5 klausimai su Monika Sokaite

Šiauliai

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt

150792

Interviu, skirtas renginių ciklui „Kompozitoriaus portretas“, kuris yra projekto „Virtuali Polifonija“ dalis. Jo metu koncertai bei jų aptarimas su kompozitoriais transliuojamas žiūrovams namuose.

5f8dc8bb66e8a.jpg

Antrosios ciklo transliacijos metu žiūrovai ir klausytojai galės geriau pažinti jaunąją kompozitorę, praėjusiais metais pristatyto kūrinio „Salve samogitia“ autorę, Moniką Sokaitę.

Jūsų muzikinis kelias apima grojimą smuiku ir fortepijonu, muzikologijos ir kompozicijos mokymąsi konservatorijoje, Teisučio Makačino klasėje, kompozicijos paskaitas pas Ričardą Kabelį ir tolimesnį komponavimo šlifavimą su Vaclovo Augustino priežiūra. Esate pabandžiusi įvaldyti įvairius žanrus – jūsų kūryboje gausu kamerinių, klasikinių, liturginių, fortepijoninių, elektroakustinių, akustinių, chorinių kūrinių. Įdomu, kaip pati įvardintumėte, kokis jūsų muzikinis braižas?

Mano pagrindinis laukas yra klasikinė muzika, patikslinant – šiuolaikinė klasikinė muzika. Nors iš esmės šis apibrėžimas irgi nėra labai teisingas, jeigu atsiremtume į patį terminą „klasika“ ir jo lotyniško termino classicus tiesioginius vertimus: pirmarūšis, pavyzdinis, tobulas. Aš nemanau, kad mano muzika yra pirmarūšė, nei pavyzdinė, nei tuo labiau tobula. Esu įsitikinusi, kad tokių kūrinių nėra. Man daug labiau priimtinas profesoriaus Algirdo Jono Ambrazo akademinio stiliaus apibrėžimas, jog tai yra muzikos kūryba grindžiama gerai studijų metu įsisavintomis komponavimo taisyklėmis bei nusistovėjusiomis stiliaus normomis. Čia aš taip pat įžvelgiu probleminių vietų, tačiau, vis tik manau, kad aš esu nuobodi akademikė, kaip ir pastarasis profesoriaus apibrėžimas. Man patinka eksperimentai, patinka konceptualus menas. Aš be galo žaviuosi, kaip šiais laikais net architektas gali sukurti garsinį kūrinį, pranokstantį ilgus akademiko rymojimus prie penklinės. Tačiau, 25 metus pačiai praleidus prie penklinės kartais keblu aprėpti platesnį išraiškos priemonių spektrą, kurį siūlo šiuolaikinės medijos. Nesvarbu ar aš kuriu elektroninę, elektroakustinę muziką, rašau chorui ar styginių orkestrui, vis tiek, negaliu paleisti mokytojų įdiegtų dalykų. Tai savaime nėra blogai, bet kartu kūrybiniame procese gali tapti damoklo kardu. Būna, sėdžiu, žiūriu į daugiabalsį gigantišką puikų akordą ir jau galvoje skamba V. Augustino žodžiai: „Mažink balsų skaičių“, „Dar pridėk porą balsų ir atlikėjai turės po savo individualią partiją“. Ko gero, žvelgiat iš šalies esu akademikė, po truputį besistengianti pasukti kitu keliu. Kas susiję su liturginiais kūriniais – nesu parašiusi nė vieno tokio. Taip, aš esu sukūrusi pluoštelį sakralinės muzikos, o tai yra religinis menas, bet čia lygiai kaip Francesco Pretrarcos ar Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) neskaitysi mišių metu vietoje pamokslo, taip ir mano kūriniai jokiais būdais, absoliučiai netinka ir neatitinka liturginio meno keliamų reikalavimų. To, beje, aš absoliučiai nesiekiu. Tai manęs nedomina ir iš esmės neįtikina dėl savo daugiabriaunio dogmatiškumo.

Pereinant prie žanrų – chorinės ir kamerinės bei styginės muzikos dominavimas, manyčiau, rodo mano tingumą. Chorus rašau, nes tiesiog mane išmokė tai daryti, o styginių kūrinių komponavimo net mokytis nereikėjo, nes ilgus metus pati buvau smuikininkė, tad tam man reikia mažiau pastangų. Su elektroakustine muzika irgi lygiai taip pat. Parašyti akustinę dalį man nėra sunku ar keblu, aš mėgstu apgalvoti konceptą, sukurti muzikinę struktūrą ir visa tai prasmingai sudėti į partitūrą. Daug metų labai nenorėjau ir manęs netraukė kurti pačios elektronikos, tad kuriant elektroakustines pjeses vis į pagalbą pasitelkdavau kompozitorius Jurgį Jarašių ir Edmundą Seilių. Pastarieji mane labai daug ko išmokė ir dabar tai darau savarankiškai, tik su vaikinų „audialine priežiūra“. Labai juokinga – jei man baigiant konservatoriją kažkas būtų pasakęs, kad rašysiu chorinę muziką ir dar sakralinę, tokį pareiškimą būčiau palydėjusi labai ilgu juoku.

Nežinau, ar aš esu stiliaus paieškose. Gal greičiau esu medijų raiškos paeiškose, nes dabartinės mano nagrinėjamos temos sunkiai išsitenka tik muzikinėje raiškoje.

Kūrinys „Salve Samogitia“ savo premjeros sulaukė 2019 metais, jie buvo paskelbti Žemaitijos metais. Kokią žinutę skelbiate šiuo kūriniu ir ar pavyko į jį sudėti visa, ką jums pačiai reiškia Žemaitija?

Na, žinutės aš paskelbti nenoriu. Gal greičiau noriu ją išsiųsti. Kūryba yra ne socialinių tinklų srautas, kuris tampa ekshibicionistų ir vojeristų žaidimų aikštele. Muzikoje svarbu ne paskelbti, bet išsiųsti ir pasiekti gavėją.

Kuriant šį kūrinį aš iš tiesų labai nutolau nuo savo įprastų kūrybinių ritualų. Man reikėjo laiko, sugalvoti kaip išspręsti šį rebusą konceptualiame lygmenyje, kuris, visose meno kryptyse man yra svarbiausias dalykas. Choro „Polifonija“ ir dr. Lino Balandžio dėka gavau nuostabią galimybę dirbti su vienu pajėgiausių lietuvos chorų ir šalies mušamųjų instrumentų primarijumi bei perkusinės kultūros ambasadoriumi „Giunter Percussion“. Ši atsakomybė mane prislėgė. Supratusi, kad nei oratorijos, nei kantatos aš nesukursiu, nusprendžiau pasukti muzikinio ciklo kūrimo pusėn. Jį dėliojau iš vizijų, idėjų, kontekstinių pamąstymų regiono tematika. Labai kliudė, tai, kad kūrinys oficiozinis, kuris tarsi iš savęs truputį skleidžia nomenklatūros kvapelį, tačiau suteiktos sąlygos bei pasitikėjimas iš tokių muzikantų, įgalino mane užbaigti kompoziciją ir pateikti ją geriausiu pavidalu kokį tik įstengiau padaryti. Manau, tai, kad kūrinys skambėjo daugiau nei tris kartus rodo, kad žinutė pasiekė gavėją.

Kūrinį sudaro devyni žvilgsniai. Kai kurios jo dalys susijusios su religiniais motyvais, šv. mišių dalimis, kitos su gamtos vaizdiniais. Žemaitijos istorija liudija ir apie glaudžiai su gamta susietus ir apie stipriai tikinčius žmones. Galbūt kūrinys galėtų būti atliekamas gamtoje, tarp septynių kalvų? Kaip jums atrodo, kokioje scenoje ar aplinkoje jūsų manymu šis kūrinys skambėtų geriausiai?

