90-ojo jubiliejaus proga pasveikintas ignalinietis Petras Labuckas

90-ojo jubiliejaus proga pasveikintas ignalinietis Petras Labuckas
Ignalina
Lina Kovalevskienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Ignalinos rajono savivaldybė

Ignalinos rajonas turtingas garbingo amžiaus sulaukusių gyventojų. Jų lūpomis kalba gyva istorija, išmintis, buvusio laiko vertybių ir krašto paveldo šviesa. Kiekvienas gyvenimas – tarsi įdomi knyga. Šiemet jau daugiau nei 40 garbių senolių aplankyta ir jubiliejų proga pasveikinta. Tiesa, ilgaamžių vyrų mažoka, sveikintojams dažniausiai tenka sutikti moteris. Joms Dievulis, matyt, ir sveikatos, ir ištvermės dosnesnis. Betgi ir visi vyriškiai senatvei nepasiduodantys, lyg nešiojantys kokį ypač gyvybingą ano laiko subrandintą geną.

Rugsėjo 20-ąją 90-ojo jubiliejaus proga pasveikintas ignalinietis Petras Labuckas nustebino savo energija, sveikata ir puikia atmintimi. Jo prisiminimuose ir gimtojo Smetonos laikų Didžiasalio kaimo, tuomet priklausiusio Zarasų apskrities Salako valsčiui gyvenimas, ir tarybinių laikų realijos, prie kurių vienaip ar kitaip reikėjo prisitaikyti, ir jaunystės kelionės, bendravimas su pačiais įvairiausiais žmonėmis, ir graži draugystė su gražuole Angelija, tuomet į kaimą dirbti atsiųsta jaunute mokytoja, kuri štai jau 60 metų kartu su juo per gyvenimą keliauja, o kur dar jo darbai darbeliai, bitininkavimo patirtys, saviveiklos margumynai – daugybė įspūdžių, kurių laikas nesugebėjo ištrinti, o tarsi dar labiau šių dienų šviesoje išryškino. Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Lina Gladkauskienė ir seniūnas Valentinas Rumbutis jubiliatui linkėjo gražių šventės ir kasdienybės dienų bei dar ilgai išsaugoti tokią sveikatą, optimizmą ir šviesias mintis.

Petras mena savo pirmąjį mokytoją Korlą – išdidų, su lazdele pasiramsčiuojant vaikščiojusį dvarininkų palikuonį. Klasėje ant sienos kabėjo kryžius ir Prezidento A. Smetonos paveikslas, pamokos prasidėdavo ir baigdavosi bendra malda, o pamokose būdavo išlaikoma rimtis ir geležinė drausmė. Neklusnieji gaudavo stovėti prie suolo, kampe, o patys didieji nusižengėliai – ir paklūpodavo. Bet kokį šurmuliuką nuramindavo garsus  mokytojo lazdos smūgis stalan.  Petras nežino, kokia lemtis ištiko mokytoją užėjus tarybų valdžiai, tik girdėjo, kad jo šeima į Sibirą išvežta.

Baigęs Didžiasalio pradinę, penktą skyrių Petras išėjo Pažemiškės kaime, paskui mokėsi Dūkšto vidurinėje. Galiausiai baigė Cirkliškio žemės ūkio mokyklą. Teko keliolika metų dirbti prekyboje, paskui buhalteriu kolūkyje, Švietimo skyriuje, Dūkšto eksperimentiniame ūkyje, čia dar ir darbo apsaugos inžinieriumi. Žingeidus vyras vis kėlė kvalifikaciją, Vilniuje baigė buhalterių, revizorių kursus. 1956 m. Kaune išėjo karinių apmokymų kursą. Paskutinė jo tarnyba prieš pensinį poilsį – AE apsaugos batalione.  Visada ir visur buvo aktyvus, mėgo keliauti, dalyvaudavo meno saviveikloje, grojo, vaidino, buvo nepamainomas kalbėtojas šventėse, vestuvėse. ,,Liežuvis gerai sukdavosi...“,– juokauja, o žmona pritaria, kad jis šeimoje visada užėmė priekinę poziciją. Petras ir šešiais metais jaunesnė Angelija dukros Vidos ir sūnaus Egidijaus susilaukė, turi tris anūkus. Jų gyvenime yra ir skaudžių išgyvenimų, ir netekčių, bet apie tai ne šventės dieną kalbėti, o Petrą – tokį gerą kalbėtoją ir įdomių laikų liudytoją – dar žada ir Ignalinos muziejininkės aplankyti. Tuomet jis galės daugiau pasakojimų  iš savo atminties skrynių išlieti, kad ateities kartoms visa tai išliktų.