A. Sederevičiaus SJ kelias į tikėjimą tėvams buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus

Šiauliai

Pareigos. „Esi pakviestas misijai, bet šalia to yra ir „naminės“ pareigos“, – sako kunigas. Be rektoriavimo Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, A. Sederevičius SJ užima Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos ekonomo pareigas. (Artūro Sederevičiaus SJ asmeninio archyvo nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

103566

Artūras Sederevičius SJ Saulės mieste gyvena jau antras mėnuo. Į Šiaulius ilgesniam laikui jis atvyko antrą kartą: 2003-iaisiais šiame mieste pradėjęs jėzuito kelią naujokyne, po 16 metų sugrįžo vadovauti Šv. Ignaco Lojolos bažnyčiai. Su šypsena veide misiją atliekantis kunigas džiaugiasi savo jaunystės pasirinkimu, tačiau mintyse iškyla ir liūdnesnių prisiminimų. „Tą naktį mažai miegojau ir aš, ir tėvai“, – lemtingą pokalbį apie ketinimą stoti į kunigų seminariją mena jėzuitas.

Tikėjimo atradimas nustebino patį, nuliūdino tėvus

Kelią į tikėjimą A. Sederevičius SJ atrado 11 klasėje, kai netikėtai net pačiam sau sugalvojo stoti į kunigų seminariją. „Vaikystėje nelabai turėjau ryšio su Bažnyčia. Kiek su močiute tekdavo nueiti, tai būdavo susižavėjimas, bet toks vaikiškas. Ir tik 11 klasėje pats ėmiau domėtis, kai, prasidėjus pertvarkoms 1990-aisiais, atsirado laidų apie Bažnyčią. Vienoje laidoje rodė apie seminariją ir kvietė įsijungti į jų gretas. Pagalvojau: na, reikia bandyti“, – pasakoja pašnekovas.

Kaip juokiasi pats, nelabai susivokdamas, kas tai yra, sugalvojo įstoti į seminariją. Teko priimti reikalingus sakramentus ir pasakyti klebonui apie norą mokytis joje. Šis nustebo: kaip kažkoks keistuolis, nelabai žinantis, kas yra Bažnyčia, nori tapti kunigu?

„Aš galėjau studijuoti visur, bet to širdies kvietimo dar nejaučiau. Seminarijoje pasitikrinau, ar Dievas tikrai mane kviečia. Ten kasdien vis labiau pajutau, kad tas kelias man patinka. Pagalvojau: jeigu patinka, tai gal Dievas kviečia, o jeigu nekvieti, Dieve, ir aš nemoku kitaip nuspręsti, tai kaip nors išmesk mane“, – mena kunigas.

Matyt, ir Dievas sutiko, kad jaunas vaikinas eitų širdies pakuždėtu keliu: sėkmingai baigė seminariją, kurioje susipažino su keliais jėzuitais, ir vėliau septynerius metus darbavosi Vilkaviškio vyskupijoje.

Tik jaunuolio norą aptemdė debesys šeimoje – tėvai tuo metu nebuvo religingi žmonės, nepritarė sūnaus norui, todėl, išgirdę jo ateities planus, neslėpė išgąsčio. Pašnekovas ir dabar mena jų ištartus žodžius.

„Jie bijojo, kad aš net neįsivaizduoju, kur lendu ir ko noriu. Tą sykį, kai pasakiau, kad stoju į seminariją, gerokai susipykome. Tą naktį ir aš nemiegojau, ir girdėjau, kad jie nemiegojo, diskutavo. Tik ryte jie pasakė tai, ką iki šių dienų savyje nešiojuosi: gyvenimo kelią pats renkiesi, norėtume, kad gėdos mums nepadarytum“, – įstrigusius tėvų žodžius cituoja kunigas.

Norėjo bendrystės

„Darbuodamasis vyskupijoje, jaučiau, kad esu labiau bendrystės žmogus, o ne tas, kuriam patiktų būti vienam parapijoje“, – sako pašnekovas. Tokių minčių vedamas, po 7 metų kunigavimo jis atsigręžė į Jėzuitų ordiną. Nutarė pereiti į jų bendruomenę. Šiek tiek bijojo tik to, kad jėzuitai – mokslo vyrai, o jis pats nebuvo iš tų „didžiųjų mokslininkų“. „Nuramino provincijolas Aldonas Gudaitis SJ, pasakęs, jog svarbiausia, kad mylėčiau Jėzulį“, – prisimena pašnekovas.

Kadangi jau buvo įšventintas į kunigus, pereiti ilgo formacijos laikotarpio neteko – jis buvo gerokai trumpesnis nei naujiems būsimiesiems jėzuitams. Naujokyne, pasak pašnekovo, jam buvo atostogų metas, kai galėjo skaityti, melstis, atnaujinti įžadus ir tiek jis, tiek draugija stebėjo, ar kunigas gali prisijungti prie šios bendruomenės.

„Visur galiu darbuotis, visokiomis socialinėmis veiklomis užsiimti, bet tik, jeigu galima, ne mokykloje. Tai šiemet pirmas ruduo, kai dirbu ne mokykloje“, – juokiasi kunigas, prisiminęs pokalbį su Antanu Saulaičiu SJ, tuometiniu provincijolu.

Mokydamasis naujokyne, jis turėjo atlikti praktiką Vilniuje pas Motinos Teresės seseris: teikti pagalbą žmonėms gatvėje, paruošiant maistą, pasakant katechezę. „Toks darbas manęs negąsdino, tik reikėjo rusų kalbos, o jos gerai nemokėjau“, – sako. O paskutinį pusmetį jis buvo išsiųstas į Kauno jėzuitų gimnaziją kaip kapelionas. Ten išdirbo trejus metus. „Tai buvo man iššūkis, nes, kaip minėjau, iš pradžių provincijolui buvau sakęs, kad galiu dirbti bet kur, tik ne mokykloje. Matyt, bando iki galo pažiūrėti, ar ką sakai, taip ir galvoji“, – nusišypso.

Po to išvyko studijuoti į Ameriką – Čikagą. Krimto mokyklų vadybos magistrantūros studijas. „Nuvažiavau, mokėdamas gražiai šypsotis ir pasakyti „thank you“, – šypsosi pašnekovas, kuriam prireikė 9 mėnesių išmokti kalbą. Po šių studijų grįžęs į Lietuvą, jis darbavosi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, o prieš metus davė galutinius iškilminguosius įžadus ir buvo priimtas į Jėzuitų ordiną.

Sužavėjo keliauninko gyvenimas

Tėvą Artūrą jėzuitų pusėn patraukė jų paprastumas, kasdieniškumas, bendravimas su žmonėmis jiems suprantama kalba, t. y. be aukštų frazių apie dvasinius dalykus. „Jėzuitai atrodo kasdieniški vyrai ir prie altoriaus jų kalbėjimas nenutolsta nuo žmonėms suprantamų sąvokų“, – apibūdina jėzuitas.

Anot jo, misijose dalyvaujantys ir nuolat keliaujantys jėzuitai siekia įsilieti į naujas bendruomenes, jų kultūrą, kad būtų kuo arčiau žmonių ir galėtų jiems padėti. Tėvas Artūras sako, kad jėzuitai kartais būna pavadinami Bažnyčios demokratais – laisviau ir naujoviškiau skleidžiančiais tikėjimą. „Bet juk šių dienų dilema tokia – turi matyti šios dienos poreikius“, – mano Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius.

Keliautojo gyvenimas jėzuitą labai žavi. „Tiek, kiek jau esu keliavęs per tuos metus, būčiau turbūt per savo gyvenimą, būdamas kunigu, nenukeliavęs. O kadangi tenka užimti skirtingas pareigas, tai ir keliauti tenka ypač daug. Kartais per metus turėdavau po tris keturis kartus važiuoti į įvairias šalis. Tai grįždavau atostogų pas mamą į tėviškę ir ten būdavo geriausios atostogos. Per jas važiuoti į kokį nors kraštą jau nebebūdavo minčių“, – teigia pašnekovas.

Naujos vietos, anot kunigo, įkvepia naujiems iššūkiams. „Kiekvienoje naujoje vietoje jaučiuosi kaip naujomis jėgomis pradedantis dirbti. Pirmaisiais metais susipažįstu su aplinka, žmonėmis, antraisiais jau būnu drąsus kažką daryti, veikti, tretieji būna darbo metai, o ketvirtaisiais vėl galvoju, kad jau teks kažkur kitur vykti“, – pasakoja jis.

Šiauliai pasitiko ramybe

Ir Šiauliuose apsiprasti tėvui Artūrui dar reikia laiko. Vos prieš kelis mėnesius jis Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje pakeitė Stasį Kazėną SJ, laikinai ėjusį rektoriaus pareigas, dabar vėl tapusį vicerektoriumi. Kokių darbų naujasis rektorius per ateinančius penkerius metus ketina imtis bažnyčios vadovybėje?

„Gal žmonės jau po truputį pastebi tam tikrus pokyčius. Tėvas Stasys yra dvasingesnis, pamaldesnis, gilesnis, o aš kasdieniškesnis, galbūt turiu mažiau pamaldumo, rečiau Dievą užimu savo maldomis, – nusišypso. – Kai kuriose vietose mūsų su tėvu Stasiu žvilgsniai jau keičiasi, matysime, kaip toliau tai susidėlios. Bet iškart nesinori nieko drastiškai keisti, tiesiog natūraliai tas pokytis įvyks, nes vis tiek esame kitokių nuostatų, kitokio nusiteikimo žmonės. O kai vadovauji bendruomenei, tai kažkaip kitiems tenka paklusti, kad jau vadovas taip užsispyrė.“

Jis džiaugiasi, kad vis artimiau tenka susipažinti su bažnyčios bendruomene, imti kurti artimesnį santykį su ja: „O bendruomenės plėtimas priklauso, manau, nuo pokalbių su žmonėmis, kurie priklauso jai, t. y. per pažįstamų teigiamas patirtis.“

Pats miestas tėvui Artūrui patinka. „Pirmasis žvilgsnis toks: man čia atgaiva – jokių kamščių, jokio streso, jokio bėgimo, vertimosi per galvas. Žmonės niekur neskuba – o kur tu nubėgsi… Ir čia gerąja prasme. Ta ramybė labai sužavėjo. O žmonės yra tokie, kaip tu į juos žiūrėsi. Kol kas dar nebuvau gatvėje sutikęs tokių, kurie siūlytų į kaulus, – juokiasi pirmųjų mėnesių gyvenimo Šiauliuose įspūdžius pasakojantis pašnekovas. – Aš manau, kad jei esi pozityviai į viską žiūrintis, tai ir aplink tave bus daugiau pozityvesnių žmonių.“

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt