„Airijoje aš atgavau orumą“

Vilnius

Andželika BagočiūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

39693

Irena Česiūnaitė-Pakštienė gimė gražiame Garliaučiznos kaime, šalia Liukonių. Nors jau daug metų Irenos gyvenimas teka toli nuo gimtųjų vietų, savo krašto ji nepamiršta ir apgailestauja, kad Garliaučiznos kaimas šiandien yra liūdnas ir tuščias, belikę keletas senų trobų, kuriose jau nebėra gyventojų. Moteris džiaugiasi, kad Liukonyse gyvena sesers Danutės šeima, todėl yra proga apsilankyti gimtose vietose. Viešnagės metu ir užklupome Ireną prašydami papasakoti, kaip klostėsi jos gyvenimas palikus gimtąsias vietas.

Foto galerija:

– Oi, kaip seniai tai buvo, – panyra į prisiminimus Irena. – Jau įstojusi mokytis į Buivydiškių žemės ūkio technikumą, namie būdavau retas svečias. Po mokslų baigimo gavau paskyrimą į Anykščių rajoną. Tuometiniame Svėdasų kolūkyje pradirbau ketvertą metų.

Čia, Svėdasuose, Irena susitiko agronomą Valdą, su juo sukūrė šeimą. Iš Svėdasų jaunieji Pakštai patraukė į Kupiškio rajono Adomynės kolūkį, ten įsikūrė. Tiek Svėdasuose, tiek Adomynėje Irena, diplomuota zootechnikė, dirbo moterišką darbą – tvarkė apskaitą. Zootechniku-selekcininku gali būti tik kruopštus, kantrus, gebantis nepailstamai begales dokumentų pildyti specialistas. Irenai darbas tiko ir patiko, gal ir šiandien jį tebedirbtų, bet užgriuvo permainų laikai ir gyvenimas keitėsi. Iširo kolūkis, susikūrė žemės ūkio bendrovė, bet, deja, ji neilgai gyvavo. Veikli moteris rankų nenuleido. Ji pati susikūrė darbo vietą – įkūrė pieno supirkimo punktą ir eilę metų jame dirbo. Bet visa tai praeitis. Jau vienuolika metų Irenos šeima gyvena Šiaurės Airijoje, o Lietuvoje nedažnai apsilanko. Kas lėmė tokius pokyčius?

– Likimas dažniausiai pats surikiuoja tavo gyvenimą, – šypsosi Irena. – Niekada nemaniau, kad brandaus amžiaus paliksiu Lietuvą ir apsigyvensiu tolimame krašte prie Atlanto vandenyno. Bet taip jau susiklostė, kad šiandieną esu ten, kur esu.

Irenos ir Valdo Pakštų šeima išaugino keturis vaikus, džiaugiasi penkiais anūkais. „Nuo vaikų viskas ir prasidėjo, – sako Irena. – Pirmasis į Airiją išvyko žentas. Ilgalaikių planų nekūrė, bet, kai pavyko neblogai įsitaisyti, su mažuoju sūnumi pas vyrą išvyko ir dukra Rasa. Sūnums Aidui ir Sigitui buvo nesunku apsispręsti, kai žinai, kad važiuoji pas savus, kad padės tau įsikurti.“

Adomynėje liko Irena su Valdu ir mažąja Goda. Likimas Godai nebuvo palankus, mergytė gimė neįgali. Tėvai taip ir neišsiaiškino, iš kur ta negalia, kas tai nulėmė. Tai nebuvo svarbiausia, svarbiausia – kaip auginti ypatingų poreikių vaiką, kokia ateitis jos laukia?

– Airijoje įsikūrę vaikai nuolat ieškojo informacijos kaip ten sprendžiamos neįgalių vaikų auginimo problemos, – pasakoja Irena. – Jie sužinojo, kad ten yra specialios mokyklėlės tokiems mažyliams, kad valstybė teikia nemažą pagalbą. Pradėjo įkalbinėti ir mus tenai kraustytis. Ilgai dvejojom. Pirmas išvažiavo vyras. Jam vaikai rado darbą. Likus dviese, apsispręsti buvo lengviau. Šiek tiek, – šypsosi pašnekovė. – Pradžioj važiavau tik metams, kad pati įsitikinčiau, kaip ten viskas atrodo. Bet tie metai ištįso iki vienuolikos.

– Tai kuo skiriasi valstybės pagalba neįgaliesiems Lietuvoje ir Šiaurės Airijoje?

– Negaliu pasakyti kuo skiriasi, nes jau seniai Lietuvoje nebegyvenu, daug kas galėjo ir pasikeisti. Išvažiavom, kai Godai buvo penkeri. Lietuvoje aš teturėjau neįgaliojo vežimėlį, kurį valdyti reikėjo nemažai jėgų. Prisiminę tą vežimėlį ir lygindami su tuo, ką turim dabar, juokiamės, kad dabar piršto galiuku jį galima valdyti – jis yra labai lengvas ir paslankus. Trumpai tariant, čia savo vaikui galiu gauti viską, tereikia paprašyti. Viskas, žinoma, nemokamai. Kaip šeima, auginanti neįgalų vaiką, gavome socialinį būstą, visiškai pritaikytą jos reikmėms: speciali lova, vežimėlis, keltuvas, fotelis, kėdė dušo kabinai ir t. t. Kadangi vyras dirbo, tai dar skyrė ir nedidelę pašalpą. Goda kasdien yra vežiojama į mokyklėlę. Su šešių vaikų grupe dirba mokytoja ir dvi asistentės. Dar yra moteris, kuri padeda pamaitinti. Vaikams ten atliekamos ir fizioterapinės procedūros, yra vandens lova. Vežioja specialus autobusiukas, kuriame, be vairuotojo, yra ir asistentė, kuri stebi, kad vaikai saugiai įliptų ir išliptų, taisyklingai prisisegtų.

Nemokamos yra sauskelnės, kitos higieninės priemonės. O vaistai su gydytojo receptu yra nemokami visiems piliečiams. Vos atvažiavus, kai gydytojai dar aiškinosi Godos ligos niuansus, siuntė konsultacijoms į Londoną.. Vertėjai dirba visur, su gydytojais susikalbėti jokių problemų bet medikai ypatingą dėmesį kreipia į vertėjo kvalifikaciją, profesionalumą, kad nekiltų kokių nesusipratimų, neiškraipytų diagnozės.

Kaip minėjau, negaliu padaryti tikslių palyginimų tarp lietuviškos ir airiškos sistemos, bet, kai prieš porą metų užėjau pas mūsų buvusią daktarę ir parodžiau bukletą apie tenykštes paslaugas, ji pasakė tiesiai šviesiai: „Ir gerai padarėt, kad išvažiavot.“ Vėliau girdėjau, kad visa ligoninė tą bukletą studijavo ir aikčiojo iš nuostabos.

Neįgaliojo vežiojimui valstybė šeimai nuomoja automobilį. Automobilis būna naujas, tiesiai iš salono. Draudimu, padangomis, remontu taip pat būna pasirūpinta. Nuomos mokestis nemažas – 200 eurų per mėnesį. Bet, kai jokių kitų išlaidų nepatiriame, tai ne taip ir baisu. Vairuoti tokį automobilį galima patikėti trims asmenims – tereikia jų duomenis įtraukti į dokumentus. Po trejų metų automobilį atiduodi ir vėl gauni naują, tokį, kokį užsisakai.

Kada yra gerai tavo vaikui – gerai ir tau pačiai. Aš Airijoje atgavau orumą, pasijutau vėl žmogumi. Lietuvoje, kai ateini su neįgaliu vaiku, iš karto pajunti niekinantį požiūrį, menkinimą: gal čia kokie girtuokliai, gal asocialūs asmenys. Jei tau net medikė gali į akis išdrožti: „Nereikia senatvėje gimdyti, nereiks su invalidu vargti.“ Pasijutau tarsi šlapia mazgote gavusi, taip buvo skaudu ir pikta. Taip, gimdžiau keturiasdešimties, bet tai buvo ketvirtas vaikas, ne pirmą kartą gimdžiau. Šiandieną brandaus amžiaus moterys gimdo ir niekas tuo nesistebi. Airijoje tokio požiūrio girdėti neteko. Ten ir gatvėje kiekvienas Godutei nusišypso, pakalbina, kai Lietuvoje susilaukdavom tik kreivų, paniekinančių žvilgsnių. Visuomenės požiūris čia dar labai netolerantiškas.

Liūdna girdėti tokius žodžius. Jie kartūs, bet teisingi. Turime keisti požiūrį, tobulinti sistemą, kad Goda ir jos likimo draugai galėtų grįžti į gimtinę. O jų mamos privalo jaustis orios ir didžiuotis savo ypatingais vaikais.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt