A. Smetonos pabėgimas – palydint ištikimam žvalgui

Kolumbijoje, 100 kilometrų į pietus nuo Bogotos, yra zoologijos sodas, įkurtas ant žemės, kurią gyvūnams testamentu padovanojo du lietuviai. Vienas jų – Albinas Čiuoderis, buvęs Lietuvos saugumo pareigūnas, lydėjęs prezidentą Antaną Smetoną per garsųjį Lieponos upelį. A. Čiuoderio memuarus į knygą sudėjo istorikas Arvydas Anušauskas

Memuarai pagal džiunglių tvarką

„Kiekviena knyga turi savo pradžią, kuri dažnai būna netikėta“, – sako A. Anušauskas ir prisimena, kaip pagarsėjęs Seimo poetas Egidijus Vareikis pasiūlė jam susitikti su moterimi, saugančia įdomų rankraštį. „Paaiškėjo, kad tai buvo užrašai žmogaus, kuris ilgą laiką gyveno Kolumbijoje. Bet jo pavardė man, beveik tris dešimtmečius tyrinėjančiam Lietuvos žvalgybos istoriją, sakė daug. A. Čiuoderis buvo aukšto rango saugumo pareigūnas“, – pasakoja istorikas.

A. Anušauskui kilo mintis paskelbti rankraštį, bet trūko informacijos ir „svorio“ – Lietuvoje A. Čiuoderis nebuvo žinoma asmenybė. „Mano laimei, Kolumbijoje gyveno jo anūkės. Paprašiau jų paieškoti kokių nors reliktų, kurie padėtų atskleisti senelio asmenybę. Anūkės užlipo į namo palėpę ir surado asmeninius senelio užrašus – daugiau nei 300 ranka rašytų lapų su nuotraukomis“, – radiniu iki šiol džiaugiasi A. Anušauskas.

Bevartydamas iš Kolumbijos atsiųstus užrašus, istorikas nustebo: užrašai buvo padriki, be chronologijos. „Pagalvojau, kad gal aš juos perdarysiu, kol neperskaičiau pirmųjų puslapių. A. Čiuoderis paskutines dienas leido Amazonėje, kurioje, kaip pats sakė, gamta nesilaikė jokios tvarkos. Tai ten išdygdavo palmė, tai šen. Todėl nusprendė rašydamas taip pat jos nesilaikyti“, – sako istorikas.

Rūpinosi prezidento saugumu

„Svorio“ A. Čiuoderio užrašams, pavirtusiems į knygą, suteikė prezidento Antano Smetonos pavardė – ji atsiminimuose buvo minima gan dažnai. „A. Čiuoderis buvo Valstybės saugumo departamento Ypatingojo skyriaus viršininkas. Jis rūpinosi A. Smetonos ir jo šeimos saugumu 8-erius metus. Užrašuose prezidentui skiriamas nemenkas dėmesys – jo asmenybė A. Čiuoderiui, matyt, daug ką reiškė“, – teigia A. Anušauskas.

Istorikas sako, kad pareigūno užrašuose – nemaža informacijos, kurios iki tol niekas nežinojo. „Lietuva stovi ant ledo. Ji stovi tol, kol jos kaimynas nepraris“, – tai frazė, kurią lemiamų įvykių išvakarėse 1939 m. ištarė Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė.

Kita mažai kam žinoma frazė: „Tik „švancai“ taip sukilimus daro.“ Šiuos žodžius pasakė Augustinas Voldemaras, vienas iš 1934 m. pučo organizatorių, kai buvo lėktuvu iš Zarasų atskraidintas į Kauną ir ten pat suimtas. Beje, būtent iš A. Čiuoderio užrašų paaiškėjo, kas sužlugdė pučą. Pasirodo, A. Čiuoderis iš anksto sužinojo perversmininkų planus, įspėjo ir ministrus, ir patį A. Smetoną. Todėl politikai per pučą elgėsi atsainiai: perversmininkai jiems grasino, reikalavo, o jie ramiai žiūrėjo į situaciją, nebijojo. Pučas buvo nuslopintas. Už šią sėkmingą operaciją A. Čiuoderis gavo savo pirmąjį ir, deja, paskutinį ordiną“, – pasakoja A. Anušauskas.

Prezidentas: „Tegul jie dabar į subinę bučiuoja“

1940 m. birželį A. Čiuoderis vienas pirmųjų sužinojo, kad Lietuva priims Sovietų Sąjungos ultimatumą. „Jis grįžo į namus, visą naktį nemiegojęs, žinodamas, jog viskas baigta. Ir staiga po poros valandų jam skambina pareigūnai ir sako: „Prezidentas bėga.“ A. Čiuoderis per kelias minutes atvažiavo į prezidentūrą, bet A. Smetonos ten jau nebuvo. Tuomet parengė du automobilius su ginkluota apsauga ir išvažiavo vytis prezidento. Pasivijo jį dar Kaune“, – A. Čiuoderio atsiminimus atpasakoja istorikas.

Pasienį A. Smetona pasiekė, lydimas ilgamečio savo žvalgo. „Būtent A. Čiuoderis surado žmogų, kuris parodė, kur galima perbristi upelį. Tai buvo advokatas, naktį pakeltas iš lovos, su šlepetėmis ėjęs rodyti kelio. A. Čiuoderis rašo, kad kai jie perbrido upelį ir kitoje pusėje susėdo mautis batus, A. Smetona pasakė: „Tegul jie dabar į subinę bučiuoja.“ Žinote, aš skaičiau A. Smetonos pro memoria daug kartų, bet tokių žodžių neradau“, – šmaikštauja A. Anušauskas.

Į Kolumbiją – su dviem doleriais

A. Smetona laikinai prisiglaudė Vokietijoje, o A. Čiuoderis buvo sugrąžintas į Lietuvą. 1941 m., susikūrus Lietuvos laikinajai Vyriausybei, jis buvo pakviestas tapti Kauno apygardos kriminalinės policijos viršininku. Laikinajai Vyriausybei teko nutraukti savo veiklą, tačiau struktūros, kurioje dirbo A. Čiuoderis, vokiečiai nusprendė nenaikinti.

Dirbdamas jis ne kartą pateko į gestapo akiratį, kol pažįstamas žydas įspėjo A. Čiuoderį bėgti iš Lietuvos. Pareigūnas pasigamino du dokumentų komplektus: vieną – į JAV, kitą – į Kolumbiją, kurioje gyveno jo draugas. Pasiekti šią Pietų Amerikos valstybę A. Čiuoderiui pavyko 1948 m.

A. Anušauskas pasakoja, kad tolesnio savo gyvenimo A. Čiuoderis memuaruose aprašyti nesuspėjo – mirė, sulaukęs 67-erių. „Savo užrašuose rašė: „Mirties nebijau. Kas gimė, turi mirti. Manau, kad mirsiu savo mirtimi ne anksčiau 65 metų amžiaus“, – cituoja istorikas ir priduria, kad A. Čiuoderis bijojo vieno – būti užmūrytas sienoje. Taip pagal tenykščius papročius buvo laidojami mirusieji.

Iš Kolumbijoje įsikūrusių lietuvių A. Anušauskas sužinojo, kad A. Čiuoderio gyvenimas čia nebuvo lengvas – į Kolumbiją jis atvyko, turėdamas vos du australietiškus dolerius. Tačiau įsitvirtinti pavyko – su draugu lietuvis valdė nemažą ūkį. Vėliau A. Čiuoderis savo noru pasitraukė į Amazonę. „Pasitraukimo priežastys taip ir liko neaiškios. A. Čiuoderis rašė, kad mylėjo gamtą – galbūt dėl to ir apsigyveno Amazonėje“, – svarsto A. Anušauskas.

Dar įdomesnė detalė ta, kad, turėdamas dvi dukras ir keturis anūkus, jis visą savo žemę – 180 hektarų – paliko zoologijos sodui. „Nuo A. Čiuoderio mirties prabėgo keli dešimtmečiai, kai amžino poilsio atgulė jo bendražygis, su kuriuo turėjo bendrą ūkį. Jis savo dalį taip pat paliko zoologijos sodui. Ir ką, 2003 m. toje žemėje iš tiesų buvo įkurtas zoologijos sodas“, – šypteli A. Anušauskas.