5 klausimai su Zita Bružaite

Lietuva
D.Matvejevo nuotr.
anonymous anonymous Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Interviu, skirtas renginių ciklui „Kompozitoriaus portretas“, kuris yra projekto „Virtuali Polifonija“ dalis. Jo metu koncertai bei jų aptarimas su kompozitoriais transliuojamas žiūrovams namuose.

Pirmoji kompozitorė pakviesta pasidalyti savo kūriniu ir įžvalgomis apie jį – kultūros viceministrė Zita Bružaitė.

Mokėtės profesoriaus Juliaus Juzeliūno klasėje. Gerbiamam profesoriui esate paskyrusi kūrinį „Dedikacija Juliui Juzeliūnui“ (parašytą 2001 m., jo mirties metais). Tačiau per pastaruosius 25 metus išvystėte savitą muzikos pajautimą ir tos pajautos perkėlimą į kūrybą. Esate kūrusi liaudies dainų, džiazo, liturginių tekstų, vaikiškų knygelių, poetų eilių motyvais. Kas šiomis dienomis jus įkvepia, duoda pretekstą kurti naują muziką, nuo ko atsispiriate?

Paskyrimas savo profesoriui buvo susijęs su jubiliejumi. Tuomet su kitais prof. Juliaus Juzeliūno klasės studentais parengėme po kelių minučių fragmentą. Jie buvo sujungti į vieną girliandą, tapusią garsiniu monumentu koncerto metu. Pasisakiau apie paskyrimą todėl, kad sąmoningai dedikacijų savo muzikoje nenaudoju.

Dėl įkvėpimo ir pretekstų šiomis dienomis... Esu ne kartą minėjusi, kad man didžiausią stimulą teikia žmogus, jo gyvenimas, jo aplinka ir visa kas sukasi aplink žmogų. Žinoma, šiais metais, kai mes turime jau kitokios, sakyčiau, neįprastos gyvenimo patirties, atsirado daug naujų kūrybinių impulsų. Gal kam karantino ir pandemijos fonas tapo atradimais – šeimai, neišnaudotiems gebėjimams. Manau, kad kūrybai, apmąstymams šis laikotarpis irgi galėjo būti reikšmingas. Tai galėčiau iliustruoti asmeniniu pavyzdžiu. Nors karantino metu neteko užsidaryti, visą laiką esu darbų sukūryje, tačiau gyvenu (ir net susigyvenau) su tam tikra nerimo būsena, kurią bandau atspindėti natose. Prasidėjus karantinui (kovo 16 d.- birželio 16 d.) pradėjau kurti kūrinį „Nerimas“. Taip kiekvieną dieną, nors po dešimt minučių, nors po pusvalandį skyriau natų rašymui. Pagrindiniai įrankiai buvo tie, kas visada yra po ranka: pieštukai, tušinukai, natų popierius, trintukas, liniuotė. Taip atsirado keturiasdešimt vienas lapas naujo kūrinio. Kadangi kaip ir daugumą apniko įvairiausios mintys, norėjau atspindėti skirtingas nuotaikas, būsenas, patirtas kiekvieną karantino dieną. Vadinu tai pandemociniu dienoraščiu. Nevaržiau savęs galvojimu apie kūrinio atlikimą, jo sudėtį, nors kai kur nuorodų esama. Įsivaizdavau, kad tas keturiasdešimt vienas lapas kada nors virs vientisu kūriniu. Tačiau numačiau, kad ir kiekvienas jų gali gyventi atskirai – tarsi skambantis kalendoriaus lapelis, skirtingos buvusio laiko kadruotės. Jei kada nors minėtos kadruotės „subėgs“ į visumą, tas kūrinys vadinsis „Nerimas“. Atskiri jo lapeliai dabar fiksuojami šio pavadinimo pirmąja raide ir puslapio skaičiumi. Tarsi užkoduotas pandeminės krizės ir jos metu apnikusio nerimo simbolis. Jau dabar turiu n-22, n-23, n-31 ir n-40 kūrinius skirtingoms sudėtims. Beje, netikėtai sužinojus, kad Lietuvos nacionalinis muziejus renka Covid-19 istorijas (eksponatus), visus rankraščio lapus atidaviau Lietuvos nacionaliniam muziejui. Taigi štai atsakymas – šiomis dienomis kūrybinę versmę valdo nerimas. Tikriausiai tai nėra tik mano asmeninis pavyzdys. Daugelis kūrėjų tikriausiai rastų panašių vardiklių savo kūrybiniam įkvėpimui įvardinti.

„Virtualioje polifonijoje“ skambės praėjusiais metais klausytojams pristatytos „Vilties mišios“, skirtos poetės, rašytojos ir visuomeninės veikėjos Vidmantės Jasukaitytės atminimui pagerbti. Kuriant kūrinį praleidote nemažai laiko su poetės tekstais, rinkdama kurios eilutės būtų tinkamos mišioms. Gal galite pasidalinti, kas jos poezijoje jus sujaudino, patraukė dėmesį, suvirpino gilesnius minties verpetus?

Pirmiausia – asmenybė. Esu labai trumpai susidūrusi su a.a. poete Vidmante Jasukaityte. Tas susidūrimas, minčių apsikeitimas vyko viename iš visuotinių LATGA narių susirinkimų, Valstybiniame jaunimo teatre. Žinojau ir apie jos kūrybą, veiklą. Vienareikšmiškai galiu pasakyti – tai ypatingos charizmos, polėkio ir didelės paslapties žmogus. Tokios asmenybės ir traukia, ir degina... Jos energija, įtaigus ir tarsi išsigelbėjimo šaukiantis kalbėjimo tonas man buvo lyg drąsaus, nevaldomo žmogaus portretas, kuriam prilygti gali gamtos stichijų pavyzdžiai.

Savo muzikai nuolat ieškau tinkančių tekstų, tačiau pamenu kelis atvejus, kai atmečiau Vidmantės tekstus, nes jie pasirodė per stiprūs, tiesiog šaunantys savo jėga, sprogstantys. Tokiu būdu neišvengiamai mano muzika disonuotų su poetės mintimis arba pasiliktų blankiuose jos šešėliuose. Kai jau galvojau, kad tokios vulkaninės jėgos savo kūryboje niekada neprisijaukinsiu – koks paradoksas! – mane pakvietė sukurti kūrinį remiantis poetės kūryba ir gyvenimu. Taip ir išėjau į susitikimą su Vidmante.

Prisipažinsiu, dermę atrasti pavyko ne iškart, tačiau labiausiai mane užvedė ant kelio eilėraščių rinkinys „Ambra”, kurio „Tylioji motina, viltie” tapo ir kūrinio atvėrimo giesme, ir viso kūrinio ašimi. Žinoma, atsisveikinimas ir viltis, netektys ir išgyvenimai, kai: „[...] apsvaigus užsimiršti, kur veda, kur einu [...]” ir dar daug kitų minčių, kurias perskaičiau bei atradau tarp poetės eilučių, susiejau su savo, mano artimųjų ar tiesiog visų mūsų gyvenimo lemties linijomis. Tai tapo lemtingu vilties mišių žemėlapiu.

Netikėtai kūrinyje susijungia choras (kūrinį atliks choras „Polifonija“), saksofonas (Petras Vyšniauskas), perkusija (Arkadijus Gotesmanas) ir vargonai (Andrius Bartulis). Kiek netikėtas derinys mišioms, tačiau labai intriguojantis. Kas padiktavo tokį muzikinės spalvos pasirinkimą ir kaip pirmiausiai jis gimė jūsų viduje?

Prisimenant pasiūlymą sukurti kūrinį, ilgai nedvejojau. Jei būtumėte manęs anksčiau paklausę to paties klausimo, tikriausiai būčiau nelabai rišliai pasiteisinusi dėl spalvų įvairovės, dėl spalvingos Vidmantės Jasukaitytės asmenybės. Dabar jau tvirtai žinau, kad tokį pasirinkimą stipriai lėmė panašus pavyzdys mano kūryboje. 2013 m. sukūriau kantoriją „Lumen fidei“ („Tikėjimo šviesa‘), kuri atlikta festivalyje „Pax et bonum“. Kantorijoje „žaidžia“ labai panaši atlikėjų sudėtis: choras, saksofonas, vargonai, perkusija. Kūrinyje dar būta elektronikos, varinių pučiamųjų ir solistų. Gavusi kvietimą sukurti šį kūrinį tvirtai žinojau, kad jame be choro man būtinai reikės Petro Vyšniausko (saksofonas) ir Arkadijaus Gotesmano (perkusija), ne tik todėl, kad su jais įvyko ne viena mano premjera, bet ir dėl to, kad jie jaučia mano muzikinį audinį bei jautriai jį perskaito. Net jei natose būtų labai asketiškos nuorodos.

Koks jūsų santykis su kūriniu kai jį sukuriate? Ar prižiūrite jo gyvenimą, stengiatės išlaikyti pirminį sumanymą, ar leidžiate jam įgauti tokias formas, kokias pasiūlo muzikantų interpretacijos?

Vienareikšmiškai – sukūrusi paleidžiu. Paklausta savo nuomonę išsakau, tačiau nemanau, kad mano matymas kūrinio atžvilgiu yra vienintelis ir teisingas. Nors esu sakiusi, kad tokie kūriniai kaip minėtasis „Lumen fidei“, „Fides nostra“ ar „Vilties mišios“ turi skambėti bažnyčiose, tačiau negali žinoti – gali rastis labai įdomiai ir lemtingai susiklosčiusių aplinkybių, kurios kūriniams suteiks naujų atspalvių, formų, netikėtų interpretacijų. Tad man labiau patinka stebėti kaip paleistieji kūriniai gyvena ir kinta nei juos prižiūrėti.

Negalint sukviesti klausytojų į koncertų salę dėl epidemiologinės situacijos, jūsų kūrinys „Vilties mišios“ bus transliuojamas gyvai internetu. Koks jūsų požiūris į dabartinę technologijų neišvengiamybę net pačiuose gyviausiuose menuose, tokiuose kaip muzika ar teatras?

Taip ir vertinu – kaip neišvengiamybę. Nors daug naujienų atrandame interneto erdvėje, tačiau gyvųjų menų energetikos man nepakeis aukštų technologijų sprendimai. Visada ilgėsiuosi gyvai skambančio, intymaus poetinio turinio, koncerto, spektaklio ir tos jėgos, kuri atskrieja iš anapus scenos ir įtraukia.

Teksto autorė Gražina Montvydaitė