PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2022 m. Rugsėjo 21 d. 14:24

Akvarelėse – gimtinės beržai

Utena

Valdas MintaučkisŠaltinis: Etaplius.lt


246387

Utenos rajone esančiame Vytauto Valiušio keramikos muziejuje vykstančių renginių gausa nieko nenustebinsi. Parodos, simpoziumai, edukaciniai renginiai, šachmatų turnyrai, Leliūnų miestelio šventės... visko nesuminėti.

2022 metų rugsėjo 15 dieną muziejus šį kraštą ir meną mylinčius uteniškius, bičiulius sukvietė kartu praleisti laiką Reginos Steponavičiūtės – Skomskienės akvarelių parodoje. Parodos autorė apie savo kūrybą pasakojo taip: kai pagalvoji, iš kur moki, iš kur žinai kaip padaryti, kad ežere atsispindėtų tolimas miškas, supranti kad tavo indėlis nėra labai didelis, nes tie sugebėjimai ateina iš kažkur labai toli, iš tų žmonių savo genais davusių girdėjimo ir regėjimo dovaną ir tai supranti kai užauga vaikai.

Šioje parodoje yra mano tėviškės žalio kaimo peizažai, gėlės. Vaikystėje augau matydama gražią aplinką, žalius medžius, šiltus namus, rūpestingus žmones. Jei to nebūtų buvę, nebūtų šių paveikslų. Prieš vienuolika metų mano dukra rašinyje „Mano mažytė Lietuva“ rašė: „Daugelis mūsų turi gražų kampelį žemėje į kurį visą laiką norisi sugrįžti. Kur žmogus jaučiasi ramus, saugus.

Dažniausiai tai mūsų vaikystės kampelis. Mano vaikystės kampelis visai netoli nuo gimtojo Utenos miesto, Daugailių seniūnijos pakrašty esantis Šlepečių kaimas. Nedidelis, bet labai mielas. Čia daug gražių vienkiemių, per patį kaimo vidurį vinguriuoja platus žvyrkelis. Atrodo čia nuolat laukiama svečių ar grįžtančių saviškių, kurie džiaugsmingai pravertų gryčios duris.“

Visą šią pasaką galima rasti akvarelėse. Senus pastatus, seną daržinę, lauko virtuvėlę, senai sodintas alyvinius, antaninius, saldūnus ir ananasinius vaisius vedančias obelis, tėčio iškastus tvenkinius, kurie labai pakeitė sodybos peizažą, galulaukėse augančius beržus ir per pievas vinguriuojantį mažytį upelį. Tiek daug dėmesio senajai sodybai skirta todėl, kad parodos dieną buvo dailininkės močiutės gimtadienis. Reginai akompanuojant gitara ir salei vieningai pritariant nuskamba choro draugių atliekama Gyčio Paškevičiaus daina: Klausei manęs, kiek kelių aš žinau Ar daugel kadais keliavau Klausei manęs, kiek žmonių sutikau Ar daug draugų suradau...

Sveikindami dailininkę ir dovanodami akvarelininkų bienalės katalogus Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė ir dailininkas - akvarelininkas Eugenijus Nalevaika kalbėjo, kad akvarele – technika, kuria dirbti gali ne kiekvienas. Reikalingi individualūs charakterio bruožai, didelis jautrumas, susikaupimas ir koncentracija. Kai kam atrodo, kad paimi vandenį, vandenius dažus ir gaunasi greitas rezultatas.

Iš tikrųjų pasiekti meistriškumą reikia kaip smuikininkui ilgai ir pastoviai labai kruopščiai dirbti kasdien grojant gamas. Tai aristokratiškas užsiėmimas – didikų vaikus mokino prancūzų kalbos, jodinėti, šokti ir lieti akvareles, dabartinis Anglijos karalius Karolis III tai pat liejo akvareles. Pažymėjo tai, kad sekančioje dešimtoje tarptautinėje akvarelininkų bienalėje dailininkė turi būtinai dalyvaut ir jos darbai turi spausdintis kataloguose.

Sveikindamas dailininkės kraštietis meras Alvydas Katinas pastebėjo, kad labai prasminga dailininkės pagrindinė parodos tema – vaikystėje ir jaunystėje išvaikščiotos vietos. Neturint tokių vietų sunku suprasti globalines problemas.

Dukros talentu didžiavosi ir sėkmės linkėjo tėvai, sveikino brolis Giedrius, Antanas ir Žaneta Kibickai palinkėjo, kad dailininkės kūryba meno mylėtojus pasiektų atskiru katalogu, sveikino savivaldybės administracijos direktorius Vidas Žvinys, kultūros skyriaus darbuotojai, muziejaus įkūrėjas Vytautas Valiušis, buvusi kolegė Zita Mackevičienė, A. ir M. Miškinių bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė, kolegos dailininkai.