„Salve Samogitia“ nebuvo kuriama specialiai erdvei, tai nėra erdvinė kompozicija, todėl gal palikime ją įprastoms koncertų salėms. Tiesa, buvo atlikimas lauke, kuris, deja nepasižymėjo sėkme, nors ir neįvyko nieko tragiško. O ir šiaip, akademinės muzikos koncertai lauke, kaip rodo mano patirtis, nėra labai sėkmingi, nebent organizatoriai ypač skrupulingai pasirūpina įgarsinimu, turi parengę „B planus“ dėl galimų oro permainų ir panašiai. Jei ne – visa tai virsta kaziuko mugės polkų čempionatu arba, geriausiu atveju, „Skamba skamba kankliai“. Viskam yra vieta ir kontekstas. Aš nesu kaip Bronius Kutavičius, kuris gali perteikti tą panteistinį būvį gyvosios gamtos apsupties sąlygomis. Nesakau, kad negaliu to padaryti, paprasčiausiai nenoriu. Tai nėra mano dalykai. Man patinka patogios kėdės, galimybė po koncerto šaligatviu nueiti iki vyninės ir tai, kad tam nereikia persimauti batų.

Kuriate muziką chorams. Neabejotinai, tam įtakos turi jūsų bendravimas su kompozitoriumi Vaclovu Augustinu, tačiau koks jūsų pačios, asmeninis santykis su chorine muzika? Kokie iššūkiai kyla kuriant tokiam spalvingam instrumentui kaip choras?

Taip, profesorius bei jo patarimai, kartais net sakyčiau – spaudimas, paliko ryškų antspaudą mano kūryboje. Studijos pas prof. V. Augustiną yra stipriai kitokios nei, tarkime, pas prof. R. Kabelį. V. Augustinas negaišta laiko kalboms. Man labai patiko kai kažkada atėjus į specialybės paskaitą aš jam ilgai aiškinau kokį šaunų konceptą sugalvojau, kaip čia tas jupiterio kvadratas, ar koks ten vėjas, nulems mano nepakartojamą garsaeilio karkasą. Jis išklausė ir tada pasakė: „Gerai, Monika, pasilik egzaminui tas kalbas, paklausyt yra ką?“. Verbalinei raiškai paskaitose vietos nėra, nebent trumpai aptarti, ką norėjai, ką padarei, kas neišeina. Ten pirmoje vietoje muzika ir jos poveikis. Taip pat, iš profesoriaus išmokau vieną paprastą dalyką: ARBA MUZIKA VEIKIA arba NE. Kaip ir su ta prieš tai paminėta žinute: arba žinutė pasiekia gavėją arba ne. Viskas priklauso nuo to, ką ir kaip išsiųsi. Apskritai muzikos kūryba yra labai sudėtingas dalykas. Tokios muzikos kaip prof. V. Augustinas aš nesukursiu. Turiu omenyje, muzikos, kuri jau pati savaime veikia kaip medija, kuriai nereikia nei video, nei aktorių, nei elektronikos. To neišmokstama. Galimas daiktas, tai ateina su laiku arba niekada neateina. Aš pradėjau jausti, kad man norisi kitų medijų pagalbos, nes mano muzikinė patirtis ir suvokimas nepaneša to ką noriu išreikšti. Ar tai blogai? Tikrai ne. Svarbu laiku tai suprasti.

Choras yra gyvybė, nekintanti, tvari, kurianti savo identitetą, tradicijas. Kiekvienas iš kolektyvų kitoks, nors atrodo, darbo modeliai tie patys: kažkas diriguoja, kažkas dainuoja, tačiau kiekvienas choras turi savo veidą. Kalbant labai metodiškai, nedainavus chore ir rimtai nesimokius profesionaliosios muzikos, sukurti gerą kūrinį chorui beveik neįmanoma. Tam, kad įsisąmonintum kaip veikia toks instrumentas, derėtų pradėti analizę nuo Grigališkojo choralo giesmių, labai atsakingai išsinagrinėti renesanso polifoniją, nes kitaip tikrai neateis suvokimas, kaip viskas veikia. Žmogaus balsas – instrumentas nekintantis nuo pat profesionaliosios muzikos pradžios. Gali būti skirtingos dainavimo mokyklos, garso pateikimo kultūros, bet pats instrumentas, priešingai nei bet koks kitas, (tarkime fortepijono evoliucija) nekinta. Tai mūsų kūno dalis. Gali kisti kalba, jos formavimasis, bet principas, kaip mes išgauname garsą dainuojant ir mūsų galimybės nesikeičia. Juk kūrinius kurie parašyti baroko epochoje atliekame ir šiandien, o štai su autentišku instrumentinio baroko atlikimu turime problemų, nes instrumentai pakito. Visa ši autentiško, tvaraus ir tarsi nepalaužiamo instrumento specifika kartais sunkiai leidžiasi būti lanksti įgalinant ją „šiuolaikinėje“ muzikos kalboje ir raiškos priemonėse, o dar dažniau, implikuoti šiuolaikiškumą gali būti ir neįmanoma.

Neseniai buvo kalbėta, kas yra šiuolaikinė chorinė muzika. Labai dviprasmiškai reaguoju į šį terminą, nes yra du paprasti dalykai: chorų yra labai daug ir labai skirtingo pajėgumo, ir visiems jiems reikia naujo repertuaro. Tačiau kiekvienam repertuarui reikalingas kontekstas. Turiu du nuostabių kūrinių pavyzdžius: vienas jų Georg‘o Friedrich‘o Haas‘o „Duchkov“(2012), parašytas pagal Giacomo Casanova tekstus. Tai įspūdingas muzikinis opusas. Kaip pats kompozitorius sako, jis norėjo muzikaliai perteikti erotiką ir seksualumą, kartu kaip meta-tekstą atkleisti ne tik Casanovos, sakykime, kitokį požiūrį į santykius su moterimis, konkrečiai kiek moterų jis suviliojo, tačiau taip pat galime kalbėti ir apie tai, kiek moterų jis prarado. Tokią drąsią temą lydi itin grafiška, nekonvensionali partitūra. Antras pavyzdys – jau minėto V. Augustino „Great Art Thou, Oh Lord“ (2015) pagal tekstus iš Šventojo Augustino „Išpažinimų“ – chorinės muzikos saldainis, atliktas daug daugiau kartų nei G. F. Haas‘o opusas, sulaukęs simpatijų tiek iš chorų tiek iš klausytojų. Kompozicija – religinio meno pavyzdys, kalbantis apie amžinąsias tiesas. Kūrinius skiria keletas metų, abu kompozitoriai – šių laikų kūrėjai, aprėpia absoliučiai skirtingas publikas, temas ir estetikas. Tačiau ar galime pasakyti, kad kuri iš šių kompozicijų yra šiuolaikiškesnė? Nemanau, kad yra teisingas atsakymas. Gal kokiam užkietėjusiam vieno ar kito autoriaus apologetų būtų noro kovoti dėl teisybės, tačiau vienareikšmiško atsakymo nėra. Manau tai ir yra didžiausias iššūkis su chorine muzika – tu turi pataikyti į dešimtuką ne muzikinės kalbos pasirinkimu, kaip tau norisi, bet muzikinės kalbos parinkimu kontekstui. Tad, kaip G. F. Haas‘o kūrinys niekada neskambėtų dainų šventėje, lygiai taip pat V. Augustino neatliktų Merz Muzik‘e (MaerzMusik – šiuolaikinės muzikos festivalis, rengiamas Berlyne – aut. past.). Ar nors vienas iš jų kažką praranda? Tikrai ne. Praranda tik tie, kurie vertina muzikinius renginius ir koncertus vertikalės principu – kad kažkas yra svarbiau, o kai kas mažiau svarbu. Manau, kad jei į tavo koncertą atėjo bent vienas klausytojas – tai jau svarbu, o ar koncertas Siguldoje ar Paryžiuje, tai turi mažiau reikšmės. Gal net maloniau būtų matyti Siguldos gausią publiką, nei vieną pasiklydusį prancūzą Paryžiuje? Kiekvienam savo.

Kur jūsų kūrybą veda šie, tikrai išskirtiniai metai? Ką naujo suradote ir supratote per pastaruosius mėnesius?

Permąsčiau feminizmą ir tai viską apvertė aukštyn kojomis. Su kolegėmis iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ Marta Finkelštein, Monika Kiknadze, Diemante Merkevičiūte ir kompozitorėmis Agne Matulevičiūte bei Juta Pranulyte visą izoliacijos laiką labai nuosekliai dirbome prie muzikinio projekto „Nymphology“, kuris būtent ir buvo skirtas feminizmui. Tai buvo metodiškas darbas, pareikalavęs didelio tyrimo ir įdirbio, kurių dėka buvo pasiektas puikus rezultatas. Labai didžiuojuosi šiuo projektu.

Interviu parengė Gražina Montvidaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt