92 metų inžinerijos genijus senatvę leidžia ištremtas gyventi į pašiūrę

Kaunas

Tomas RimkusŠaltinis: Etaplius.lt

113772

Iš pirmo žvilgsnio, guvus, inteligentiškas ir linksmas senolis pasakoja istorijas, vertas kino juostos. Jis pats savo rankomis sukūrė automobilį, pasistatė namą, jame sukūrė kambario dydžio karuselę. Tačiau šiuo gėriu džiaugtis kol kas negali. Šiuo metu Juozas leidžia dienas laukdamas teismo, po kurio tikisi atgauti užgrobtą turtą.

92 metų senolis Juozas

Studentų idėjos Juozo rankose virsdavo realybe

Nepaisant itin kuklios buities Juozas nepraranda optimizmo. Vyras pasakoti apie save pradeda nuo jaunystės, kuomet mokslinių tyrimų institute dirbo kalviu-šaltkalviu. Ten jį praminė išmislinčiumi. Kodėl? Nes tada kalvių brigados buvo keturios. Pirmos trys turėjo bent po 2-3 darbuotojus. O ketvirtą brigadą sudarė Juozas vienas pats. Jis sako, kad minčių niekada netrūko, padėdavo studentams kurti išradimus. Studentai padarydavo brėžinius, o jis gamindavo, patardavo, ką pakeisti, kad pagamintas įrenginys tikrai veiktų.

Pats ir namą statė ir automobilį kūrė

Juozas pasakoja, kad viską kurti, statyti ir gaminti jam pavykdavo kone vienu metu – „Antro tokio namo Lietuvoje nėra. Pridėjau langų, pagalbinių kambariukų. Pats susiprojektavau ir stumdomas garažo duris. Jos metalinės, sunkios, bet aš sugalvojau mechanizmą, kurio pagalba jos pasitraukia į šoną, tad patogu išvažiuoti ir įvažiuoti. Dar namuose sukūriau karuselę. Kambarys sukasi su visomis grindimis. Kolkas ji neužbaigta. Bet jos esmė – kad va kaip sėdim dabar vienas prieš kitą, o po valandos jau būtume apsikeitę vietomis.

Stačiau namą ir tuo pačiu metu kūriau sau automobilį. Žiemą namo nestatysi, tai tą laiką leisdavau automobilio kūrybai. Šiemet mano kūriniui sueina 50 metų. Dabar mano sukurtas automobilis yra muziejuje. Iš pradžių buvo Kaune, dabar Molėtuose. Jis perdažytas, atnaujintas. Originaliai jis buvo dramblio kaulo spalvos, o atnaujinus – raudonas su nikelio spalvos akcentais. Dar galinis stiklas buvo mano pagamintas iš organinio stiklo, ir tokio antro daugiau niekur nebuvo. Vyrai, kurie atnaujino mano kūrinį užsakė naują galinį stiklą. Jį gamino ilgai, permatavo net keturis kartus, tad šis darbas turėjo labai brangiai kainuoti. Tačiau tie, kurie gamino, pinigų neėme. Nes sakė, kad jie nori bent tiek padovanoti tokiam unikaliam automobiliui. Tokiais žodžiais mano širdis džiaugiasi. “

Juozo automobilis

Aukso medalis už modernius sprendimus

Su savo kurtu automobiliu vyras važinėjo po visą tarybų sąjungą. Juozas savo kūrinį pavadino “Svajone”. Su ja kartu įveikė per 140 000 km, bei gavo aukso medalį už inovacijas ir inžinerinius sprendimus. Senolis sako, kad tai tikrai buvo jo svajonės išsipildymas. Jis pasakoja, kaip kilo idėja pačiam sukurti ir pasigaminti sau automobilį – „Pas mus buvo tokie draugai, jie irgi gaminosi automobilį, bet niekur su juo nenukeliavo. Tai aš norėjau juos perspajuti. Ir man pavyko. Man atvykus įį Maskvą čekai klausinėjo, kaip aš ją padariau? Kokius įrankius naudojau? Jos ilgis buvo 3,5 m ir sugalvojau, kaip Zaporožiečio variklį turiu patalpinti ne automobilio gale, kur jis ir būdavo, bet priekyje. Būtent šis sprendimas sulaukė daugiausiai klausimų. Visiems buvo smalsu, kaip man tai pavyko. Viską pagaminau savo rankomis iš skardų. Pirkau tik tiltą, variklį ir stiklą.

Pas mane šoniniai stiklai nusileisdavo elektros pagalba. Tais laikais (1970 m. aut. past.) tikrai buvo stebuklas. Kuro bako dangtelis irgi buvo elektrinis – paspausdavau mygtuką, dangtelis atsidaro, pasisuka šonu, įsipilu kuro, vėl paspaudžiu ir užsidaro.

Juozo automobilio salonas.

Buvau parodoje, Maskvoje, kur daug kūrėjų pristatė savo išradimus. Sustatė visus į koloną ir demonstravome, kas ką padarė. Pamenu buvo autobusas, kuriam atsidarė stogas. Jis važiuoja, stogas atsidaro, iš autobuso miniai žmonių mojuoja šeima – mama, tėtis, vaikas ir šuniukas. Tada stogas užsidaro ir važiuoja toliau. Kitas kūrinys – pasikelia visas automobilio korpusas ir vėl nusileidžia. Tada važiuoju aš – atsidaro langai patys, tada užsidaro, atsidaro kuro bako dangtelis. Ir bemanevruojant man iš bako išsiliejo benzinas! Gi buvau pilną pripylęs ir ties posūkiu per atidarytą dangtelį išsipylė šiek tiek. Tai aš mikliai uždariau dangtelį mygtuko pagalba. Beje, mano kūrinys turėjo ir salono oro šildytuvą. Žinau, kad dabar tokius įrengimus turi kiekvienas automobilis, bet prieš 50 metų tikrai turėjau kuo didžiuotis!“

Toliau kurti trukdo kovos teismuose

Juozas nuogąstauja, kad užbaigti kūrinius trukdo besitęsiantys teisminiai procesai – „ Vyksta teismai, kurie, tiesą sakant, nelabai juda. Turiu globėją, jis manimi rūpinasi.

Sklypas ir namas padalintas pusiau. Pusė namo turėtų būti man, kita pusė žmonai. Name yra visi patogumai. Tačiau jie visi yra ne mano pusėje. O aš gyvenu čia, ūkiniame pastate.

Aš neabejoju, kad sulauksiu laimingos pabaigos ir pasiduoti net neketinu. Tik liūdna, kad teismai beveik nejuda ir laukti sprendimo tenka labai ilgai. Žentas su dukra man pasiūlė vieną kambariuką. Bet tai juk nesąžininga! Aš nesutikau. Jie juk įsikūrė pilnai įrengtoje namo pusėje, o man siūlo tą dykynę, kuri dar neįrengta. Tai mano gyvenimo darbas, mano kūrinys. Aš nepasiduosiu ir savo dalį atsikovosiu.“

Slaptas ilgaamžiškumo receptas

Net kalbėdamas apie konfliktą su šeima jis nepraranda ūpo. Sako, kad ketina sulaukti teigiamo teismo sprendimo, kad ir kiek tai užtruktų. Ir pasakoja, kad niekada nėra gėręs pirktinių vaistų ar buvęs ligoninėje. Viską, ko reikia randa maiste, gyvena sveikai. Laukdamas teismo nuosprendžio gyvena mažu, malkomis kūrenamu pečiuku, apšildomame ūkiniame pastate. – „Čia nėra dujų. Nėra vandens. Aš čia neturiu nei kur nusiprausti, nei kur rūbų išsiskalbti. Štai, 90 litrų talpos bačka, čia prisirenku lietaus vandens savo reikmėms. Name esu nepageidaujamas. Bet moku suktis su tuo ką turiu.

Saugodamas sveikatą nuo dirbtinio maisto aš bėgu kuo toliau. Niekada nevalgau jokių pusfabrikačių. Svarbiausia pradėti nuo vandens. Aš maistui ir jo gamybai naudoju tik nusodintą vandenį. Pripilu puodą vandens iki pat viršaus ir pašildau iki virimo, bet neverdu. Kai užkaista, nutraukiu nuo ugnies ir nupučiu kalkes. Tada nupilu tą nusodintą vandenį į kitą puodą. Ir tuo vandeniu aš plaunu daržoves, įrankius, maistui naudoju. Ir taip jau labai daug metų.

Vandens aš negeriu. Gaminuosi savo kurtą arbatą. Beržo lapai, mėlynių lapai, čiobreliai, ir pora apynio spurgų. Tokį receptą naudoju visada. Geriu ją su duona ir medum, joje brinkinu uogas, su ja gaminu košes, prisotinu ja kruopas, pupeles. Bet arbatą geriu tik tada, kai pieno neturiu. Nes įprastai geriu jį. Duoną irgi kepu pats. Be druskos ir cukraus. “

Juozas pasidalino ir savo firminės sočiosios košės receptu. Du šaukštai kvietinių kruopų, trys šaukštai avižinių dribsnių, trys šaukštai manų kruopų, šaukštas aguonų, šiek tiek brinkintų razinų, džiovintų obuolių ir medaus. Užpilama viskas firmine Juozo arbata. Senolis sako, kad ji turi būti vėsi. Tuomet leidžiama viskam išbrinkti. Po kurio laiko pašildoma ir valgoma. Recepto autorius atkreipia dėmesį, kad tereikia pašildyti maždaug iki 80 laipsnių, nevalia užvirti. Nes tokiu būdu išsaugoma didžiausia maistinė vertė.

Nepaisant visų aplinkybių Juozas nepraranda optimizmo, gaminasi sau maistą, saugo sveikatą ir nekantrauja, kada galės grįžti į namą ir toliau įgyvendinti savo fantastiškas idėjas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt