Aistra, sugulusi į sielą. Įkūrė savo svajonių darbo vietą

Alytus

L. Jurkonienė įgyvendino vaikystės svajonę.

Kestutis MatuleviciusŠaltinis: Etaplius.lt

80407

„Tai mano sena svajonė. Tačiau po vidurinės baigimo stoti į profesinę mokyklą buvo lyg ir ne lygis, tad nusprendžiau studijuoti verslo vadybą. Turiu pasakyti, kad ši profesija taip pat padeda dabartinėje mano veikloje. O kirpėjos darbas vis kirbėjo manyje, norėjosi kažką tokio pabandyti“, – pasakoja Ligita Jurkonienė.

Ji tikina, kad vis tik po dešimties metų, apsukusi nemenką ratą, padirbėjusi ir pardavėja-kasininke, ir Jaunimo centre, ir barmene-padavėja, ji nusprendė, kad kitiems dirbti – ne jai, dirbs tik sau, o ir darbas nuo aštuonių iki penkių – ne jos duona. Jai reikalinga laisvė: dirbti sau, planuoti savo laiką ir, žinoma, dirbti tai, kas malonu. „Ir su vyru kalbėjomės, svarstėme. Jis vis klausė, ar tai nebus tik mano užgaida. Mat reikėjo tvirtai nuspręsti ir eiti tikslo link. Nusprendžiau: geriausia investuoti į save“, – prisipažįsta Ligita.

Dievas viską surikiavo į vietas

Ligita tvirtai nusprendė, jog mokysis kirpėjos amato, kurs savo verslą. „Nuėjau į tuometinę Darbo biržą, sužinojau, kad galima gauti paramą sukurti darbo vietai. Pagalvojau tuomet: jei kiti gali gauti tokią paramą, vadinasi, galiu ir aš“, – pasakoja ji. Mokėsi pusę metų Alytuje, paskui pildė paraišką, atidžiai skaitė įstatymus, skaičiavo, jau pradėjo ir remonto darbus. „Aš visada sakydavau, kad jeigu gyvensiu kaime, tai jau dirbsiu tik mieste. Tačiau Dievulis viską sudėliojo kitaip, bet taip gerai, kad aš pati nė nebūčiau taip suplanavusi“, – kalba šypsodamasi Ligita.

Jauna moteris šiandien spindi iš laimės – ji jau mama. „Kol vyko remontas, gimė Samanta, tad dabar po truputėlį jau „įsivažiuoju“ į darbus. Tėtis vakarais leidžia laiką su dukra, o aš jau pradedu kirpti“, – prisipažįsta ji. Pirmiausia, žinoma, artimieji panoro išbandyti naujosios kirpyklos baltąsias kėdes. „Po truputėlį pakerpu“, – paaiškina Ligita. Ir anytą jau kirpo? „Taip, tikrai. Liko patenkinta“, – tvirtina marti. Žinia, kad jaunai mamytei iššūkių apstu. „Prisimenu, kai iškart po Samantos gimimo kirpau brolį: pradėjau kirpti aštuntą vakaro, o baigiau pusę pirmos nakties, mat mažoji reikalavo dėmesio. Tačiau kiekvieną dieną dukrytė vis didesnė ir didesnė, ir aš jau vis rimčiau įsisuku į darbus“, – sako šeštokietė.

Į kirpyklą ateini lyg į namus, net batus norisi nusiauti

„Uždėsiu lentelę, kad klientai jaustųsi kaip namie, bet batų nenusiautų“, – juokiasi Ligita, mat atėjusieji iškart tai daro. Gaivu, švaru, jauku. Svetingai sutinka šeimininkė ir išties pasijunti kaip namie. „Taip ir norėjosi“, – patikina ji. Daili sofutė, gėlės, saldainiai, gardžios kavos puodelis, žurnalai, baltos kėdės. Tiesa, dar žurnalų niekas neskaitė, mat vienos klientės išeina, kitos ateina. Kirpykloje erdvu.

„Šitas kambarys buvo laisvas, tad jis puikiausiai tiko“, – pasakoja ji, mat kirpykla įsikūrusi jaunos šeimos name, kuriame jie gyvena. Kirpykloje daug įvairiausių kirpėjai reikalingų daikčiukų. Pirmiausia dėmesį patraukia iš medžio padaryta originali lentynėlė. „Vyro labai prašiau, kad padarytų. Čia jo darbas“, – sako pašnekovė. Kol kalbėjomės, mažoji Samanta su tėčiu keliavo po Šeštokus, o mano plaukus Ligita gydė žirklėmis. „Gydyti plaukus geriausia žirklėmis“, – tarstelėjo ji. Tik neišsigąskite, čia – man, ne visiems. „Geriausia, kai kerpi ar darai šukuoseną ne pirmą kartą tam pačiam žmogui, tada jau žinai jo skonį, norus, o ir jo plauką jau pažįsti“, – pasakoja Ligita.

Jaunoji kirpėja nė nežinanti, ką kirpti jai geriau: moteris, vyrus ar vaikus. „Vaikus svarbiausia prisišnekinti. Dvejų metukų berniuką kirpau, tai iš pradžių ant tėvelių kelių su planšete rankose, o dabar jau vaikiškoje kėdutėje sėdi ramiai ir pats pasukioja galvelę“, – pasakoja. Šalia prie besidarbuojančios kirpėjos – mobili spintelė, kurioje žirklės, fenas, žnyplės. „Mano „garažiukas“, – pajuokauja kirpėja. Iš spintos ištraukia plaukų poliruoklį, tuoj pademonstruoja. Kampe stovi klimazonas atstatomosioms plaukų procedūroms. Ji vis rodo savo darbo įrankius, pasakoja kiekvieno iš jų paskirtį. „Kai rašiau paraišką, tai net ne visos sumos prašiau, tiksliai pasiskaičiavau, ko labiausiai reikia. Ieškojau įsigyti kokybiškų darbo įrankių, kad dirbti būtų patogu“, – teigia ji. Pastebiu, kad čia pririkiuota daug įvairių žirklių. „Svarbiausia – turėti žirkles“, – šypsosi Ligita ir pradeda pasakoti, jog vienas įsigijo dar mokydamasi, kitas vėliau: rinkosi, kokios jai pačios patogiausios, kokiems kirpimams naudos.

„Dabar esu laiminga, kad namuose turiu darbo vietą, kad jau pradedu darbuotis, nors tikėjausi greitesnės pradžios, bet, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Žinoma, kol tai, ką darau, galėsiu pavadinti verslu, matyt, dar negreitai bus, bet žingsnis po žingsnio judu į priekį“, – sako L. Jurkonienė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt