi pilnavertį gyvenimą.

Kviečiame skaityti knygos ištraukas

Bendras pasaulėvaizdis

Kadangi būtinybė prisitaikyti prie aplinkos sąlygoja sugebėjimą priimti jos įspūdžius, o psichikos mechanizmas pasižymi ypatybe nuolat siekti tikslo, akivaizdu, kad vaiko sieloje labai anksti turi atsirasti pasaulėvaizdis ir ideali gyvenimo linija, tiesa, neapipavidalinti ir paprastai nenusakomi, tarsi nuolatinis dvelksmas, kuris atrodo pažįstamas, suprantamas ir visada priešinasi nepajėgumo jausmui. Psichikos raiška galima tik įsivaizduojant tikslą. Keliant tikslą, kaip žinoma, būtina judėjimo galimybė, judėjimo laisvė. Neįmanoma pervertinti fakto, kaip žmogų praturtina judėjimo laisvė. Tą akimirką, kai vaikas pirmąsyk pakyla nuo grindų, jis įžengia į visiškai naują pasaulį, jaučia kiek priešišką atmosferą. Jėga, su kuria vaikas stojasi ant kojų, gali reikšti sustiprėjusias ateities viltis; pirmieji mėginimai judėti, ypač vaikščioti, gali vykti visiškai sklandžiai arba lydimi įvairiausių sunkumų. Įspūdžiai ir įvykiai, kurie mums, suaugusiesiems, atrodo esą nereikšmingos smulkmenos, labai paveikia vaiko psichikos gyvenimą ir pirmiausia jo pasaulėvaizdžio formavimąsi. Idealas vaikų, patiriančių judėjimo sunkumų, dažniausiai susijęs su greitu judėjimu; tuo nesunku įsitikinti paklausus, kokius žaidimus jie mėgsta arba kokią profesiją pasirinks. Atsakymas (vežikas, konduktorius ir pan.) reiškia, kad jie trokšta įveikti visus sunkumus, susijusius su judėjimo laisvės stygiumi, pasiekti tokią būseną, kai nesijaustų nevisaverčiai, nuskriausti, o šie jausmai gauna itin daug peno, jei vaikas lėtai arba liguistai vystosi. Neretai matysime, kad silpnų akių, blogai pasaulį matantys vaikai stengiasi stipriau ir intensyviau suvokti visa, kas regima, o opių ausų vaikai domisi tik tam tikrais, maloniau skambančiais garsais, suvokia ir mėgsta tik juos, kitaip tariant, yra muzikalūs (Beethovenas).

Vaikas siekia užvaldyti aplinką pasitelkdamas įvairius organus, ir svarbiausi iš jų yra jutimo organai, kuriais jis užmezga neišardomus ryšius su išoriniu pasauliu. Kaip tik jie padeda susikurti pasaulėvaizdį. Pirmiausia reikia paminėti akis, kurioms atsiveria aplinkinis pasaulis. Paprastai žmogaus dėmesį labiausiai patraukia ir pagrindiniu patirties ramsčiu tampa regimas pasaulis. Šitaip formuojasi vizualus pasaulėvaizdis, neprilygstamos reikšmės, nes jo objektai ilgalaikiai, nekintantys, o kitų jutimo organų – ausų, nosies, liežuvio, odos – dirginimo šaltiniai dažniausiai laikini. Pasitaiko, kad labiau išryškėja klausos organas, tokiu atveju psichikos galimybės labiau susijusios su pasaulio girdimumu (akustinė psichika). Rečiau pasitaiko motorikų tokių žmonių, kurie orientuojasi į judėjimą. Kitiems tipams būdinga perdėm išryškėjusi uoslės ar skonio geba, tiesa, žmonės, pasižymintys uoslės talentu, ne itin vertinami mūsų kultūroje. Be to, daugeliui vaikų labai svarbūs judėjimo organai. Vieni į pasaulį ateina judresni, nuolat juda, vėliau irgi veržiasi veikti ir dažniausiai svajoja apie laimėjimus, kurie pasiekiami pasitelkiant raumenis. Veiklos poreikis neapleidžia jų net miegančių, jie dažnai neramiai vartaliojasi lovoje. Prie šių priklauso ir „neramūs“ vaikai, kurių neramumas dažnai laikomas kliauda. Apskritai kone kiekvienas vaikas į pasaulį reaguoja ne tik akimis ir ausimis, bet ir judėjimo organais, jo pasaulėvaizdis grindžiamas atitinkamais įspūdžiais bei galimybėmis, ir suprasti žmogų galime tik žinodami, koks organas su pasauliu jį sieja glaudžiausiai. Visa tai svarbu, visa tai veikia pasaulėvaizdžio formavimąsi ir drauge vaiko raidą.

Pasaulėvaizdžio raidos elementai

Minėtųjų ypatingų psichikos sugebėjimų, labiausiai prisidedančių formuojantis pasaulėvaizdžiui, pasirinkimą, intensyvumą ir poveikį sąlygoja žmogaus vaizduotėje iškylantis tikslas. Kaip tik todėl kiekvienas žmogus ypač daug dėmesio skiria tik tam tikram gyvenimo, aplinkos, įvykio ir pan. aspektui. Žmogus pasitelkia tik tai, ko reikalauja jo tikslas, ir tik taip, kaip jis reikalauja. Tad ir šią žmogaus psichikos gyvenimo dalį suprasime, tik daugmaž įsivaizdavę slaptąjį žmogaus tikslą ir jo poveikį visam gyvenimui.

a) Suvokimas [Wahrnehmungen]. Jutimo organų pateikiami išoriniai įspūdžiai ir dirginimai sužadina signalą smegenyse; kai kuriuos šio signalo pėdsakus galima išsaugoti. Iš šių pėdsakų formuojasi vaizdinių ir prisiminimų pasaulis. Tačiau suvokimas nėra gryna tikrovės nuotrauka, jį visada kažkiek lemia kiekvieno žmogaus savitumas. Žmogus suvokia ne viską, ką mato; paklausę dviejų tą patį vaizdą mačiusių žmonių, ką jie suvokė, veikiausiai gautume visiškai skirtingus atsakymus. Vaikas savo aplinkoje irgi suvokia tik tai, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių dera su jo anksčiau susiformavusiu savitumu. Jei labiausiai išlavinta vaiko rega, jo suvokimas bus iš esmės vizualaus pobūdžio; kaip tik tai būdinga daugeliui žmonių. Kitų pasaulėvaizdyje vyraus klausos įspūdžiai. Kaip minėta, suvokimas nėra griežtai identiškas tikrovei. Sąlytį su išoriniu pasauliu žmogus sugeba tvarkyti taip, kaip reikalauja jo savitumas. Šis ypatingas žmogaus savitumas atsiskleidžia per tai, ką žmogus suvokia ir kaip jis tai daro. Suvokimas nėra vien fizinis procesas, tai psichikos funkcija, ir iš to, kaip ir ką žmogus suvokia, galime padaryti išsamias išvadas apie jo vidinį pasaulį.

b) Prisiminimai [Erinnerungen]. Nustatėme, kad psichikos organo, iš esmės įgimto, raidos galimybės priklauso nuo veiklos būtinybės ir suvokimo faktų. Psichikos organas dėl jam būdingos tendencijos siekti tikslo glaudžiai susijęs su žmogaus organizmo sugebėjimu judėti. Visus santykius su išoriniu pasauliu žmogus turi apibendrinti ir tvarkyti, pasitelkdamas psichikos organą, tad šis, kaip prisitaikymo organas, neišvengiamai priverstas ugdyti sugebėjimus, būtinus individo išsaugojimui, jo egzistencijai.

Tad aišku, kad psichikos raidoje neišvengiamai palieka pėdsakus individualus psichikos organo atsakas į gyvenimo klausimus, vadinasi, poreikis prisitaikyti tiesiogiai išprovokuoja ir atminties, ir vertinimo funkcijas. Tik remdamasis prisiminimų sankaupa žmogus gal iš anksto pasirūpinti ateitimi. Neapsiriksime padarę išvadą, kad visi prisiminimai slepia (nesąmoningą) galutinį ketinimą, kad jie nėra objektyvūs, byloja įspėdami arba drąsindami. Neutralių prisiminimų nėra. Prisiminimo reikšmę galime įvertinti tik išsiaiškinę galutinį ketinimą, kuriuo grindžiamas tas prisiminimas. Svarbu, kodėl vienus dalykus prisimename, kitus pamirštame. Prisimename tokius įvykius, kuriuos verta ir naudinga prisiminti, kad tam tikras psichikos polinkis galėtų toliau gyvuoti, ir pamirštame tokius, kuriuos pravartu pamiršti dėl tos pačios priežasties. Žodžiu, tvirtiname, kad atmintis irgi pasitelkiama iš esmės tam, kad padėtų deramai prisitaikyti prie įsivaizduojamo tikslo. Be to, išlikęs prisiminimas, net jei jis klaidingas ir, kaip dažnai pasitaiko vaikystėje, pernelyg vienpusiškas, gali išnykti iš sąmonės srities, savaip nuspalvindamas laikyseną, jauseną ar pasaulėžiūrą, jei tai pravartu siekiant tikslo.

Alfred Adler, Žmogaus pažinimas, iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, leidykla VAGA, 2023.

Reklama