„Achemos grupę“ norintis pirkti A. Laurinaitis: „Aš niekada neinu į avantiūrą“

Smulkusis „Achemos grupės“ akcininkas, buvęs grupės prezidentas Arūnas Laurinaitis, ketvirtadienį pranešęs už beveik 303 mln. eurų siekiantis iš dviejų pagrindinių akcininkių įsigyti 54 proc. grupės akcijų paketą ir dėl to pradėjęs teisminį procesą, sako tikintis, jog jo pirmumo teisė į šias akcijas galiausiai bus realizuota.

„Aš norėčiau tikėti, kad pardavėjos bus pakankamai lokiškos ir vieną dieną mes pradėtume derybas, o galbūt ateis su ta pozicija – nesusitarti“, – interviu BNS sako A. Laurinaitis.

Jis taip pat atskleidė, kad akcijas ketina pirkti vienas, o sandorio finansiniai investuotojai būtų iki penkių Lietuvos verslo partnerių, taip pat Lietuvos bankai bei vienas užsienio bankas ir fondas.   

Tačiau didelius projektus tiek JAV, tiek Europoje, tiek kitose pasaulio šalyse vystantis verslininkas neatmeta galimybės, jog didžiausio akcijų paketo savininkės Lyda Lubienė ir jos dukra Viktorija Lubytė apskritai atsisakys parduoti savo paketą arba pateiks naują pasiūlymą su didesne kaina, kuri A. Laurinaičiui galėtų būti per didelė. Be to, užtrukus teismams verslininkas neatmeta scenarijaus ir pats pasitraukti.     

A. Laurinaitis, be kita to, sako, jog vystant teisminiam ginčui joks kitas pirkėjas negalės įsigyti akcijų paketo.  

– Ketvirtadienį pranešėte, kad planuojate įsigyti kontrolinį „Achemos grupės“ akcijų paketą už 302,7 mln. eurų kainą. Pirmiausia – kaip įsivaizduojate besimezgančio konflikto su pagrindine grupės akcininke Lyda Lubiene baigtį?

– Į teismą kreipiausi dėl to, kaip, panašiai kaip ir šeimoje – vyras turi vieną nuomonę, žmona kitą ir abiejų nuomonė teisinga. Mano nuėjimas į teismą yra kaip trečia nepriklausoma šalis, kad teismas nešališkai ar objektyviai pasakytų ir pardavėjos (L. Lubienė ir V. Lubytė – BNS) išgirstų, jog įstatymas yra toks bei jo reikia prisilaikyti.

Mano sėkmė, laikysiu, buvo pasiekta, jei pardavėjos ateis ir pasakys: „gerai, deramės“. Neprašau teismo, kad jis nustatytų sąlygas, ką aš turiu susiderėti, – aš prašau teismo, kad leistų pasinaudoti man pirmumo teise taip kaip priklauso. Pirmumo teisė yra, kai pardavėjai turi derėtis su pirkėju. Dabar esu tokioje situacijoje, kad noriu pirkti, rašau laiškus, prašau leisti atlikti patikrinimą, man pasako, jog esu akcininkas ir man patikrinimo nereikia, nes turiu žinoti, man pasako, kad informacijos medžiagos neturi. Tada po kažkiek laiko girdžiu, kad ji (pagrindinė akcininkė – BNS) tai leido kitam potencialiam pirkėjui, kuris teisiškai to negali daryti, – jis gali atlikti ir auditą, turi visą informaciją, tačiau man sako, kad tai konfidencialu ir pateikti negali. 

Yra skirtingų traktavimų ir įsivaizdavimų, koks tas procesas turėtų būti. Mano noras ir laimėjimas būtų, kad teismas pasakytų, jog yra tokia tvarka ir ji (L. Lubienė – BNS) turi parduoti. Kas gali atsitikti? Ji turi pilną teisę bet kuriuo momentu atsiimti savo pasiūlymą ir pasakyti, kad „aš neparduodu“, tuomet visa tai, ką dabar darau, visas laikas, kurį skyriau, resursai patarėjams ir visa kita, viskas nueis į šiukšlių dėžę ir bus nieko verta.

– Bet žinome, kad L. Lubienė nori parduoti akcijas. 

– Tada pasakykite, kodėl ji nenori jų parduoti kaip priklauso, pagal įstatymus.

