Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Autorių nuotr.
Reporteris LinaŠaltinis: Etaplius.lt
Fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda „Neįvardyto laiko portretas“. 1968-2018 bus eksponuojama Radviliškio kultūros centro galerijoje lapkričio 21 – gruodžio 19 dienomis.
Parodos atidarymas lapkričio 21 d. 17 val. Parodos atidaryme dalyvaus autorius, Lietuvos poetų eiles skaitys Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Irena Liutikaitė. Ekspozicijai autorius pateikė – 45 klasikines nespalvotas fotografijas, analizuojančias laikmetį, žmogaus buvimą, jo fizinį ir dvasinį kitimą socialinių ir politinių ženklų fone. Tai pokalbis apie kintančią žmogaus sielą, šiuolaikinio žmogaus dvasines vertybes, menininko paskirtį šiuolaikiniame pasaulyje, apie žiūrovo pasiruošimą suvokti kūrinį.
Fotomenininkas pristatys ir savo autorines fotografijų knygas „Kitas krantas“, „Mano miestas“, „Mirties sodas“, „Mano Šiauliai“, „Būsenos“.
Fotografijų paroda „Neįvardyto laiko portretas“. 1968-2018 jau buvo eksponuota Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos meno galerijoje, Pakruojo kultūros cento galerijoje ir Joniškio kultūros cento galerijoje. Iš Radviliškio paroda keliaus į Kelmės kultūros centą, vėliau – į Kuršėnų ekspozicines erdves. Šią fotomenininko parodą parėmusi Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija prasmingai prisidėjo prie profesionalaus meno sklaidos Lietuvos regionų centruose, rodydama tai, kas sostinės gyventojams – kasdienybė.
Neįvardyto laiko portretas
Gyvenimas ― unikalus vyksmas laike, o atmintis ― pats svarbiausias žmogaus dimensijos reiškinys, kartais toks sunkus ir nepageidaujamas. Atmintis nepaleidžia mus, prišaukia prisiminimus, išgyvenimus, priverčia vėl ir vėl patirti sielos jautrumą, nutolus jaunystei apmąstyti save ir laiką, kuriame buvome. Mirusiųjų atmintį, epochos ženklus koreguoja laikas ir gyvieji ...
Neįvardyto laiko portretas ― tai dvasinė būsena, kurioje, bėgant laikui, mes ieškome atsakymų, ieškome savo identiteto, remiantis jau dabartine savo patirtimi ...
Aleksandras Ostašenkovas
Kas šiose fotografijose man kelia nerimą? Kad žmonės, daiktai, jų aplinka, jų rūbai ir mintys juda kartu. Kad žmogus neturi galimybės suvokti savo laiko, savo aplinkos. Kad jis tiesiog yra nešamas sraunios laiko upės žemyn, be jokios galimybės sustoti ir pamatyti save iš šalies, suprasti savo aplinką, savo laikmetį. Šiose fotografijose matome žmogų įkalintą laiko kapsulėje, savotiškame kokone.
Tai amžina dabartis, tiksliau, tik dabarties akimirka, bet joje telpa viskas ― kiekviena mažiausia kasdienybės detalė kalba apie dabarties akimirkos tirštumą. Apie klampų, nesąmoningą gyvenimo būvį, kuriame mes tik išgyvename savo dabarties akimirkas, neįgydami jokio aiškumo ir jokios matymo perspektyvos. Tai aklas gyvenimas, kaip akla yra kiekviena gyvenimo akimirka.
Tai dar skaudžiau paryškina Aleksandro Ostašenkovo fotografijos. Galime susikurti iliuziją, kad jose matoma tikrovė pagaliau mums tampa suprantama, apžvelgiama, nes yra paversta statišku fotografiniu vaizdu. Deja. Kad ir kaip būtų, mūsų jau niekas nebesieja su čia matoma sovietinio melancholiško pilkumo plyne. Mes neigiame savo praeitį, mes kitur, dabar jau nešami į kitąkrantą.
Tarp kitų daiktų, kitos aplinkos. Tačiau tokie pat neregiai, nes atsitraukti į šalį ir pažiūrėti į save nėra jokios galimybės. Nėra jokios galimybės išbristi iš laiko upės ant kranto. Todėl ateities fotografijose atrodysime taip pat melancholiškai, kaip šiose Aleksandro fotografijose. Ir koks skirtumas, ar stovime prie tarybinės parduotuvės-mašinos langelio, ar prie akropolio prekystalio.
Virginijus Kinčinaitis
-aktoriaus-prano-piauloko-portretas-1976.jpg