Linas Kukuraitis: 5 klaidingi mitai apie vaiko teisių apsaugą

Nuo liepos startavusi vaiko teisių apsaugos sistema nuo smurto šeimoje apsaugojo ne vieną vaiką, tačiau sukėlė ir dalies tėvų baimę, esą už vieną klaidą galima prarasti teisę auklėti savo vaiką. Noriu iškart pasakyti, jog prarasti teisę auklėti vaiką, kai prieš jį nėra smurtaujama, kai juo rūpinamasi, tiesiog neįmanoma.

Puikiai žinau, kad didžioji dalis tėvų su savo vaikais elgiasi kantriai, geba be fizinių bausmių išlaikyti autoritetą vaikų akyse ir tinkamai nustatyti ribas. Taip pat žinau, kad kiekvienas iš tėvų labai nelengvame vaikų auklėjimo kelyje darome klaidų. Visi klystame kaip žmonės, klystame ir kaip tėvai. Dėl to suprantu, kad pasėta baimės sėkla neduoda ramybės. Vis tik baimė dažnu atveju kyla dėl melagingos informacijos gausos ir niekuo nepagrįstų mitų skleidimo. Norėčiau išskleisti šiuos mitus ir parodyti, kad pamąsčius logiškai – jie išnyksta kaip dūmas.

Mitams ir sąmokslo teorijoms nėra lengva atsispirti, jie sąmoningai kuriami tam, kad būtume lengvai manipuliuojami ir savo reakcijomis prisidėtume prie kažkieno asmeninių, karjeros ar politinių tikslų. Norint jiems atsispirti reikia įdėti pastangų ir mokėti užduoti kritiškus klausimus – dėl to prie kiekvieno mito pridėsiu po klausimą, kuris galbūt ateityje padės atsirinkti, ar tai mitas, ar ne.

1 mitas: vaiką paims už vyno taurę – tai netiesa

Tenka girdėti, kad tėvai baiminasi, esą vaikas gali būti paimamas dėl vienos išgertos vyno taurės. Iškart galiu pasakyti, kad tai netiesa, nes 0 promilių taisyklės nėra, o vaiko teisių apsaugos specialistai nesinešioja alkotesterių ir blaivumo netikrina. Tai atlieka policijos pareigūnai.

Blaivumas gali būti tikrinamas tais atvejais, kai yra rimtų įtarimų apie kitus pažeidimus vaiko atžvilgiu: pavyzdžiui, prieš vaiką buvo panaudotas smurtas, vaikas nuolat neprižiūrimas, nemaitinamas ar panašiai. Tokiais atvejais asmens blaivumą patikrina policija. Jei įtariama, kad tėvai yra apsvaigę nuo kitų psichoaktyviųjų medžiagų, pavyzdžiui, narkotikų, tuomet jie nukreipiami atlikti atitinkamus tyrimus.

Vaiko teisių specialistai elgiasi kaip tik priešingai nei kad skleidžiama socialiniuose tinkluose: jeigu šiek tiek apsvaigę tėvai geba adekvačiai bendrauti, jeigu nėra įtarimų, kad jie smurtavo prieš vaiką, tuomet šeimos integralumas yra išsaugomas.

Atidžiau žiūrima į tuos atvejus, kai abu tėvai yra visiškai neblaivūs, su jais neįmanoma susikalbėti, jie nepastovi ant kojų, o jų namuose – mažas vaikas iki 3 metų. Taip yra dėl to, kad mažas vaikas gali užspringti, nukristi nuo laiptų, ar patekti į kitokią pavojingą situaciją. Maži vaikai reikalauja daugiau priežiūros, jei tai kūdikis – jį reikia dažnai maitinti. Deja, sutikite, ant kojų nepastovintys tėvai negali tinkamai prižiūrėti kūdikio.

Patikėkite, nė vienas vaiko teisių apsaugos specialistas nenori paimti vaiko iš šeimos, nes toks sprendimas yra itin sudėtingas emociškai ir psichologiškai. Kiekvienam specialistui plyšta širdis išgyvenant dramą kartu su vaiku, nors būna, kad didesnieji vaikai ir patys pasiprašo išvedami iš smurto aplinkos.

Lygiai taip pat nė vienas specialistas neturės motyvacijos atskirti vaiko nuo šeimos, nes tai susiję su didesniu darbo krūviu: reikia rasti, kas vaiku laikinai pasirūpins, kreiptis į teismą ir panašiai.

Klausimas: kokioje konkrečioje šeimoje vaikai buvo paimami tik už tai, kad buvo išgerta viena ar dvi taurės vyno? Jeigu tokią šeimą pažįstate, kaip savo sprendimą grindžia konkrečios teritorijos vaiko teisų skyriaus specialistai? Ar gali būti, kad kaltas gali būti visai ne vynas, o elgesys jo paragavus.

2 mitas: vaiką paims už pliaukštelėjimą – tai netiesa

Dar vienas plačiai eskaluojamas mitas, esą vaikas gali būti iš tėvų paimtas už pliaukštelėjimą. Vėlgi – sukuriamas vaizdas tarsi užtenka vieno klaidingo veiksmo ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sprendimas apsaugoti vaiką nulemtas. Galiu užtikrinti, kad taip nėra.

Jeigu vaikas paimamas, tai reiškia, kad tikriausiai pradėtas ikiteisminis tyrimai dėl fizinio smurto prieš vaiką, apklaustas vaikas arba vaikai, kiti liudininkai, tėvai nebendradarbiavo, nepadėjo išsiaiškinti tiesos arba net trukdė nustatyti tiesą. Kartais tėvai patys pripažįsta naudojantys smurtą prieš vaiką ir aiškiai pasako, kad neketina keisti savo elgesio. Vaikas turi būti apsaugomas tais atvejais, kai aiškiai matoma, jog smurtas auklėjant vaiką taikomas nuolat arba labai dažnai ir greiti bei esminiai pokyčiai auklėjime nenusimato.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vaiko paėmimui reikia ne vieno veiksnio, o keleto jų. Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau pavojingų veiksnių gali būti fiksuojama. Taip yra dėl to, kad kūdikiui patekti į ligoninę užtenka supurtymo, tuo metu vyresniam vaikui supurtymas tokių neigiamų pasekmių, tikėtina, nesukeltų, be to, vyresnis vaikas yra savarankiškesnis.

Jeigu teismas išduoda leidimą apsaugoti vaiką nuo smurto, o aukštesnės instancijos teismas pirminį sprendimą patvirtina, akivaizdu, kad egzistuoja aiškūs įrodymai, jog vaikui buvo kilusi reali grėsmė. Ne visuomet tai, kas rašoma socialiniuose tinkluose yra teisinga – kartais dėl blogos valios, o kartais dėl paprasčiausio nežinojimo, nes valstybės institucijos negali viešinti privačios informacijos apie šeimą bei vaiką. Svarbus aspektas ir tas, kad viešo palaikymo siekianti pusė arba jų advokatai dažnai pasakoja savo versiją, kartais nutylėdami labai svarbias detales.

Beje, priminsiu, kad anksčiau vaikai buvo paimami vien vaiko teisių apsaugos specialisto, dirbančio savivaldybėje, sprendimu. Dabar specialisto sprendimą turi patvirtinti ir teismas, o teismai 97 proc. atvejų išduoda leidimus vaiko apsaugojimui. Sunku tikėti, kad teismai nežino, ką daro.

Šiaip ar taip verta priminti, kad Statistikos departamento duomenimis 2017 metais dėl smurto artimoje aplinkoje nukentėjo 1365 vaikai, iš jų 6 mažyliai žuvo. Jie žuvo ten, kur turėjo būti saugiausia – namuose.

Klausimas: kokioje konkrečioje šeimoje vaikai buvo paimti tik už vieną tėvų klaidą? Kauno atvejis negali būti įvardijamas pavyzdžiu, nes toje situacijoje tėvai patys pripažino naudojantys fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę ir ilgai nesutiko keisti elgesio.

3 mitas: Lietuva nuėjo Norvegijos keliu – tai netiesa

Norvegija labai nepagrįstai demonizuojama, tarsi tai būtų šalis, kur galiotų griežčiausia vaiko teisių apsaugos sistema, o Lietuva kaltinama neva nuėjo ar netgi kažkieno buvo nuvesta Norvegijos keliu. Nieko panašaus. Jeigu Norvegijoje būtų taip prastai, lietuviai nevyktų ten darbuotis su savo šeimomis.

Lietuva ne tik kad nepasirinko Norvegijos modelio, tiesą sakant, mes paprasčiausiai neįkąstume to finansiškai. Be to, Lietuva nutolo nuo Norvegijos modelio pasirinkusi centralizuoti vaiko teisių apsaugą – Norvegijoje už vaiko teises yra atsakingos savivaldybės.

Jeigu budinčių globotojų atsiradimas yra laikomas panašumu į Norvegijos sistemą, tai priminčiau, kad tokių šventą misiją atliekančių žmonių ieško visa Europa. Neatsitiktinai ir popiežius Pranciškus vizito Lietuvoje metu vieną programos dalį dedikavo įtėviams ir globėjams kartu su jais melsdamasis Aušros vartuose.

Nors vaiko teisių apsaugos sistemų analizės Europiniu lygmeniu trūksta, tačiau 2015 m. Europos socialinės gerovės politikos ir tyrimų centro ekspertai Stefania Ilinca, Kai Leichsenring, Eszter Zolyomi ir Ricardo Rodroguez publikavo tyrimą ir palygino kai kurių Europos šalių vaiko teisių apsaugos sistemas – analizė atlikta su įžvalgomis ir gerosios praktikos pavyzdžiais, skirtais Serbijai. Straipsnis vadinasi „European protection systems in the areas of childcare and long-term care: good practices and lessons learned“.

Kai lyginamas ne šeimoje augančių vaikų skaičius 1000-iui šalies gyventojų, tai daugiausia vaikų globojama Rumunijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Vengrijoje, Lenkijoje ir Norvegijoje.

Mažiausiai vaikų 1000-iui gyventojų globojama Italijoje, Ispanijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje.

Kai lyginami absoliutūs skaičiai, tai Lenkijoje iš viso 2014 metais buvo globojama 77 tūkst. vaikų, Norvegijoje 2013 metais – 10 tūkst. Skaičius skiriasi 7,7 karto.

Lenkijoje yra apie 37,9 mln. gyventojų, Norvegijoje – 5,2 mln. Skaičius skiriasi 7,2 karto. Regis, statistiškai situacija abiejuose šalyse labai panaši, nors Lenkiją mums bandoma pateikti kaip pavyzdį, o Norvegiją – kaip baubą.

Tiesa, Ispanijoje, Lenkijoje, Italijoje neretai vaikus globoja giminaičiai, o Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Norvegijoje giminaičių globa yra retesnis reiškinys.

Lietuvoje iš viso yra globojami ar rūpinami 8288 vaikai. Didžioji jų dalis neturi tėvų, tėvai jų yra atsisakę arba tėvų teisės yra teismo sprendimu apribotos neterminuotai. Apie 75 proc. visų šeimoje globojamų ar rūpinamų vaikų yra globojami artimųjų giminaičių, šeimos draugų, kaimynų ir kitų su vaikais emociniais ryšiais susijusių asmenų. Iš visų globojamų vaikų 1935-iems vaikams nustatyta laikinoji globa – tai reiškia, kad ateityje šiems vaikams bus nustatyta arba nuolatinė globa, arba jie grįš pas tėvus.

Bėgant metams Lietuvoje laikinai globojamų vaikų skaičius išlieka panašus: 2013 metais laikina globa nustatyta 2143 vaikams, 2014 metais – 1916, 2015 metais – 1880, 2016 metais – 2241, 2017 metais – 2524, 2018 metais – 1935 (iki lapkričio 30 d.).

Naujoji vaiko teisių apsaugos sistema pradėjo veikti šių metų liepą. Nėra jokių požymių, kad laikinosios globos nustatymo skaičiai skirtųsi nuo ankstesnių metų praktikos.

Klausimas: kas konkrečiai Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemoje yra panašaus į Norvegijos? Kokiose šalyse dar egzistuoja šis panašumas? Pagrįskite įrodymais.

4 mitas: vaikų globa yra verslas – netiesa

Dar vienas platinamas mitas ypatingai žeidžia visus mąstančius ir vaikų kančiai neabejingus žmones – tai globėjų pastangų suniekinimas metant niekuo nepagrįstą frazę „čia juk verslas“. Jeigu tai toks nuostabus verslas, kodėl visoje Lietuvoje turime tik 177 laikinuosius globotojus ir tik 158 šeimas, pasirengusias globoti vaikus savo šeimose? Jeigu tai tokie nuostabūs pinigai, kodėl vaikai vis dar globojami vaikų namuose ir kitose institucijoje, kuriose jie nepajus, kas yra meilė ir šeimos gyvenimas?

Deja, jeigu kas pasidomėtų, tai sužinotų, kad budintys globotojai per mėnesį gauna ne mažesnę nei minimalią mėnesio algą ir turi būti pasirengę priimti vaiką dieną-naktį, ryte-vakare. Tai reiškia, jog toks žmogus negali dirbti kito darbo, nes visuomet turi būti pasirengęs, o gauna vos 400 eurų „ant popieriaus“, nors savivaldybės gali mokėti daugiau. Gali, bet ne visada moka.

Globėjų šeimoje (nemaišyti su budinčiais globotojais) augančiam vaikui yra mokama 152 eurų globos išmoka, taip pat vaiko pinigai, o pačiai šeimai – 152 eurų tikslinis priedas už kiekvieną vaiką. Iš šių pinigų jie gali susimokėti ir mokesčius. Savivaldybės gali mokėti papildomus pagalbos pinigus, bet iš 60-ies savivaldybių 2017 m. juos mokėjo vos 16.

Jeigu manote, kad tai dideli pinigai, tuomet labai rekomenduoju susisiekti su savo savivaldybe, praeiti specialią programą, skirtą globėjams, ir imtis globoti vaikus be tėvų. Globėjų ir budinčių globotojų Lietuvoje labai trūksta, todėl tik džiaugsimės, jeigu papildysite gretas.

Klausimas: kiek naujų šeimų per pastaruosius metus pradėjo verstis „šiuo verslu“? Kiek konkrečiai jūsų savivaldybėje mokama budinčiam globotojui? Jeigu tai toks „pelningas verslas“, kodėl jūs juo nesiverčiate?

5 mitas: nuo smurto apsaugomi vaikai dingsta neaišku kur – tai netiesa

Gyventojams kyla ir klausimų, kur atsiduria vaikai, kurie teismo sprendimu laikinai yra atskiriami nuo, įtariama, smurtavusių tėvų. Šis klausimas gali būti atsakomas labai lengvai.

Dažniausiai bandant apsaugoti vaiką jam yra ieškoma prieglobsčio giminaičių arba šeimai artimų draugų namuose.

Iš visų atvejų, kai vaikui buvo nustatytas 2 grėsmės lygis, 289 atvejais vaikai laikinai buvo apgyvendinti pas giminaičius, 54 – pas emociniais ryšiais susijusius asmenis, 16 – pas kitą iš vaiko tėvų, kai tėvai išsiskyrę, 8 – pas vaiko seserį/brolį globojančias šeimas, 133 – pas budinčius globėjus, 13 – šeimynoje, 25 – kitose socialines paslaugas teikiančiose įstaigose, 67 – ligoninėje. Deja, bet 287 vaikai apgyvendinti vaikų globos institucijoje, nes globėjų Lietuvoje labai trūksta.

Kiekvienas apsaugotas vaikas yra žinomas, kiekvieno gyvenamoji vieta aiški. Jeigu kas nors nutiktų bent vienam, visi žinotume.

Klausimas: kiek konkrečiai vaikų dingo per šiuos metus? Iš kurių globėjų, institucijų?

Kitas šio mito aspektas – vaikai dingsta užsienyje. Tai taip pat netiesa.

Užsieniečiai vaikus gali įvaikinti tik tuo atveju, jeigu lietuvių šeimos jų neįsivaikina. Pirmiausia vaikai siūlomi įvaikinti pasirengusioms lietuvių šeimoms. Jei per šešis mėnesius neatsiranda šeima galinti vaiku pasirūpinti pradedama organizuoti ikiteisminė tarptautinio įvaikinimo procedūra. Iš 2017 m. 47 įvaikintų užsienyje vaikų, 20 buvo vaikai su negalia, 8 brolių/seserų grupės (po 2-3 vaikus) ir 7 vaikai, vyresni nei aštuonerių metų amžiaus. Tokių vaikų, deja, lietuviai beveik neįvaikina, tačiau ar jie nenusipelno gyventi šeimose?

Nei tarnyboms, nei vaiką įvaikinančiai užsieniečių šeimai jokie pinigai nemokami. Įvaikinusiai šeimai atstovaujanti įvaikinimo institucija arba užsienio šalies valstybės institucija privalo teikti Lietuvai grįžtamąją informaciją, kaip vaikas integruojasi į šeimą, kokios jo gyvenimo sąlygos, kaip vyksta vystymasis, kokia sveikata. Informacija siunčiama ne tik raštu, bet ir vaizdu: siunčiamos nuotraukos, vaizdo įrašai. Per pirmuosius dvejus metu po įvaikinimo informacija teikiama 2 kartus per metus, kitus dvejus metus – kartą metuose, po ketverių metų nuo įvaikinimo – kai to pareikalauja Lietuva.

Pabaigai

Puikiai suprantu, kad sąmokslų teorijų mėgėjų, o tuo labiau kūrėjų neįtikinsiu, bet labai viliuosi įtikinti mąstančius žmones ir reaguojančius į argumentus. Kartu noriu pabrėžti, kad tikrai matau dabartinės vaiko teisių apsaugos sistemos trūkumus ir juos pripažįstu – šiuos trūkumus stengiamės ištaisyti Seime pateikę Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas.

Naujomis įstatymų pataisomis prioritetą teikiame pagalbai šeimos nariams bei apsunkiname galimybę paimti vaiką iš tėvų teismo sprendimu: prieš priimant tokį sunkų sprendimą bus privaloma taikyti laikinąją priežiūrą, kuri reiškia, jog vaiko saugumas turės būti užtikrinamas pasitelkus giminaičius, šeimos draugus arba laikinai iškeliant vaikui pavojaus nekeliantį vieną iš tėvų su vaiku į šeimos krizių centrą.

Tačiau turime sutarti visi dėl vieno dalyko: taip, kaip buvo, būti nebegali – visi turime dėti pastangas, kad smurto prieš vaikus ir, apskritai smurto šeimose, mažėtų.