PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Rugsėjo 29 d. 21:09

Akustinio ciklo renginių pradžia

Utena

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt


101091

Penktadienis, delčia įlipus į klevų viršūnes. Teatro salės tylą pjausto gitaros stygų virpesiai. O salės prietemoj laukimas.


Foto galerija:

5d90f04e6927b.jpg
5d90efeb93069.jpg
5d90effd6a684.jpg
5d90f00cd876a.jpg
5d90f0115a331.jpg
5d90f0227b97e.jpg
5d90f035c7ba3.jpg
5d90f04c37d4b.jpg

Tą rugsėjo 27 – osios vakarą sutapo trys šventės: Utenos diena, Utenos kamerinio teatro naujo renginių ciklo atidarymas, ir Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Su šia švente didžiąją salės dalį užėmusius socialinius darbuotojus sveikino Kamerinio teatro režisierius Šarūnas Kunickas ir pirmasis šio sezono svečias, vienas originaliausių ir ryškiausių dainuojamosios poezijos atlikėjų Domantas Razauskas, pirmąją koncerto dainą skirdamas darbuotojams, be kurių šis pasaulis nebūtų toksai mielas.

Domantas Razauskas,- dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas, kompozitorius, radijo laidų vedėjas, bei kitokių oficialių titulų savininkas nustebo, kad socialiniuose tinkluose rengėjų vykdytoje apklausoje nugalėjo daina „Raganų kraujas“ į paraštes stumtelėjusi dabar populiarias atlikėjo dainas „Lietaus kambarys“ ir „Katinas žiūri į saulę“

Uteną daininkas atsimena ir kitaip, kai prieš kokius šešis ar septynis metus dalyvavo su tėvais skaitymuose A. ir M. Miškinių bibliotekoje.

Į koncertus atlikėjas važiuoja neturėdamas aiškaus plano. Tiesiog atsidaro sąrašą, kuriame yra apie šimtą penkiasdešimt dainų. Groja tai, kas tą vakarą atrodo tinkama, gali jaustis tuo, ko labiausiai reikia šiai akimirkai: poeto, muzikanto ar kompozitoriaus, - teatras be improvizacijos juk ne teatras.

Papasakojo apie kai kurių dainų atsiradimą... nuo vaikystės ant tėvų stalo gulėdavo daug atverstų knygų, matydavo kažkokias eilutes, kažką paskaitydavo, kažkas įstrigdavo ir likdavo visam gyvenimui. Nutiko taip, kad ant tėvų stalo gulėjo išeivijos poeto Henriko Nagio poezijos tomelis „Grįžulas“. Viename eilėraštyje buvo eilutės:

Aš niekad nemačiau tavęs ateinant -

tu visuomet esi manajam kambary,

kai pakeliu akis... uždengus rankom veidą,

tu lauki. Ir tava širdis

iš lėto pradeda atbusti laikrodžiuose - -

Neapkenčiau. Kartojau tarsi mantrą. Galiausiai supratau, kad kažkas turi išeit. Taip sukūriau dainą „Tiems, kurie kely“.

Arba daina „Rytas prie upės“... šalia universiteto Sereikiškių parkas, galėjai ateiti praleisti laiką prieš paskaitas, ar po paskaitų, parkas, upė, medžiai, aukštas dangus ir amžinas klausimas „kas AŠ?“

Kažkada, su Gintaru Pajarsku ir Aidu Marčėnu važinėjant po Airijos miestelius ir miestus gimė niekuo neišsiskirianti daina, kuri kaip tada man atrodė yra niekuo neišskirtina. Kai pagrojau sakė, kad tai vienintelė daina, kurios galima klausyti.

Vakaras artėjo į pabaigą, sąraše liko visai nedaug nedainuotų kūrinių. Domantas Razauskas palinkėjo, kad išliktų graži didelė tokių akustinių vakarų tęstinumo tradicija.

Už gerą nuotaiką dainoriui daug plojimų, katutės regio nešančiu ritmu ir miesto senojo albumas dovanų, autografai ir parašas ant svečių sienos.