45-asis Šiaulių garbės pilietis: kuklumas puošia žmogų, bet ne miestą

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

244005

45-uoju Šiaulių miesto garbės piliečiu išrinktas 75-erių dizaineris Vilius Puronas. Sukūręs gausybę išskirtinių tūrinės reklamos skulptūrų bulvare, pastatęs Šiaulius populiarinančią Geležinę lapę, parengęs didžiulį „Įdomiosios Šiaulių istorijos“ televizijos laidų ciklą ir vis kibirkščiuojantis netipiškomis idėjomis kūrėjas garbės piliečio nominacijai teiktas trejus metus iš eilės. Prieš užsidedant garbės piliečio regalijas, V. Puronas – ir šmaikščiai, ir rimtai apie įvertinimą, garbę, patriotiškumą ir kūrybą.

Apie garbingą apdovanojimą, garbę ir kuklumą

– Sunku vienareikšmiškai šnekėti apie garbę. Garbingi privalome būti nuo pat mažens. O ką garbinti, gerbti ką? Jei religijos atstovai garbina Dievą, tai ideologai – savo idėjas. Beje, pirmuosius garbės medalius Napoleonas užkabino savo generolams, juos pavadinęs garbingais, nors biologiškai generolai – žudikų atmainos, daugybę lavonų prišaudę...

Hm, sunku šnekėti apie garbes, apie kurias mokyklose mokė...

Žmogų kuklumas puošia, bet ne miestą. Vidutinybei tas tinka, netgi gražu, bet tas miestui netinka. O ar gali žmogus puošti miestą? Kaip dizaineris atsakau, kad visas mano gyvenimas buvo jį matyti, suprasti, jo fragmentus parinkti, juos apiprojektuoti, kad jis būtų gražus, garbingas, savas, mylimas.

Mano miestas mane pakvietė būti jo garbės piliečiu. Kai buvau pirmos kadencijos Šiaulių tarybos nariu, vienu iš deputatų, jau tada pajutau nuostatą ir tylią išmintį, kad būti garbingam – tai tos komisijos, kuri svarsto, protavimo pareiga. Todėl natūralu, kad visada sau ir kitiems tyliai sakau: „Stenkis niekada nebūti protingesnis už tas svarstykles, kurios tave svarsto...“

Jaustis garbės piliečiu, manau, nebus labai lengva. Jei, būnant eiliniu piliečiu, buvo galima gyventi kaip paprastam žmogui, tai dabar teks ne tik mandagiai elgtis, kas man buvo įprasta, bet atsiras daugiau atsakingų dalykų, kurie mane disciplinuos, įpareigos, kad man, kaip garbės piliečiui, valdininkija lengviau skirtų garbingesnę vietą Šiaulių miesto kapinėse.

Apie bendrumą su Šiauliais

– Jūs šnekate ne su skulptoriumi, ne su architektu, ne su dailininku. Šnekate su dizaineriu, pramoninės dailės specialistu. Negaliu išskirti atskirų savo darbų, kurių pilnos ataskaitos ir statistika, nes dauguma jų – sprendinių kompleksai.

Tai, kad Šiauliai – kompleksinis pramonės miestas, o aš pats – diplomuotas pramonės specialistas, yra jungtis. Mudu abu esame ir buvome tarsi broliukai, žinoma, tik masteliai mūsų skyrėsi.

Epocha, kurioje mane pakvietė čia dirbti, buvo kitokia, kuri subyrėjo, tapusi vėl kitokia. Nes be mūsų intelekto, be mūsų patriotizmo, be noro matyti Šiaulių miestą savą savą mano kūryba nebūtų tokia, kuri mane garbės piliečiu rekomenduotų. Esu Vilius, esu šiauliečių įvaizdžio kūrinys. Ne vizija.

Neužmirškime, kad Šiauliai yra vienas pirmųjų Europoje miestų, kuris sukūrė pėsčiųjų bulvarą. O dabar tokias pėsčiųjų zonas daugelis miestų turi. Tai, kad gatvė buvo atiduota pėstiesiems, žinoma, ne tik mano nuopelnas. Epochos dažnai būna protingesnės už pradininkus, o aš buvau tik dalyvis. Juk dauguma mano kūrinių buvo ne mano rankomis sukurti, o specialistų – apipavidalintojų, amatininkų, suvirintojų. Juk dizaineris projektuoja ne vieną elementą, o procesą. Taip, pvz., bulvare buvo numatyta pastatyti apie 20 skirtingų skulptūrų. Praėjo beveik pusė šimtmečio ir dar liko keletas jų. Tačiau tokios tūrinės reklamos nelabai kituose pasaulio miestuose ir rasite.

Tai buvo epocha, kai ne viską galėjai daryti. Bet mes vietoj to, kad valdiškus leniniukus paišytume, buvome labai patenkinti, kurdami tuos kūrinėlius, kuriuos ir dabar galime vaikučiams parodyti ir džiaugtis iki senatvės, nepaisant epochos. Kad ir tie katinai ant „Valerijono“ stogo – dabar dar matau, kaip fotografuoja juos žmonės, kurie gimė du kartus vėliau, nei tie metaliniai katinai yra atsiradę.

Apie idėją – ne kūrinį, o procesą

– Geležine lape, apie kurią visi daug gražiai šneka, ir aš esu patenkintas – juk tai ne lapė buvo projektuota, o patriotizmas, kurį mes kiekvienas jaučiame. Vilnius, šalies sostinė, turi Geležinį vilką, o mes, Šiauliai, Šiaurės Lietuvos sostinė, – Geležinę lapę. Ir vaikučiai šypsosi, ir suaugusiesiems malonu prisiminti istoriją ir kitiems papasakoti. Taip buvo projektuojamas, sprendžiamas dizaino procesas. Jis nematomas, nors lapė – akivaizdi.

Va, dabar jau prašnekau kaip dizaineris, kuris buvo paruoštas projektuoti miestą. Ir net ne miesto vaizdus, o miesto dvasią. Jam privalu žinoti praeitį, ne tik tą, kurią istorikai surašė, bet legendas, pasakojimus: kaip reikia muštis, kaip reikia moteris mylėti, kaip anekdotus pasakoti ir daugybę dalykų, kurie padaro miestą tokį, koks gyvena mūsų širdyse. Mados keičiasi (nes mada – bjaurumo forma, kai išeina iš mados), o miestas pasilieka.

Dauguma tų procesų nėra asmens išmislai. Jie mano tautos, mano šnekos, mano vibruojamos aplinkos kūriniai. Šį dalyką didelėms tautoms ne visada duota suprasti. O mes visi suprantame, kad lapė – ne militaristinis paminklas, bet toks kūrinys, kuris vaikystėje įstringa mažam vaikui ir tokio patriotizmo išplauti jau nebeišeina.

Apie patriotizmą

Mokiausi aš Panevėžio pokario mokykloje-internate, klasėje, kur pusė mūsų buvo banditų vaikai, kita pusė – stribų... Mokytojai mokė mus ateizmo, bet širdutės žinojo, kas yra Dievas. Mokė internacionalizmo, o širdutės žinojo, mes – Lietuva. Mokė tarybines dainas dainuoti, jas dainavome, nes liepė, bet šešis kartus daugiau dainuodavome liaudies dainų. Gyvendami toje nepalenkiamoje sistemoje, pokario vaikystės mes buvome priversti išmokti likti savi.

Aš, būdamas Šiauliuose, girdžiu šio miesto istorijos vibravimą, ji man savitai įdomesnė nei iš čia kilusiems. Kadangi visą savo vaikystę praleidau Panevėžyje, kūnu jaučiu skirtingumą nuo Šiaulių. Juk tai – paukštis Feniksas, kuriame buvo tiek prisprogdinta, tiek sunaikinta kiekvienų karų, nesvarbu, ar švedų, ar rusų, ar vokiečių, kad Šiauliams visada tekdavo iš pelenų atgimti. Ir žmonės, kurie čia suvažiuodavo, miesto atstatymo statybose patriotizmą atgamindavo, šiauliečiais tapę, tėvyne būdavo gyvi.

Šiauliai – Aukštaitijos ir Žemaitijos jungiamoji grandis. Ir dėl to miestas turi dar vieną savitumą, kokio visoj Lietuvėlėje daugiau nerasime.

Esu lietuvis. Esu tos mažos tautelės, kuri tūkstantmečius kalba viena seniausių pasaulio kalbų, atstovas. Būtina mums suprasti, kad kumštis – tai visų pirštų jėga. Šitai žinant, lengva viską išspręsti, o grįžtant prie pirmosios mūsų miesto kadencijos, priminsiu deputato taisyklę: „Nežinai, kaip balsuoti, – žiūrėk į vėliavą!“

Apie tai, kodėl nebekuria Šiauliams

– Esu pakalikas. Kadangi savo laiku miestui man buvo uždrausta kurti prieš dešimt metų, todėl pastaraisiais metais tarsi nesu Šiauliams nieko padaręs, nes esu labai paklusnus valdžiai žmogus.

Bet esu darboholikas, todėl dabar nemiegu kitose srityse, žinijoje. Nufilmuota 160 bažnyčių, iš kurių 130 laidų jau parengta. Lietuvos mokslo akademijai labai daug paruošta metodinės Šiaulių istorijos medžiagos. Tyliai ruošiu bene septynioliktąjį rekordą Lietuvos rekordų knygai. Visa ši medžiaga skirta ir tėvynei, ir Šiauliams.

Menas – tai melas, teisesnis už tiesą. Tie meno kūriniai, kurie pastaraisiais metais padabino miestą, už mane vaizdžiau šneka apie mūsų epochą, kurioje esame, kurią jaučiame. Apie tai tešneka statistika ir buhalteriai, nes valdininkija nežino, kad ji to nežino, kadangi Dievas, sukūręs žmoniją, taip padalijo protą, kad niekas nesiskundžia jo trūkumu.

Apie amžių ir kūrybą

Amžiaus nenusipirksi, nors, o siaube, su jumis šneka 75 metų seniukas! Dauguma jaunimo žino, kad seniukai būna kvailesni už jaunimą, o seniukai atsimuša, teisindamiesi, kad jaunimas kvailesnis už senimą. Tai tęsiasi visada, nežiūrint, kiek tie žinovai metų sulaukia, kada gyvenimas šnipštu tampa.

Žinios – jėga! O gamta taip įstatymus suprojektavo, kad žmogus išvaromas į pensiją tiems dalykams, t. y. žinioms ir jėgoms, natūraliai išsenkant. O amžinybė? Kada iš barščių jis bus išmetamas – mes nė vienas neinformuojamas.

Tam, kad dirbtum, dvasinė sistema turi būti nesulaužyta. Ne tik balsuojant reikia žiūrėti į vėliavą. Kūryboje veikia toji pati taisyklė – žiūrėk į vėliavą. Ji padės nepasiklysti ufonautų ateivių ir menotyrininkų performansuose ir nuorodose.

IDĖJA. Juk idėja, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia esmę, įgaliojimą – „iš Dievo“. Štai kodėl iš Dievo gautas idėjas kūrėjas privalo įgyvendinti tėvynės labui. Šiaulių garbei!

Audronio Rutkausko nuotr.

Auksinės Viliaus Purono mintys:

Menas – tai melas, teisesnis už tiesą!

Kuklumas puošia žmogų, bet ne miestą.

Mada – bjaurumo forma, kai išeina iš mados.

Kai tave svarsto, nebūk protingesnis už tas svarstykles.

Populiarumą iš pradžių reikia išsikovoti, po to – jį srėbti.

Nežinai, kaip balsuoti? Žiūrėk į vėliavą!

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt