A. Po­vy­lius „Ele­men­to­rių“ slė­pė tarp mal­kų, drau­džia­mą spau­dą – alaus sta­ti­nė­se

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

12923

222 as­me­nys iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­to­vių prieš šim­tą me­tų vy­ko į Lie­tu­vai ne­pap­ras­tai reikš­min­gą ren­gi­nį – Vil­niaus kon­fe­ren­ci­ją, ku­rios me­tu bu­vo su­da­ry­ta Ta­ry­ba, pa­si­ra­šiu­si lem­tin­gą­jį Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­tą. Vie­nas iš jų – rad­vi­liš­kie­tis An­ta­nas Po­vy­lius, Lie­tu­vo­je ži­no­mas po­li­ti­kas, so­cial­de­mok­ra­tas, vi­suo­me­ni­nin­kas, pie­no ūkio ir pie­no per­dir­bi­mo pra­mo­nės or­ga­ni­za­to­rius, koo­pe­ra­ti­nin­kas.

Foto galerija:

Ne­ti­ko nei ku­ni­go su­ta­na, nei jū­rei­vio ke­pu­rė

A. Po­vy­lius gi­mė 1871 m. rugp­jū­čio mėn. Šiau­lių ap­skri­ties Rad­vi­liš­kio vals­čiaus Žiū­ro­nų kai­me, ne­di­de­lio ūki­nin­ko šei­mo­je. Jo se­ne­lis Liud­vi­kas mo­kė­jo skai­ty­ti, to­dėl na­muo­se bu­vo ga­li­ma ras­ti se­nų­jų mal­dak­ny­gių, „kan­tič­kų“, „Ži­va­tai szwen­tu­ju“ ir kt. La­biau­siai ma­žo­jo An­ta­no iš­si­la­vi­ni­mu rū­pi­no­si ma­ma – spe­cia­liai pa­ga­min­tu smeig­tu­ku ves­da­mas rai­des, vai­kas tu­rė­jo mo­ky­tis mal­de­les, li­ta­ni­jas.

At­si­mi­ni­muo­se A. Po­vy­lius ra­šo: „Auk­so al­to­riaus“ teks­tus, kad jų ne­rei­kė­tų mo­ky­tis, „da­ci­pul­ka“ iš­ba­džiau, kny­gos lakš­tus su­ga­di­nau. <...> Bet ma­my­tė neat­si­sa­kė sie­ku­si, kad aš pe­rei­čiau vi­są „Auk­so al­to­rių“.

Kar­tą Ka­zi­mie­ras Gal­kys pa­do­va­no­jęs jam „Ele­men­to­rių“, tik ma­mai juo pa­si­džiaug­ti vai­kas pa­bi­jo­jęs – pa­slė­pė do­va­ną tarp mal­kų, bet ga­liau­siai pa­ro­dė. Ta­da, kaip ra­šo A. Po­vy­lius, „bu­vo įkin­ky­tas“ mo­ky­tis. Vė­liau vai­kas bu­vo iš­siųs­tas į Rad­vi­liš­kį pas da­vat­ką Bra­ju­kę mo­ky­tis pa­tar­nau­ti mi­šio­se, bet iš ten „iš­gel­bė­jo tė­ve­lis, su­ma­ny­da­mas leis­ti pas so­džiaus kai­my­nus Gal­kius mo­ky­tis ru­sų kal­bos“. Nuo 1881 m. A. Po­vy­lius pra­dė­jo lan­ky­ti Rad­vi­liš­kio pra­džios mo­kyk­lą, o vė­liau mo­kė­si pri­va­čiai Šiau­liuo­se.

„Mū­sų tuo­me­ti­niuo­se Šiau­liuo­se be tie­sio­giai lan­kan­čių gim­na­zi­ją pri­si­glaus­da­vo dar ne­ma­žai ne­tie­sio­giai be­si­mo­kan­čių są­mo­nin­gų jau­nuo­lių. Pa­gal to me­to vei­ku­sius švie­ti­mo nuo­sta­tus bu­vo drau­džia­mas bet koks pri­va­tus mo­ky­ma­sis, o as­me­nys, be­si­ver­čią pri­va­čiu mo­ky­mu­si, bu­vo net po­li­ci­jos per­se­kio­ja­mi; su pa­sta­rai­siais (ypač gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niais) bū­da­vo drau­džia­ma drau­gau­ti. Ne­le­ga­liai be­si­mo­kę as­me­nys bu­vo va­di­na­mi „šve­dais“, – at­si­mi­ni­muo­se ra­šė A. Po­vy­lius, kaip „šve­das“ mo­kę­sis dve­jus me­tus, pa­de­da­mas mo­ky­to­jo Pet­ro Gal­kio ir kt.

A. Po­vy­liaus tė­vas no­rė­jo, kad sū­nus tap­tų ku­ni­gu. Vis tik šiam pa­vy­ko iš­pra­šy­ti leis­ti pa­ra­gau­ti pa­sau­lie­tiš­ko moks­lo. Ga­vęs pi­ni­gų, A. Po­vy­lius iš­vy­ko į Psko­vo ma­ti­nin­kų mo­kyk­lą, o neiš­lai­kęs ru­sų k. eg­za­mi­no nu­spren­dė ke­liau­ti į Pe­ter­bur­gą. Ten dar­bo ne­ra­dęs, grį­žo pas tė­vus.

Su­lau­kęs 20 me­tų jau­nuo­lis ne­bu­vo paim­tas į ka­riuo­me­nę, tad nu­ta­rė Lie­po­jo­je baig­ti lai­vi­nin­kys­tės kur­sus. Tie­sa, iš kar­to ne­bu­vo priim­tas, to­dėl grį­žo į Šiau­lius ir pra­dė­jo pri­va­čiai mo­ky­ti vai­kus. Ga­liau­siai jis bu­vo pa­kvies­tas mo­ky­tis, bet lai­vi­nin­kys­tės su­ma­ny­mui ne­pri­ta­rė tė­vas, ku­riam su­si­rgus, te­ko grįž­ti į na­mus ūki­nin­kau­ti. Vė­liau (1897 m.) A. Po­vy­lius įsi­dar­bi­no me­džio ap­dir­bi­mo įmo­nės tar­nau­to­ju-raš­ti­nin­ku.

Ne­ti­kė­tas spau­dos pla­tin­to­jo vaid­muo

Nuo 1902 m. A. Po­vy­lius įsi­trau­kė į ca­ro val­džios drau­džia­mos lie­tu­viš­kos spau­dos pla­ti­ni­mą. Iš Tau­ra­gės ga­ben­da­vo „Var­pą“, „Ūki­nin­ką“, „Nau­jie­nas“ ir kt. Ap­si­gy­ve­nęs Šiau­liuo­se, Gu­ber­ni­jos dva­re, ir iš bi­čiu­lio Jo­no Mi­liaus pe­rė­męs bu­hal­te­rio pa­rei­gas, pir­mą kar­tą su­lau­kė „siun­ti­nio“.At­si­mi­ni­muo­se jis ra­šo: „Man tik įsi­kū­rus Šiau­liuo­se, kar­tą į ma­no bu­tą pa­si­bel­dė kaž­koks gim­na­zis­tas su uni­for­ma, ku­ris, te­pa­reiš­kęs „pa­lie­ku pre­kes“, įsė­do į ve­ži­mą ir din­go. Ta­ria­mos pa­lik­tos „pre­kės“ su­si­dė­jo iš dvie­jų di­do­kų pin­ti­nių. Pa­tik­ri­nus vei­kiai paaiš­kė­jo esant ne­le­ga­lią lie­tu­viš­ką li­te­ra­tū­rą. Li­te­ra­tū­rą tuoj pa­dė­jo su­slėp­ti įmo­nės meis­te­rio pa­va­duo­to­jas H. Eich­val­das, lat­vis, vi­sa­da nuo­šir­džiai tal­ki­nęs mū­sų lie­tu­viš­ka­me rei­ka­le.“

A. Po­vy­lius pri­si­me­na, kad 1903 m. juos ap­lan­kė iki tol ne­pa­ži­no­ti as­me­nys: „vie­nas su ne­di­de­le barz­da, pli­ka gal­va, o ki­tas – il­ga ru­da barz­da“. Tai bu­vęs Jo­nas Jab­lons­kis ir stu­den­tas Ka­zi­mie­ras Venc­laus­kis. Tą­kart ap­tar­ti spau­dos lai­ky­mo ir pla­ti­ni­mo rei­ka­lai, su­skirs­ty­ti lei­di­niai. Nuo ta­da pra­si­dė­ju­si nuo­sek­li A. Po­vy­liaus lie­tu­viš­kos spau­dos pla­ti­ni­mo veik­la.

A. Po­vy­lius su ki­tais gra­fo V. Zu­bo­vo įga­lio­tais as­me­ni­mis priim­da­vo iš Prū­si­jos tuš­čio­se alaus sta­ti­nė­se at­vež­tą spau­dą, ją slėp­da­vo ir per­duo­da­vo knyg­ne­šiams pla­tin­ti. Kai ku­rios spau­dos at­ga­be­ni­mu pa­si­rū­pin­da­vo P. Vi­šins­kis ir V. Put­vins­kis. Gau­tos siun­tos bu­vo sle­pia­mos alaus da­ryk­los san­dė­liuo­se, per­duo­da­mos pla­tin­ti knyg­ne­šiams. Dėl to A. Po­vy­liui bu­vo iš­kel­ta by­la, ke­lis­kart jis vos iš­ven­gė areš­to.

Po­li­ti­nė veik­la kai­na­vo lais­vę

A. Po­vy­lius ži­no­mas kaip uo­lus so­cial­de­mok­ra­tas, grei­tai įsi­trau­kęs į 1905 m. re­vo­liu­ci­nius įvy­kius. Tų pa­čių me­tų sau­sį jis pri­si­dė­jo or­ga­ni­zuo­jant strei­ką Šiau­liuo­se, gruo­džio 4–5 d. kaip Šiau­lių ap­skri­ties at­sto­vas da­ly­va­vo Di­džia­ja­me Vil­niaus Sei­me.

1907 m. A. Po­vy­lius iš Kau­no gu­ber­ni­jos bu­vo iš­rink­tas Ant­ro­sios Ru­si­jos vals­ty­bės dū­mos de­pu­ta­tu. So­cial­de­mok­ra­tų gru­pės var­du Dū­mai pa­tei­kė pa­siū­ly­mą dėl ag­ra­ri­nio klau­si­mo Lie­tu­vo­je spren­di­mo, o su ki­tais de­pu­ta­tais pa­skel­bė at­si­šau­ki­mą, ku­rį ca­ro val­džia įver­ti­no kaip prieš­vals­ty­bi­nio są­moks­lo ren­gi­mą, už ku­rį A. Po­vy­lius bu­vo nu­teis­tas ir įka­lin­tas Kau­ne.

Grį­žęs į Šiau­lius, A. Po­vy­lius įsi­trau­kė į „Var­po“ drau­gi­jos veik­lą, daug pri­si­dė­jo prie koo­pe­ra­ty­vų, pie­ni­nių stei­gi­mo Rad­vi­liš­kio kraš­te ir Lie­tu­vo­je, „Var­po“, „Ži­bu­rė­lio“ ir kt. veik­los, kul­tū­ri­nio dar­bo gai­vi­ni­mo, or­ga­ni­za­vo lie­tu­viš­kas ge­gu­ži­nes, va­ka­rė­lius.

Pas­ku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­do ūki­nin­kau­da­mas

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu A. Po­vy­lius ūki­nin­ka­vo Žiū­ro­nuo­se, bend­ra­vo su ki­tais ūki­nin­kais, stei­gė ko­mi­te­tus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bei siek­ti.

At­si­mi­ni­muo­se jis ra­šo, kad nu­ta­rus su­reng­ti Vil­niaus kon­fe­ren­ci­ją, įvy­ko pa­vie­nių lie­tu­vių su­si­rin­ki­mas, į ku­rį bu­vo nu­ma­ty­ta kvies­ti Pe­lik­są Bu­ga­liš­kį. Tie­sa, dėl ne­nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių pa­sta­ra­sis at­vyk­ti ne­ga­lė­jo, to­dėl ofi­cia­lus įga­lio­ji­mas įteik­tas A. Po­vy­liui.

Su­si­rin­ki­mas dėl Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jos vy­kęs už už­da­rų du­rų, neį­leis­ti net spau­dos at­sto­vai, o da­ly­viai įpa­rei­go­ti į bū­si­mą kon­fe­ren­ci­ją sa­vo nuo­žiū­ra iš ap­skri­ties pa­rink­ti 6–8 at­sto­vus. Po su­si­rin­ki­mo A. Po­vy­lius su­si­ti­ko su P. Bu­gai­liš­kiu ir su­da­rė kan­di­da­tų vyk­ti į Vil­niaus kon­fe­ren­ci­ją są­ra­šą 1917 m. rug­sė­jo 18–23 d.

At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, A. Po­vy­lius bu­vo Šiau­lių ap­skri­ties val­dy­bos na­riu, vė­liau pa­skir­tas Šiau­lių ap­skri­ties Že­mės ūkio ir vals­ty­bės tur­tų mi­nis­te­ri­jos įga­lio­ti­niu. 1920 m. ge­gu­žės 15 d. – 1922 m. lapk­ri­čio 13 d., V. Si­ru­ta­vi­čiui at­si­sa­kius man­da­to, A. Po­vy­lius ta­po Stei­gia­mo­jo Sei­mo at­sto­vu. 1937 m. ap­do­va­no­tas Di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no 3-io­jo laips­nio or­di­nu. Su­lau­kęs gar­bin­go am­žiaus, grį­žo į sa­vo ūkį Žiū­ro­nuo­se, kur pra­lei­do li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt