Adelės ka­ran­ti­nas pra­žy­do ro­ži­ne spal­va

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

141867

„Žydėk, pa­sau­li!“ – kar­to­jau tai, siū­da­ma kiek­vieną skiau­telę ir gal­vo­da­ma apie po pa­saulį iš­si­bars­čiu­sius mūsų vai­kus“, – su aša­ro­mis aky­se apie nau­jau­sią sa­vo darbą, su­kurtą per ka­ran­tiną, pa­sa­ko­ja tau­to­dai­li­ninkė, skiau­ti­nių ir vy­ti­nių juostų au­di­mo meistrė Adelė Ado­mai­tienė. Šil­tas po­kal­bis su ja – apie pirmąją pa­si­siūtą su­knelę tre­čio­je klasė­je, pa­grin­dinį sa­vo darbų ing­re­dientą – meilę – ir apie di­desnę laisvę imp­ro­vi­zuo­ti jau­nie­siems tau­to­dai­li­nin­kams.

Pėda ant skiautinio

Į susitikimą Adelė atsineša keletą savo darbų, iš kurių vienas išsiskiria ryškia rožine spalva. Jis vadinasi „Žydėjimas“. Paradoksalu – jį moteris sukūrė niūriu laikotarpiu, kai pasaulį stipriai supurtė koronaviruso pandemija. Į šį darbą ji sudėjo visus geriausius savo linkėjimus, todėl, net pasakodama apie kūrybos procesą, nesulaiko ašarų: „Mano tikėjimas ir prašymas buvo toks – tegu žydi visas pasaulis, tegu būna jėga, sveikata, gėris. Juk mūsų vaikai, jaunimas, dukros, sūnūs ir anūkai visame pasaulyje pasklidę… Aš dėjau skiautę prie skiautės ir vis kartojau: „Žydėk, pasauli, kad visi žmonės būtų laimingi.“

Beje, toji rožinė medžiaga, kviečianti pasaulį žydėti, yra sukarpyta Adelės dukros suknelė, kurią buvo išsaugojusi iki šiol! „Išsitraukiau tą rožinę suknelę ir viskas prieš akis iškilo: prisiminiau ją mažytę, sukarpiau suknelę ir įdėjau tokią šiltą energiją į tą skiautinį“, – pasakoja pašnekovė.

Adelė prisipažįsta: ji – emocionalus žmogus, bet visomis savo geromis mintimis ir jausmais nuoširdžiai „pagardina“ savo kūrinius: „Į savo darbus dedu tik geras emocijas, gerą savijautą, gerus palinkėjimus.“ Ir kiekvienas iš jų turi savo istoriją. „Nėra to skiautinio, kuris būtų šiaip sau sukurtas“, – sako tautodailininkė.

Pavyzdžiui, žvelgia ji į natūralaus lino audinį ir galvoja, kaip atspindėti gyvenimo kelionę jame, o tuo metu kambarį remontuoja sūnėnas. Gimsta mintis – paprašo jo uždėti pėdą ant skiautinio. „Aš apsibrėžiau ir jame paliko mano mielo sūnėno pėda. Dabar tas skiautinys man visą laiką primena tai, kai jis buvo Lietuvoje, nes jau daugelį metų gyvena Olandijoje“, – apie vieno savo darbo gimimą pasakoja Adelė.

20200331-160511.jpg

„Norėjau kažko savo“

Meilė tautodailei – užkoduota genuose. Mama buvo mezgėja, o senelis savo pasiūtais kailiniais aprūpindavo kaimo gyventojus, tad ir Adelė perėmė gabumus rankdarbiams. „Kai, būdama maža, aš kiekvieną vakarą matydavau savo mamytę, mezgančią kojines, pirštines, tai buvo didžiausia motyvacija, negali likti nuošaly. O senelis prie siuvimo mašinos niekada neprileisdavo vaikų. Labai labai ją saugojo. Tokie dalykai mane žavi ir norisi išlaikyti tai, ką jie manyje pasėjo“, – sako moteris.

Tik mergaitė norėjo išsiskirti. „Norėjau parodyti, kad galima kažką daugiau padaryti, ne vien tik tai, ką mamytė darė. Norėjau kažko savo, ką sukurčiau pati. Matyt, labai troškau būti įvertinta“, – nusijuokia.

Be genų, Adelė išskiria dar keletą svarbių faktorių, susiejusių gyvenimą su tautodaile. „Pastūmėja gyvenimo situacijos. Begalinis noras daryti, kuris ateina iš vidaus ir man liepia, tarsi priverčia ir atveda prie šito darbo, prie šaknų ieškojimo, raštų ir simbolikos suvokimo“, – tikina ji ir tarsteli, kad kitokio gyvenimo būdo jau neįsivaizduoja.

aud00039.JPG

Trečioje klasėje – su savo siūta suknele

Siūti, kai mamytė nupirko rankinę siuvimo mašiną, Adelė ėmė anksti – jau trečioje klasėje į mokyklą nušuoliavo su savo pasiūta suknele. Ne bet kokia: moteris juokiasi, prisiminusi, kad suknelę trečiokė pasisiuvo su krūtinės įsiuvais. „Dabar gal tai ne naujiena, bet mes buvome kitokie vaikai, tad tai nebuvo įprasta“, – nusijuokia, pridurdama, kad dėl pirmojo savo siuvinio jautėsi labai stipri.

Tuomet mokslai pakrypo į technologijų pusę, dar vėliau Adelė ėmė mokytojauti pati. Būdama technologijų mokytoja, kaip sako, turėjo domėtis naujovėmis, žengti į priekį. 10 metų tautodailininkė paskyrė skiautinių klubui „Kamenos“, kuriam vadovavo. „Bet vėliau atėjo laikas, kai pagalvojau: kada aš atsipalaiduosiu ir darysiu tai, ką noriu? O patirtimi, jei reikės, mielai pasidalysiu“, – pasakoja pašnekovė.

O štai juostų audimu su kaladėlėmis ji susidomėjo po vieno edukacinio užsiėmimo, į kurį pasiūlė nueiti Lietuvos tautodailės sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė, vos tik Adelė tapo sąjungos nare. „Nepralošiau nė kiek. Tai buvo tai, ko man reikėjo. Mane tiek veža vijimas kaladėlėmis, jog dabar mano vizitinė kortelė yra juostos ant skiautinių pagrindo. Noriu reklamuoti būtent vytinių juostų audimą“, – sako Adelė.

Beje, skiautinių meistrė labai džiaugiasi, kad sukaupta patirtimi gali pasidalyti su žinių ištroškusiomis moterimis, kurios kreipiasi į ją, prašydamos praskleisti siuvimo ar audimo paslaptis. „Kai moterys ir ypač merginos paprašo parodyti, aš viską metu, negailiu laiko ir jaučiuosi įpareigota, nes mane šaukia jausmas, kad turi padėti kitam ir negailėti to, ką pati padarei, ką moki. Pasidalyk tuo. Jei žmogus pasako, kad nori išmokti, tai kaip galėčiau jam nepadėti? Vadinasi, tas žmogus yra man siųstas“, – įsitikinusi ji.

8545.jpg

Didžiausia mokytoja – mama

Jaunystėje Adelė savęs negailėdavo ir kiauras naktis paskirdavo ne miegui, o mylimam hobiui, tobulėjimui. „Tas darbas būdavo toks mielas, kad nejausdavau nuovargio“, – tikina. Atmintin įsirėžę anapilin iškeliavusios mamytės žodžiai, kai ji paskutinėmis savo dienomis gyveno pas Adelę. „Kai ji atsikeldavo ryte, pamatydavo, kad aš dar nuo vakaro iki 5 val. ryto dirbu prie skiautinių, ji pirmiausia pasakydavo: „Ajajai, vaikeliuk, kaip gražu!“ Kita frazė buvo: „O kada gi tu pailsėsi?“ Juk prieš 7 val. ryto turėdavau imti ruoštis pamokoms“, – mena moteris, pridurdama, kad galiausiai save saugoti ėmė po išgirstų gydytojos patarimų – atsigulti vėliausiai iki vidurnakčio.

Dabar laiko juostoms austi ir skiautiniams siūti ji turi labai daug, mat prieš trejus metus atsisveikino su pedagogės darbu. Rankdarbių kūrimas ramina ir leidžia pamedituoti. „Aš mintimis nuklystu į vaikystę, prisimenu mamytės darbą, kai vakarais megzdavo, o mes, vaikai, tuomet visi dainuodavome ir netgi šokdavome. Mums buvo labai labai linksma. Aš savo mamytę laikau pačia geriausia mokytoja. Ji visada buvo mano palaikytoja ir visą laiką mane girdavo“, – sako Adelė.

aud00114.JPG

Bus laisvė kurti, bus ir šviesus tautodailės likimas

Kokių savybių pareikalauja darbai? Kruopštumas, kantrybė, tikslumas – tai mums jau žinoma, o ką pridėtų pati Adelė? „Begalinės meilės reikia! Tai ir pagrindas, ir priedas“, – tvirtina ji. Tiesa, įdėti meilės į savo kūrybą gali bemaž kiekvienas, tik ar šviesi ateitis laukia tautodailės? Ar bus kas perima Adelės ir kitų tautodailininkų veiklą? Pašnekovė atvira: be laisvesnio požiūrio į tradicijas ir interpretacijas jaunimo privilioti bus beveik neįmanoma.

„Jei tie žmonės, kurie vadovauja tautodailininkams, primygtinai visą laiką kartos, kad reikia tik atkartoti senovės raštus, ornamentus, išlaikyti autentiką, tai atšoks daug jaunimo. Reikia leisti truputį laisviau interpretuoti, stilizuoti, kad būtų šiuolaikiška. Kitaip tautodailė nebeturės žmonių: šitie visi vyresnieji nueis praeitin, nebeliks ir tautodailės… Aš vienareikšmiškai sakau, kad reikia susimąstyti ir nekelti aukštos kartelės vadovams. Man darosi nesmagu, kai į parodą jaunas žmogus nori atnešti ne tokį tikslų autentiškai darbą, o truputį stilizuotą, bet jo nepriima... Kodėl tada ta kartelė turi būti tokia aukšta, kuri žmones ne pritrauktų, o atbaidytų?“ – svarsto pašnekovė.

Bet pokalbį su Adele baigiame ne taip liūdnai. Priešingai – skiautinių ir vytinių juostų audimo meistrė tvirtai taria besididžiuojanti esanti tautodailininke: „Labai didžiuojuosi. Ko anksčiau negalvojau, būdama jauna, tai dabar galiu drąsiai tarti – labai tuo didžiuojuosi. Tai mano džiaugsmas, mano saviraiška, mano laimė, mano meditacija, mano bendravimas – mano viskas.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt