Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Dariaus Ančerevičiaus nuotr.
Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT
Kartu su broliu bei ir seserimi poete, dailininke Aldona Veščiūnaite-Janavičiene Albertas augo ir lankė mokyklą Alytuje, todėl nenuostabu, kad, minint 100-ąsias jo gimimo metines, praeitų metų spalio mėnesį naujai įsteigtame Audiovizualiųjų menų centre, įsikūrusiame restauruotoje senojoje Alytaus sinagogoje, buvo atidaryta jo paroda.
Neseniai ir Vilniuje, „Titanike“, buvo eksponuota A. Veščiūno paroda. Ją kuravo dr. Vidas Poškus, kuris pristatė menininką Vilniaus publikai. Tiesa, parodų, dailininkui gyvam esant, būta nedaug: po karo, 1959-aisiais, savo kūrinius menininkas eksponavo Vilfranše ir Vakarų Berlyne, kadangi pradėtas architektūros studijas Vytauto Didžiojo universitete būsimam menininkui teko nutraukti, kaip ir daugeliui jau veiklą pradėjusių dailininkų, pasitraukiant į Vakarus (karui baigiantis tokių buvo apie 100).
Okupacinė ideologija lėmė A. Veščiūno vardo eliminavimą iš sovietizuojamos tautos kultūrinio akiračio, o gyvenimas Vakaruose taip pat nelepino menininko ekspozicinėmis paslaugomis, todėl dailininko pragyvenimo šaltiniu tapo braižytojo darbas architektūros biure Niujorke, į kurį iš Vokietijos jis persikėlė 1949 m.
Dar gyvendamas Vokietijoje jis kurį laiką tęsė architektūros studijas kaip laisvasis klausytojas, taip pat mokėsi ir grafikos pas abstrakcionistą W. Baumeisterį. Susidomėjimas grafika paskatino A. Veščiūną toliau gilintis į grafikos subtilybes, semtis žinių ir įgūdžių iki šiol tebefunkcionuojančioje Studentų meno lygoje Niujorke. Nors A. Veščiūnas kūrė ir grafikos, ir tapybos kūrinius, jo kelias į vizualinę raišką vis dėlto prasidėjo nuo jam geriausiai pažįstamos grafikos, piešinių, kurie atskleidžia jo linijos bei subtilaus linijos valdymo meistrystę.
1958–1959 m. dailininkui lankantis Pietų Prancūzijoje, išryškėjo ypatingas jo koloristinis talentas. A. Veščiūno kūryba pasipildė kompozicijomis, nutapytomis ir akrilu, ir tempera, ir aliejumi. Verta prisiminti prancūzų meno filosofo pozityvisto Ipolito Teno įsitikinimus, kad šalia vadinamosios rasės ir istorinio momento būtent geografinė aplinka lemia meno kūrinio charakterį. O žydras Pietų Prancūzijos dangus, įspūdinga gamta iš tikrųjų garsėja ypatinga menininkų gravitacijos galia. Tereikia prisiminti Provanse nutapytus Vincento van Gogo paveikslus, kuriuos, dirbdamas Prancūzijoje, minėjo ir pats A. Veščiūnas.
Nesigilinant į filosofines subtilybes, galima pasakyti, kad A. Veščiūnas Vilfranše atsiskleidė kaip koloristas, gebantis derinti subtilius, skaidrius spalvų niuansus ir drąsius jų kontrastus. Gyvendamas intensyvių modernizmo tendencijų bei srovių atsiradimo ir įtaigių jų inovacijų apsuptyje, jis vis dėlto nepasinėrė nė į vieną iš jų, nors kūriniuose ir esama modernizmo srovių pėdsakų. Paveikslai nedisponuoja ikimodernistiniam menui būdinga koridorine perspektyva, juose nemodeliuojama trimatė, fiziškai apčiuopiama objektų forma, todėl kompozicijose beveik visiškai išnyksta realybė, nepaisant to, kad atskiri jos motyvai – apibendrintų pavidalų medžiai, dangus – yra atpažįstami. Kai kuriuose jų galima įžvelgti siurrealistinę logiką, o dar kituose – impresionistinio įspūdžio mirgesį.
Subtilūs, vibruojantys jo tapybos kūrinių potėpiai formuoja dinamiškos kompozicijos įspūdį, peizažus primenančioms abstrakcijoms suteikdami poetišką ir švelnią nuotaiką. Tiek dailininko tapybos, tiek grafikos darbai nėra naratyvūs: juose pasitaikančios figūros suvokiamos veikiau kaip plastiniai ar konceptualūs ženklai, kreipiantys žiūrovo dėmesį ne į semantinius, o į estetinius kūrinių parametrus.
Jais Šiaulių Laiptų galerijoje žiūrovai gali pasigėrėti A. Veščiūno parodoje, atidarytoje liepos 5 d. ir veiksiančioje iki mėnesio pabaigos.
Dalia Karatajienė