Airijoje unikalius paveikslus kurianti prieniškė: „Svajoju apie parodą Lietuvoje“

Visame pasaulyje apie 250 milijonų žmonių gyvena ne savo gimtojoje šalyje. Nedidelę pasaulio emigrantų saujelę sudaro ir lietuviai, kurie, kaip sakoma, išvyko savo laimės ieškoti. Iš Prienų kilusi Rita Jurkšienė į Airiją atvyko prieš šešiolika metų ir čia atrado save kūrybiniame kelyje, o jos rankomis sukurti unikalūs paveikslai sudomino žmones iš įvairių pasaulio šalių.

Nors pro lėktuvo langą pirmą kartą pamačius Airiją Ritą iš karto sužavėjo neapsakomai žalia, smaragdinė spalva, moteris pamena, jog pradžia gyvenimo svetur nebuvo lengva. Vos tik atvykus ji paniro į darbus, tad pasižvalgyti po šalį bei pasidomėti, kuo gyvena vietiniai žmonės, nebuvo laiko. „Prasidėjo gana sunki rutina: ilgos darbo valandos, sunkus maratoninis darbas, ritmas darbas–namai, darbas–namai. Kurį laiką į darbą, iki kurio buvo apie 8 km, teko vaikščioti pėsčiomis, o po ilgų darbo valandų vėl grįžti, todėl labai greitai supratau, jog automobilis šioje šalyje – ne privilegija, o būtinybė“, – sako prieniškė. Kaip ir daugelis to meto emigrantų, moteris į užsienį išvyko nemokėdama kalbos ir, kaip ji pati teigia, kalbos barjeras sukėlė nepatogumų, tad, nepaisant visų kasdienių rūpesčių, Rita pradėjo galvoti apie mokslus. Pradėjusi nuo žodynėlio, netrukus moteris užsirašė į vietinę mokyklėlę emigrantams, o dar vėliau porą metų mokėsi airių vidurinėje mokykloje: „Klasė buvo mišri, apie trečdalis mokinių buvo patys airiai (pasirodo, kad labai daug vyresnio amžiaus vietinių žmonių nėra baigę vidurinės mokyklos), todėl man tai buvo kaip „paspirtukas“. Kai išmokau anglų kalbą, teko prisiminti rusų, nes kolektyve ir draugų rate buvo daug rusakalbių“, – prisiminimais dalijasi Airijoje gyvenanti lietuvė.
Paklausta, ar paragavus emigranto duonos, nesiilgėjo gimtosios Lietuvos, Rita teigia, jog ilgesys buvo didelis, bet nuovargis taip pat, todėl mintims tiesiog nebelikdavo laiko. Norėdama pabėgti nuo rutinos ir pažinti Airiją, vos tik atsirasdavo nors šiek tiek laisvo laiko, moteris keliaudavo po šalį, kurioje gyvena. Ji pamilo nuostabią salos gamtą, o ypač vandenynus ir jų pakrantes, kuriomis vaikštant akys raibo nuo kriauklių spalvų, formų ir gausos. Tokių pasivaikščiojimų metu Rita kaskart prisirinkdavo kriauklių, o namuose jų prisikaupė tiek daug, jog vaizdinius iš minčių pradėjo perkelti į mozaikas, o vėliau kilo mintis kurti paveikslus. Tiesa, lietuvė prisipažįsta, jog meninę gyslelę turėjo ir anksčiau. Dar gyvendama Lietuvoje, ji mėgo megzti, gražinti anuomet nelabai spalvingus dukrų drabužius, nerti vąšeliu, siuvinėti, piešti, taip pat domėjosi puokščių darymu, tačiau Airijoje naujam hobiui skyrė daugiau laiko.
Iš pradžių moteris kūrė sau, vėliau jos talentą pastebėjo draugai, kurie prašė, jog ir jiems padarytų keletą paveikslų. Na, ir kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant, todėl Rita pasinėrė į šią veiklą. Laikui bėgant, tobulėjo technika, gimdavo vis daugiau idėjų, tad netrukus šis laisvalaikio praleidimo būdas virto parodomis, o paveikslais susidomėjo žmonės iš viso pasaulio: Latvijos, Olandijos, Danijos, Vokietijos, Lietuvos ir kitų šalių. Įsigiję vieną R.Jurkšienės paveikslą žmonės dažnai sugrįžta dar vieno, o žinia apie unikalius prieniškės darbus vilnija iš lūpų į lūpas per visą pasaulį.

Kiekvieną kriauklytę darbų autorė yra surinkusi savo rankomis, tad sukurti ką nors ypatinga prireikia ilgo ir kruopštaus darbo. „Kadangi mėgstu natūralumą, mano darbuose nėra nei vienos dažytos ar pirktinės kriauklės, net jeigu kartais ir būna sunku pasiekti norimą rezultatą, nes trūksta spalvų, formų, dydžių. Dažnai tenka pasukti galvą, kap išpildyti idėją iš to, ką turiu. Kartais visa galva „pasineriu“ paplūdimiuose, beieškodama ryškesnių spalvų kriauklių, kurių, pasirodo, nėra tiek daug. Būna, jog randi dvi ar tris tinkamas ir džiaugiesi, kaip mažas vaikas. Sudėtingas darbas yra perrinkti vienodo dydžio ir spalvų kriaukles, tad keletų dienų skiriu vien kriauklių perrinkimui ir suskirstymui pagal atspalvius. Pasitaiko, jog pradedi kurti paveikslą ir pastebi, kad trūksta tam tikrų spalvų, na, ir važiuoji ieškoti, o tada ir darbas užtrunka arba visai sustoja. Tačiau, kaip ir minėjau, natūralumas mane žavi ir tai suteikia mano darbams ypatingos energijos
Niekada nedarau paveikslų tiesiog kaip delionės, galutinį rezultatą visada matau svajonėse arba sapnuose ir tik po to galvoju, kaip tai įgyvendinti. Reikalauju iš savęs būtent tokio vaizdo, kokį mačiau mintyse, dažnai tai pasiekti būna sunku, todėl ne visada esu patenkinta savimi 100 proc., nors ir įdedu į paveikslus visus savo jausmus ir emocijas“, – pasakoja menininkė.
Unikalius paveikslus iš kriauklių Rita kuria jau 14 metų, todėl ir pati jų jau nebeskaičiuoja. Paklausta, iš kur semiasi kūrybinio įkvėpimo ir idėjų, menininkė prisipažįsta, jog, kaip ir pas daugelį kūrėjų, viskas ateina iš gamtos, o kūryba jai – tai tarsi meditacija. „Vien ką reiškia vaikščioti prie vandenyno, klausytis vandens ošimo, o vėliau žaisti su spalvomis, žarstant delne surinktas kriaukles“, – teigia paveikslų autorė.
Nors savo kūrybinį kelią Rita atrado būtent Airijoje, moteris stengiasi išlaikyti ir lietuviškas šaknis. Jos nuomone, dažnas emigrantas savo širdyje nešiojasi meilę Lietuvai bei savo darbais ir pasiekimais garsina gimtąjį kraštą. Prieniškė teigia, jog nepaisant to, kad Airijoje gamta – nuostabi, ji labai pasiilgsta Lietuvos žemės, o ypač gamtos: miškų, pievų ir ežerų. Per šešiolika gyvenimo metų svetur lietuvė įsiliejo į airišką gyvenimo ritmą, tačiau taip pat neapleido ir lietuvybės: „Labai daug mano draugų ir giminių išsibarstę po visą pasaulį. Negalima sakyti, jog išvykus iš Lietuvos lietuviškos šaknys silpnėja, galiu teigti, kad emigracija jas stiprina, kelia meilę, ilgesį ir skatina viso to išsaugojimą. Mes švenčiame visas lietuviškas šventes pagal lietuviškas tradicijas. Čia, Airijoje, labai svarbų vaidmenį užima religija. Kadangi ir airiai, ir lietuviai yra krikščionys, tai labai mus riša. Nors parvykstu ne dažnai, domiuosi viskuo, kas vyksta Lietuvoje. Stebiu ir savo krašto naujienas, įvykius: kaip gražėja Prienai, Birštonas, smagu matyti, kiek daug naujovių ir pasikeitimų“, – sako prieniškė.
Ne vieną parodą užsienyje surengusi lietuvė prisipažįsta, jog svajoja surengti savo darbų parodą ir Lietuvoje, nes jos darbuose taip pat galima rasti ramunių, saulėgrąžų, pienių, pievų vaizdinių, kurie tokie artimi gimtajam kraštui. Beje, menininkės paveiksluose lietuvišką dvasią įžvelgia ne tik ji pati, bet ją pastebėjo ir Lietuvos ambasadoje Airijoje eksponuotos parodos lankytojai, o tai, kaip sako pati R. Jurkšienė, ypač džiugina širdį.

Rimantė Jančauskaitė