– Kokie jos argumentai? Ar jūs gavote argumentaciją, kodėl ji jums nenori parduoti akcijų paketo?

– Ne, aš negavau. 

– Jūs negavote jokių argumentų?

– Taip. Kadangi mano bendravimas su ja buvo apie nieką. Aš rašydavau ir siųsdavau jai klausimus, kad bendrovė pasiruoštų audito atlikimui. Ji pasakė, kad tokios informacijos neturi. Aš nusiunčiau koncernui, tačiau lygiagrečiai arba už nugaros ji leido visa tai daryti kitiems, vadinasi, informaciją turi. 

Jeigu ko nors paprašydavau, gaudavau praktiškai sausą ar biurokratinį atrašymą, kad „ne – tau nepriklauso, tu nedarysi“. Šiandien jau tiek praėjo laiko nuo balandžio mėnesio ir aš dar nepradėjau derybų. Teismo prašau, jei ji (L. Lubienė – BNS) vis dar parduoda savo akcijas, kad ji laikytųsi įstatymų, daugiau nieko.

– Ar iš esamų trylikos smulkiųjų „Achemos grupės“ akcininkų jūs vienintelis esate tarp pirkėjų? Kas dar su jumis yra potencialūs pirkėjai?

– Iš mažųjų akcininkų aš esu vienas, kuris yra pateikęs pirmumo teise pasinaudoti. Kiti akcininkai (...) jau yra pensijoje ir galvoja apie vaikus. Jeigu aš įsigyčiau (akcijas – BNS), dalis esamų akcininkų liktų su manimi, kurie tiki koncernu, tiki manimi, prisidėtų prie vystymo. Iki galo nėra išgryninta, kiek norėtų likti, bet yra dvi grupelės: viena – kur vyresni akcininkai atiduoda savo turtą vaikams, jie turi kokį verslą, nekilnojamojo turto ar kitus projektus – tie tikriausiai norės išeiti.

– Kitaip tariant, parduoti jums? Jūs pirktumėte iš jų tas akcijas?

– Taip, žinoma. Mano noras yra toks, kad akcininkai vis dėlto turėtų galimybę pasirinkti, kaip jiems daryti. Jei jie nuspręstų, kad jie turi kitokį verslą, ir su investuotojais esu kalbėjęs, ta tema esame išdiskutavę, kad tie mažieji, kurie norės parduoti, jei parduos pagrindinė akcininkė, aš iš jų akcijas nupirksiu. 

– Kas yra jūsų partneriai šiame galimame sandoryje? Spaudos konferencijoje jų atskleisti nenorėjote, tačiau užsiminėte, kad tai „švarūs“, geros reputacijos Lietuvos verslininkai – iš kokios srities jie? Ar iš Lietuvos pramoninkų konfederacijos, pavyzdžiui, Vidmantas Janulevičius, Klaipėdos uosto vadovas Algis Latakas?

– Pasakysiu kitaip. Pagal įstatymą pardavėjas ir aš privalėsime kreiptis į Vyriausybinę komisiją (strateginių įmonių sandorius tikrinančią komisiją – BNS), čia aš vienas kreiptis negaliu. Kreipiantis aš atskleisiu visus finansuotojus iš Lietuvos, kurie prisideda prie to projekto. Turiu konfidencialumo susitarimą – kol neprasidėjo derybos ir kol nepradėjau atlikinėti audito – nei finansinių institucijų, nei privačių investuotojų neatskleisti. Niekas nenori būti pateiktas į viešumą, kai dar nedalyvauji procese. 

– Bent pasakykite, kiek jų yra?

– Nebus daugiau penkių.

– Tai yra fiziniai asmenys?

– Fiziniai asmenys. Norinčių yra daugiau, bet ir penkių būtų per daug – pinigų sumą, kuri reikalinga ir kurios prašo bankai, kad būtų pasverta rizika – trijų užtektų, tačiau kaip nebūtų keista, pinigų pasiūlymas yra didesnis nei reikėtų, tačiau tie, kurie siūlo pinigus, atitinkamai siūlo ir sąlygas. Žiūriu, kaip reikės tas sąlygas įvykdyti, kaip grąžinti kreditus. Dalis privačių investuotojų gali šiek tiek pakisti, kai rasiu ką nors, ko nežinau per auditą („Achemos grupės“ – BNS) ir bankai norės kažką griežtinti, tada turiu turėti atsvarą. Už tai šiandien sakau, kad bus iki penkių.

– Kokia sandorio struktūra, kiek ar kokią dalį pinigų jūs turite būti sukaupę patys, kad bankai sutiktų finansuoti?

– Kaip įprastai tokiuose sandoriuose, sava dalis, arba ta dalis, kuria bankai patiki, svyruoja nuo 30 iki 40 proc., ką reikia sukaupti. Tie finansuotojai, kurie ateina kaip fiziniai asmenys, aš su jais turėsiu įsipareigojimą dėl grąžinimo jiems ir kitą įsipareigojimą dėl grąžinimo bankams. Sąlygos skirsis nuo privačių investuotojų, kurie deda pinigus, diskutuojame apie jų patirties panaudojimą vienoje ar kitoje dalyje, kur neina kalba apie tai, kad parduotume kažkokį verslą – koncernas nebus draskomas ar atiduodamas po įmonę. Tai yra bendra mano strategija, nes priešingu atveju dingsta masto ekonomija ir to, ką planuoji padaryti, nesugebėsi. 

– Kitaip tariant, jūs iš tų partnerių skolinatės?

– Taip.

– Ir perkate akcijas kaip fizinis asmuo jūs vienas?

– Absoliučiai – aš perku vienas. 

– Jūsų partneriai bus tik skolintojai, finansiniai investuotojai, su kuriais vėliau turėsite atsiskaityti?

– Taip ir yra. 

– Tai kai kalbate apie trečdalį, tai turite sukaupti maždaug 100 mln. eurų?

– Tai, kas praktiškai taikoma, konkretų skaičių žinau, tačiau pasakyta, kad santykis priklausys nuo audito išvadų, jos gali šiek tiek pakeisti, bet iš principo – taip.

– Jūs pats irgi turite kažkokią savo dalį, koks būtų jūsų įnašas?

– Jeigu atskleisiu, išėjęs galiu ir negrįžti iki namų.

– Niekam ne paslaptis, kad daug metų iš „Achemos grupės“ gaunate nemažai dividendų.

– Aš valdau dalį akcijų („Achemos grupės“ – BNS) ir jei tas mano valdomas akcijas transformuoti į kainą, ką pardavėjos nori įgauti, tai susidaro beveik 30 mln. eurų, ką aš įdedu arba kuo rizikuoju. Aš įsigydamas savo akcijas užstatysiu taip pat. Mano tiesioginis praradimas arba įdėjimas per akcijas – apie 30 mln. eurų.

– Kaip jūs vertinate 300 mln. eurų kainą už 54 proc. paketą, ar ji reali, turint galvoje, kad koncernas yra milžiniška korporacija?

– Kadangi koncernas, visa grupė turi įvairių bendrovių ir verslas atskiruose segmentuose yra pulsuojantis, einantis aukštyn-žemyn. Visada reikia surasti teisingą momentą, kada parduoti. Jei pardavėjos būtų pardavinėjusios prieš dvejus metus, kada rinkos ekonomika buvo kita, dar prieš karą, tai ta kaina yra gerokai per žema. Įvertinus geopolitinę situaciją, sutapimus dėl to, kad trąšų segmente daug rusiškų produktų Europos Sąjungoje yra užversta, kainos nukritusios ir ten reikia galvoti, ką daryti. Įvertinus tai, kad yra priimtos direktyvos, kada dings nemokami CO2 leidimai ir „Achema“ turės tapti „žalia“, čia reikia daug investicijų – žiūrint per tą prizmę, kaina yra aukštoka, ji per aukšta šiandien. Bet vėlgi, žiūrint į istoriją – per žema, o šiandien – per aukšta.

Jeigu būčiau manęs, kad kaina man nepriimtina, nebūčiau teikęs pasiūlymo. Žinau, kaip padaryti, kad paskolinti pinigai būtų grąžinti ir kad koncernas bei nė viena iš jo bendrovių neturėtų problemų ir galėtų vystytis. Įsigijus bus du iššūkiai: vienas – grąžinti kreditus, ko reikia neužmiršti, antras – dėti daug investicijų į modernizavimą, kad galėtų dirbti, ir trečias – grįžti prie darbuotojų socialinės gerovės, nes per tą laiką viskas išbalansuota, atsiras papildomos išlaidos. 

– Čia kalbat apie dvi didžiausias įmones – „Achemą“ ir „Klasco“ – ar apskritai apie visas įmones?

– Kalbu apie visas, bet šios yra kertinės arba kritinės. „Achema“ yra įtraukta tarp strateginių įmonių pagal įstatymą, uostas yra strategiškas pagal lokacijas ir paslaugas. Užtat į šias dvi įmones ir remiuosi, nes jos yra pagrindinės, daro įtaką net ir politikams. Todėl labai svarbu, kad tos bendrovės turėtų aiškias skaidrumo, vystymo strategijas ir kad žmonės turėtų garantiją.

Bendrauju ir su esančiais, ir su buvusiais direktoriais, kai kurie jų sako, kad ateina į darbą ir nežino, ar užrakintas jų kabinetas, ar jie jau bus atleisti. Jūs suprantant, kokį stresą visi žmonės gauną dėl nežinomybės. Mano supratimu, tai turėtų būti išeliminuota, kad žmogus atėjęs į darbą galvotų, kaip padaryti geriausiai darbą. Jei nesu užtikrintas, ar dirbsiu rytoj, paklauskit manęs, kiek galiu būti lojalus ir savęs atiduoti maksimaliai.

– Su kokiais bankais deratės ar preliminariai jau kalbėjote? Minėjote, kad tai gali būti fondai, bankai. 

– Yra fiziniai asmenys, kurie skolina, kita dalis yra lietuviški bankai, kurie nuo likusios dalies tikriausiai sudarys 30-40 proc. Yra keli bankai, su jais suderėta, man tik reiks galutinai atsirinkti. O atsirinksiu tada, kai atliksiu auditą. Yra užsieninė dalis, vakarietiško finansavimo. Vakarietiškas finansavimas nori viską padengti, visą reikalingą sumą nori man duoti. Tačiau rizikas darbui su vienu banku šiek tiek skaidau – lietuviški bankai, jie šiandien finansuoja, žino rizikas, žino verslo tendencijas, kurios yra Lietuvoje.

Karas taip pat įtakojo: jei prieš karą buvo daug fondų, su kuriais buvau sutaręs dėl įsigijimo (...), prasidėjus karui maždaug du trečdaliai atsisakė dėl geopolitinės situacijos. Šiandien, kad subalansuočiau, vakarietiškas finansavimas sudarys nuo finansinių institucijų dalies 50 proc., daugiausia 60 proc. Bet jis kis, priklausomai nuo audito informacijos ir rizikų, kurias ir jie pamatys, ir aš pamatysiu.

– Bet kai sakote vakarietiškas finansavimas, patikslinkite, ar tai bankai, ar fondai? 

– Yra ir bankas, ir fondas.

– Du?

– Du. Dabar paruoštame finansavime yra taip sudėliota, kadangi rizika fondo ir banko yra skirtinga, skirtingi reikalavimai.(...) Todėl finansavimą susiskaidžiau taip, kad jausčiausi komfortiškai, jog galėsiu grąžinti tuos pinigus.

– Pakalbėkime apie kitą pretendentę – Šveicarijos „MET Group“, kuri pretenduoja įsigyti tą patį paketą. Kiek žinau iš neoficialių šaltinių, vyksta labai aktyvus jų auditas, jiems kasdien siunčiama informacija apie „Achemos grupės“ įmonių reikalus, veiklą, rezultatus, finansus. Pasamdyta rimta įmonė, kuri renka visą tą informaciją, tas vadinamasis due diligence vyksta. Bet iš kai kurių šaltinių Vyriausybėje esu girdėjusi, kad Valstybės saugumo departamentas preliminariai pateikęs vyriausybinei nacionalinio saugumo komisijai išvadą, kad šitam pirkėjui nebus leista įsigyti paketo. K iek, jūsų manymu, ši konkurencija rimta, kiek jūs laikote šį galimą pirkėją rimtu?

– Nelaikau absoliučiai jokio rimtumo arba nevertinu, kadangi pirmumo teisė pagal įstatymą priklauso man. Šiandien teisiškai niekas negali derėtis, kol aš nepasakiau, kad aš arba nuperku, arba atsisakau. Jei atsisakau, kadangi daugiau iš smulkiųjų akcininkų niekas noro nepareiškė, pardavėjas turi teisę parduoti „MET Group“ ar dar kitiems, kurie sukasi aplink.

Daug girdžių potencialių pirkėjų, kurie derasi su ja (L. Lubiene – BNS), bet „MET Group“ ar kitais nesidomiu, kadangi man neįdomu, turiu savo tikslą įsigyti, žinau, ką reikia daryti ir apie visus kitus negalvoju. Kadangi teisiškai nematau, kaip kažkas galėtų padaryti, kol esu procese. Jei dėl kažkokių priežasčių nesusitariu su ja, tada yra galimybė, kad ji parduoda bet kam. Arba gali atsiimti pasiūlymą ir tada neparduoti nei man, nei jiems. Ji neturi kito varianto – arba turi susitarti su manim, arba neparduoti akcijų. 

– Ar „MET Group“ bandė su jumis kalbėtis dėl jūsų akcijų išpirkimo? Ir su kitais smulkiaisiais akcininkais?

– „MET Group“ veda derybas su smulkiaisiais akcininkais. Aš irgi esu smulkusis akcininkas, tačiau derybose nedalyvauju.  Bet mažieji veda derybas, laikas nuo laiko susitinkame ir padiskutuojame. Jie nori užsitikrinti tam atvejui, kad jei aš nesusitarsiu su pardavėja ar priimsiu sprendimą nepirkti, kad jie turėtų variantą, kam parduoti tas akcijas. Nėra ta situacija, kad jie šiandien kažką pasirašė ar pasirašys. Jie veda derybas, kad suprastų, kaip „MET Group“ potencialiai žiūrėtų į mažųjų akcijų nupirkimą, kokios galėtų būti sąlygos ir visa kita. Bet jokio realaus progreso bent aš nežinau.  

– Tai tie patys smulkieji akcininkai, kurie ir jums parduotų savo akcijas?

– Visiškai teisingai, tie patys. Tie, kurie nori išeiti, kalbasi ir su manimi, ir su „MET Group“. Tie, kurie nori likti, jie ir nori likti.

– O kiek jų yra iš tų trylikos?

– Nedrįsčiau pasakyti, kadangi apklausos tokios neatlikau. (...) Galbūt, kai išaiškės sąlygos, nė vienas iš tų, kur nori parduoti, net jei ir „MET Group“ ateis, nė vienas neparduos, gali ir taip atsitikti. Dabar yra tokia zondavimo stadija.

– Jūs nuėjote į teismą, tai reiškia, kad procesas užtruks, arba, aišku, gali baigtis kažkokiu susitarimu, galbūt L. Lubienė eis į susitarimą su jumis, bet jeigu ne, tada teismai gali užtrukti ir porą metų. Ar per tą laiką jūsų partneriai, jūsų visa ta finansinė struktūra neiširs? Jūs tuo esate tikras? 

– Tai, kaip ir sakiau, lietuviški investuotojai arba partneriai, jų yra daugiau negu man reikia ir nenoriu pasakyti, kad kiti ant suoliuko laukia eilėje, kol bus pakviesti. (...). Jeigu ilgai tas procesas tęsis, be abejo, gali atsirasti situacija, kai aš pasakysiu, kad aš jau nebenoriu pirkti, kadangi kaina netgi gali pasirodyti per aukšta. Mano supratimu, kol teismas nepasakys, kokia yra tiesa, nė vienas iš išorės pirkėjas neateis ir nepirks, jeigu yra teisminė dalis.

Aš norėčiau tikėti, kad pardavėjos ir bus pakankamai lokiškos ir vieną dieną mes pradėtume derybas, o galbūt ateis su ta pozicija – nesusitarti. Šiandien mes neturime išsiskyrimo nuomonių, kadangi jos neprasidėjusios ir tas visą laiką klausiau – „pasakyk, kokios yra sąlygos kitos“, nes aš dabar žinau tik akcijų skaičių ir kainą, daugiau nieko nežinau. Aš galvoju, jeigu ji supras, kad koncerno akcijos yra jos turtas, kuris gali nuvertėti, jeigu bus neteisingai dėliojama, tai galbūt tai bus stimulas ateiti ir tartis. 

– Ar jūs bandėte su ponia Lubiene kalbėtis nuo pernai balandžio? Pasikalbėti, o ne susirašinėti.

– Aš daug kartų kalbėjau. Buvo momentai, kada ji paskambindavo netgi savaitgalį, sakykim, sekmadienį, kai aš pietauju su draugais, su šeima (...). Taip, aš bendraudavau labai daug. 

– O kaip jūs apibūdintumėt savo santykius dabar su ponia Lubiene? Ar jie tik dalykiniai? Jūs nesate priešai?

– Ne, mes esam... bent aš jos tikrai neskaitau prieše. Kiekvienas žmogus turi savo suvokimą, kaip reikia daryt, kaip yra reikalinga elgtis. Aš į ja šiuo metu (žiūriu – BNS) kaip į pardavėją, kuris nori parduoti. Aš esu pirkėjas ir aš noriu sąžiningų sąlygų. Ji puikiai žino, kad aš susigaudau koncerne, viską žinau. Paslėpti ar kažką ten padaryti nėra galima. Aš visada sakydavau, kad aš esu geriausias iš blogiausių. Ji skaitydavo, kad mažieji yra blogis, tai iš to blogio aš būdavau geriausias. (...) Aš norėčiau tikėti, kad dalykiniai santykiai mūsų yra išlikę, neskaitant galbūt skirtingo požiūrio, kaip tie darbiniai arba dalykiški santykiai turi būti transformuojami į vienokį arba kitokį veiksmą. Aš kalbu apie žmogaus kultūrą, įpročius ir visa kita.

– 2013 metais, kai išėjote iš koncerno, jūs sukūrėte tokią verslo konsultacijų įmonę „Averditum“, aš pasižiūrėjau visas ataskaitas – visais metais buvo nuostolinga ta įmonė, kartais net ir visiškai pajamų negaudavo. Tai kai jūs sakote – jūs gal paaiškinsite, žinoma, kaip ten yra – kad jūs sugebėsite valdyti tokį koncerną kaip „Achemos grupė“, tai mano klausimas apie jūsų šitą įmonę ir apie jos finansus?

– Pasakysiu taip, kad aš darau verslą Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje, ir šita kompanija yra lietuviška – viskas, kas vyksta, ką aš dabar Lietuvoje, darau per tą kompaniją. Bet aš vykdau veiklą Amerikoje, aš vykdau veiklą kitoje šalyje ir ten yra kitos kompanijos, kuriose aš dirbu. Mano pozicija yra tokia – toje šalyje, kurioje tu dirbi, turėk kompaniją ir mokėk mokesčius. Ten, kur tu darai verslą. Aš nenoriu sakyt, kad priėmiau sprendimą neinvestuoti, bet Lietuvoj šita kompanija yra reikalinga tam, kad atliktų paruošiamuosius projektus vienoje ar kitoje vietoje, bet ne veiklai. Veiklai yra kiekvienoje šalyje pagal tuos projektus, kuriuos aš darau.

– Kokiose dar šalyse jūs turite dar įmonių?

 – Turbūt jūs vis tiek atsirinksit ir kada jūs atsirinksit, tada aš atskleisiu, kokius dar aš darau projektus. Bet ką aš noriu pasakyti, aš viską darau dėl sąžiningos veiklos elgsenos, kurios Lubys mane išmokė ir jos visos yra skaidrios, tam yra sudėliota pagal kiekvieną šalį, kur aš darau veiklą, ten yra kompanijos.

– 2015 metais buvo skelbta, kad jūs kartu su „Icor“ akcininkais ketinate investuoti beveik 250 mln. JAV dolerių į amoniako gamyklą JAV, Luizianoje. Tas projektas kažkaip po to nutilo ir nieko nebegirdėjome apie jį. Ar jis tebevyksta, ar numirė? 

– Sakykim taip, su tais akcininkais tas projektas nėra vykdomas, tačiau Amerikoje aš vykdau kitus projektus su kitais akcininkais. 

– Tai papasakokit.

– Bet čia mes susirinkom dėl...

– Bet čia labai svarbu. Tai parodytų jūsų pajamų šaltinius.

– Aš galvoju, kad neužilgo Amerikos spaudoje atsiras informacija, nenoriu iš anksto pasakyti, tai jūs rasite Amerikos spaudoje arba aš jums pateiksiu tą informaciją dėl mano investicijų Amerikoje. Aš tikrai nieko neslepiu.

– Tai chemijos pramonė, ar tai yra logistika, ar tai yra energetika?

– Aš dirbu tose srityse, kur dirba koncernas ir kur aš turiu patirties. Tai yra chemija, tai yra logistika, tai yra atsinaujinanti energetika. Ten yra keli projektai, bet artimiausias, kuris atsiras spaudoje, jis yra susijęs su chemija. 

– Amoniako gamyba, taip?

– Nedrįsčiau taip teigti, kadangi ten yra šiek tiek daugiau. Tiek, ką galiu pasakyti.

– O jūsų partneriai lietuviai ar ne?

– Iš Lietuvos nėra. 

– O kiti jūsų projektai, kitos šalys, jos yra Europoje?

– Yra Europoje ir šiuo metu, šį mėnesį, po savaitės, važiuoju pasirašyti sutartį tikriausiai dėl kompanijos steigimo, sakykim, į Arabų pusės šalis. Jeigu taip galiu apibendrinti. 

– Pasirašyti sutartį galima bet kur.

– Galima bet kur sėdint, bet ten eina kalba apie projekto suderinto patvirtinimą, kompanijos steigimą dėl projekto vystymo, bet ji būtų ne Europos Sąjungos šalis. Bet irgi spaudai kada nors pasakysiu.

– Ar Dubajuje pasirašysit sutartį? 

– Ne, ne Dubajuje. Aš visada mėgstu daryti verslą negąsdinant žmonių ir neskleidžiant, (...) visada yra taisyklė, kad tie susitarimai ten kur nereikia nebus viešinama. Dėl partnerių, jeigu, pavyzdžiui, Amerikoje jie norės, kad būtų paviešinta, tai aišku, tikriausiai, greitu momentu atsiras.

– Bet ar jūs turite įgyvendintų projektų užsienyje?

– Ne, užsienyje įgyvendintų aš neturiu.

– Dabar procese viskas, taip? Vienas projektas Amerikoje greitai prasidės ar jau pradėtas?

– Vienas yra pradėtas ir kitas Europoje, ten yra kompleksinės trąšos, su partneriais sutarta, dabar yra tariamasi dėl finansavimo, tai yra dviejose šalyse tie projektai ir jie abu yra panašioje stadijoje – suderinta, parinktos vietos, verslo planai atiduoti dar pernai finansinėms institucijoms ir kada galutinai bus sudėliotas finansavimas, tada prasidės statybos. Bet visi principai yra sutarti, reikia sulaukti banko apsisprendimo ir pasirašyti sutartis, kad mes galėtume eiti. 

– O kodėl tas projektas su Andriumi Janukoniu Luizianoje nepavyko?

– Ech... Yra daug tikriausiai priežasčių. Aš taip galvočiau, kad viena yra, kad išeitum iš Lietuvos į užsienį, reikia turėti arba didelės patirties, arba pasiryžimo, nes reguliavimas skiriasi, žmonės skiriasi, kultūra skiriasi, tau reikia susidėlioti komandą, kuri dirbs kitoje šalyje, turi atsirasti pasitikėjimas arba žinojimas, kaip tą susikurti, kad ateitų tie žmonės. Kadangi projektas didžiulis ir kito profilio, negu jie dirbo, galbūt tai irgi buvo barjeras, kad tas projektas sėkmingai užsibaigtų. Aš taip galėčiau preziumuoti, bet reikėtų jų klausti, kadangi tai jų sprendimas.

– Iš to, ką pasakojate, atrodo, kad vakarietiškais terminais kalbant esate magnatas. Ar laikote save tokiu? 

– Ne, niekada nebuvau tokiu, aš džiaugiuosi, kad esu inžinierius, kad Kauno politechnikos institutas (dabar Kauno technologijos universitetas – BNS) suformavo mano požiūrį į gyvenimą, o dar labai džiaugiuosi, kad turėjau mokytoją, kaip tėvą Lubį (buvusį „Achemos grupės“ įkūrėją ir didžiausią akcininką Bronislovą Lubį – BNS), kuris visada patardavo, kaip išvengti klaidų, kokių ribų neperžengti, kalbu ir apie moralines, žodžio laikymosi, tai labai svarbu.

Jei anksčiau lakstydavau daug ir gaudavau mažiau rezultato, tai dabar mažiau lakstau, yra labai daug siūlymų ir dabar bandau atsirinkti, kur tikrai noriu eiti, kur noriu savo laiką aukoti. Pavyzdžiui, aš pateikiau pritarimą, kad dalyvauju koncerno akcijų pirkime, paskutinę dieną, nes ilgai galvojau, kaip man elgtis, nes turiu projektus, įsipareigojimus žmonėms ir čia atsiranda dar didesis projektas su dar didesniais įsipareigojimais. Kadangi koncernas yra Lietuvoje ir aš esu lietuvis, tai padėjau tašką – geriau tegul nukenčia užsienio projektai nei šitas.   

Todėl sakyti, kad aš esu magnatas, tai man yra įžeidimas – aš esu inžinierius su savo mąstymu, supratimu, ką reikia daryti, o tas supratimas atėjo per daug metų iš patirčių, kas yra gera, kas yra bloga. (...) Dėl ko aš toks paklausus esu arba turiu pakankamai daug pasiūlymų, įskaitant Afrikoj, bet daug atsisakiau, nes supratau, kad eina metai, yra šeima, yra vaikai, anūkai, tu turi skirti laiko ir sau. Nes priešingu atveju tave iš kabineto išneš ir tu nesuprasi, dėl ko gyvenai. Susiradau dabar pusiausvyrą tarp šeimos, savęs, darbo ir kolegų. Tie visi faktoriai privertė mane galutinai apsispręsti, kad turiu ateiti čia.

Aš niekada neinu į avantiūrą. Rizika ir avantiūra yra šalia, bet du skirtingi dalykai. Kaip inžinierius, aš visada pasveriu. 

– Kai „MET Group“ sako, kad mums labai gerai būtų įsigyti „Achemos grupę“ dėl sinergijos, nes jie prekiauja dujomis ir su trąšų verslu būtų sukurta sinergija, nes kai vienur krenta kainos, kitur jos kyla ir atvirkščiai. Ar jūs savo bendrame savo versle matytumėt kažkokią sinergiją, jei įsigytumėte „Achemos grupę“? 

–  „Achemos“ egzistavimui reikalingos dujos, bet technologijos vystosi, keičiasi, ir ką aš su partneriais siūlau europiniams trąšų gamintojams, kaip reikėtų modernizuoti, etapais, ko „Achema“ atsisakė, mano strategija eina į tai, (...) kad po 2034 metų gali dujų gamyboje nereikėti, tai „Achemai“ tapus žaliai – pavertus amoniako cechus į atsinaujinančią energetiką ir vandenilį iš jos, tai gamtinių dujų suvartojimas neviršys 100 mln. kubinių metrų nuo 1,5 mlrd. – tai reiškia, nuo dabartinio vartojimo liks 8-9 proc. (...) Žiūrint į ilgą ateitį gamtinės dujos nebus svarbios „Achemai“ išvis, jos išnyks ir liks tik kaip kuras garui gaminti, pašildyti ir kita. Pakeitus technologijas dujos nustos egzistuoti ir „Achema“ apskritai nesidomės nei laivu (Klaipėdos SGD laivu – BNS), nei kitais dalykais, susijusiais su gamtinėm dujom. Tokia mano strategija ir vizija, iš aš turiu tą susidėliojęs su skaičiavimais, su metais, ko ir kada reikės. 

– Tai kiek metų nemokėtume dividendų akcininkams?  

– Viskas priklausytų nuo visų akcininkų požiūrio – kai buvo Lubys gyvas, mes gavom dividendų mažiau nei prie Lubienės, bet daug investavome, plėtėmės, kad būtume stiprūs. Prie naujos akcininkės, išskyrus vėjo malūnus, mes nieko nepastatėme, viskas buvo pasiimama kaip dividendai. Diktatūros jokios nebus, nes rezultatą tu gali pasiekti, kai visos pusės daugiau mažiau yra patenkintos ir supranta, kur eina. Pirma, mes turėsime įsipareigojimų, todėl dėliotumėmės, kad pradžioje grąžintume kreditus, kur griežčiausios sąlygos, paskiau galėtų atsirasti kažkokie dividendai, grąžinus kitą dalį, dar daugiau dividendų. Bet tai turėtų reflektuotis su investavimo sumom.  

– Dėkoju už pokalbį.