Adrijana Balsytė: Operos ir baleto teatro scenoje – kaip namie

Adrijana Balsytė: Operos ir baleto teatro scenoje – kaip namie
Šiauliai
J. Stacevičiaus nuotr.
Kvadratas. Meno teritorija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Šiaulietė abiturientė Adrijana Balsytė jau ne vienerius metus išbando savo jėgas įvairiose scenose – nuo „X faktoriaus“ iki Operos ir baleto teatro. Visgi mergina teigia, kad ne visur pasirodydama jaučiasi savo vietoje. Adrijana papasakos, kaip atrado muzikinį kelią, kaip viską suspėja, kokį kūrinį svajoja atlikti ir ką slepia jos pavardė.

– Ar nuo mažens norėjai dainuoti?

– Aš tiesiog norėjau būti muzikoje. Kad dainuosiu, negalvojau. Maniau, kad gal savo gyvenimą siesiu su smuiku, tačiau tas instrumentas man nelabai prilipo. Baigusi muzikos mokyklą, dar porą metų lankiau orkestrą, kur grojau smuiku, bet po to jį padėjau į šoną. Kai aplanko nostalgija, dar pagroju, bet tik namie. Labiau pamėgau dainavimą.

 

– Daug vaikų, kai susižavi kokia nors veikla – ar muzika, ar sportu, ar kita, – susižavi kokiu nors asmeniu. Ar tau taip nebuvo?

– Konkretaus asmens negalėčiau išskirti. Meilė kai kuriems atlikėjams išsivystė vėliau. Kadangi dainuoju klasikinę muziką, mano ikonos – Maria Callas, Jonas Kaufmannas. Žaviuosi tų žmonių balso tembrais.

– Kaip prasidėjo tavo muzikinis kelias?

– Mano mama pastebėjo, kad buvau labai muzikalus vaikas – visada ir visur dainuodavau. Pasakojo, kad bet koks namų apyvokos daiktas – ar šukos, ar televizoriaus pultelis – virsdavo mikrofonu. Todėl mama, kai buvau penkerių, mane nuvedė į muzikos mokyklą. Ten dalyvavau atrankoje ir man pasakė, kad turiu labai gerą klausą, todėl turiu mokytis groti smuiku.

Vėliau, lankydama „Sandoros“ progimnaziją, dainavau liturginiame chore. Muzikos mokytoja Rolanda pastebėjo, kad esu gabi dainavimui ir supažindino su mano dainavimo mokytoja Beata – su ja dirbu iki šiol: pradėjau individualiai, o po to įstojau į S. Sondeckio menų gimnaziją, kur ji dirba.

 

– Kaip atrodo tavo dienotvarkė? Ar lieka laiko kitiems pomėgiams?

– Gal atrodys juokinga, bet ryte atsikėlusi dažnai patikrinu, ar vis dar turiu balsą. Atlieku tokius paprastus pratimus. Yra – gerai. Gali ir nebūti. Dainavimas yra labai susijęs su psichologija. Jei kurios nors natos neskamba, taip gali būti ne dėl to, kad neturi tų natų savyje, o dėl to, kad esi blogos nuotaikos. Tai didelis darbas su smegenimis. Turi save nuteikti, kad gali tai daryti. Tada skamba.
Laisvalaikio praktiškai neturiu. Kadangi pas mus mokykloje yra ir bendrieji, ir meniniai mokslai, tai viskas susideda. Namo grįžtu labai vėlai, o dar reikia ir namų darbus padaryti. Stengiuosi susidėlioti prioritetus. Labai daug padeda mano mama. Be muzikos, kažkokio laisvalaikio ar hobio neturiu. Gal dar neatradau.

– Daug keliauji į koncertus, konkursus. Ar mokslai nenukenčia?

– Būna, kad kenčia, bet aš labai stengiuosi. Ne visada pavyksta. Kai jaučiu, kad ateina tas nuovargio lūžis, tada dažniausiai prasideda kokia nors sloga. Visada taip: kažką darai darai, tada ateina tas lūžis, savaitę turi ilsėtis ir po to vėl varai.

 

– Kokie koncertai ar konkursai tau įsiminė labiausiai?

– Teko dalyvauti įvairiausiuose konkursuose – tiek tarptautiniuose, tiek respublikiniuose. Rugsėjo mėnesį dalyvavau žydų dainininkės Nehamos Lifshitz konkurse ir ten savo kategorijoje laimėjau pirmąją vietą. To konkurso laureatai yra pakviesti važiuoti lapkritį koncertuoti į Izraelį. Labai džiaugiuosi ir ruošiuosi kelionei.

Išskirčiau tai, kad tapau „Dainų dainelės“ laureate ir turėjau galimybę pasirodyti Operos ir baleto teatre. Tai paliko didžiulį įspūdį. Būtent ten atrodė kaip mano scena. Jaučiausi kaip namie.

– Dalyvavai „X faktoriuje“. Kokios patirties ten įgijai?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad buvo karantinas ir negalėjau niekur koncertuoti. Taip atsitiko, kad pamačiau anketą ir ją užpildžiau – pagalvojau save išbandyti. Įpusėjus tam procesui, supratau, kad mano vieta – ne ten, aš turiu būti kitokioje scenoje. Džiaugiuosi, kad pabandžiau ir nereikia galvoti, kaip viskas būtų buvę.

– Ar galėtum išskirti kokį nors vieną kūrinį, kurį tau teko atlikti ir labai smagu prisiminti?

– Teko atlikti tikrai daug kūrinių. Įsimintiniausias – tas, nuo kurio prasidėjo mano, kaip dainininkės, karjera. Tai yra „Lakštingalos daina“ iš operetės „Paukščių koncertas“. Man tas kūrinys labai artimas ir sukelia daug prisiminimų.

– O yra tokių kūrinių, kuriuos svajoji atlikti?

– Turbūt kiekvienos operos solistės svajonė yra atlikti „Nakties karalienę“. Mano taip pat.

– Kas tave įkvepia tobulėti?

– Artimieji, jų palaikymas, gražūs žodžiai. Man labiausiai patinka, kai, man padainavus, sako, kad nuo mano balso šiurpas nubėga. Man tai pats didžiausias komplimentas. Mano mama taip sako – kad viskas suvirpa, kai aš dainuoju. Tai labai motyvuoja.

– Klausytojams nubėga šiurpas. O kaip ant scenos jautiesi tu?

– Man labai gera. Nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą, bet jis labai geras. Kai jau nulipu nuo scenos, tas adrenalinas užlieja, būnu pilna energijos. Atrodo, pasikraunu. Man dabar svarbiausia būti muzikoje. Jaučiu, kad tai teisingas kelias.

– Kokių planų ateičiai turi?

– Noriu stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Norėčiau būti atlikėja, įgauti kuo daugiau patirties, o tada galbūt ir mokyti kitus.

– Kaip manai, ar tavo likimas užprogramuotas pavardėje?

– Daug kas taip sako. Aš labai tikiuosi. Tokia pavardė suteikia tikėjimo, kad taip lemta.

Elena Monkutė