Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Gailutė Smagriūnienė. A. Rutkausko nuotr.
Lina GalkuvienėŠaltinis: Etaplius.LT
Darbas tapo gyvenimo būdu
Paskutinę šiais metais Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato paros įvykių suvestinę išsiuntusi šio komisariato Komunikacijos poskyrio vyriausioji specialistė Gailutė Smagriūnienė kartu išsiuntė ir atsisveikinimą visiems šią suvestinę gaunantiems žurnalistams: „visiems jums linkiu auginti stiprius raumenis, kurie padėtų išlaikyti tvirtą stuburą, atlaikysiantį visas negandas“. Šiaulių apskrities policijos atstovė spaudai savo darbui atidavė 44 metus. Šiandien prieš paskutinį kartą užverdama komisariato pastato Šiauliuose duris, Gailutė neslepia, kad atsisveikinti po daugiau nei keturių dešimtmečių su darbu ir kolegomis nėra paprasta.
„Tai jau didelė dalis mano gyvenimo. Tai tapo man namais, gyvenimo būdu. Jį keisti yra nejauku ir džiaugsminga. Kolegos irgi įpratę prie manęs. Atėję dirbti, jie jau rado mane dirbančią, tai prie manęs yra jau tiek įpratę. Jiems truputėlį bus keista, kai atėję neberas to „senojo atributo“.
Gailutė Smagriūnienė, baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete į Šiaulius atvyko ir pradėjo dirbti 1980 metais.
„Gavau paskyrimą į Šiaulius, į Vidaus reikalų skyriaus Kelių policiją. Tikslas buvo agituoti ir propaguoti saugų eismą. Mano darbo pobūdis tada buvo vaikščioti į mokyklas, vaikus mokyti saugaus eismo žinių. Taip pat susitikimai su darbuotojais įvairiose darbovietėse. Vairuotojams aiškinti apie Kelių eismo taisyklių pakeitimus, kaip reikia saugiai vairuoti. Tai iš pradžių mano darbas buvo toks ir aš Kelių policijoje pradirbau septynerius metus, o paskui tiktai keičiau pareigas ir tas atstovavimas žiniasklaidai tęsėsi nuo mano darbo Kelių policijoje“, – apie karjeros pradžią pasakojo pašnekovė.
Darbo kiekis išauga banditų „dėka“
Dar dirbdama Kelių policijoje (tuometinėje milicijoje), Gailutė Smagriūnienė tiesiogiai dirbo su žiniasklaida, nors buvo atsakinga už saugaus eismo propagavimą visuomenei. Viename vietos laikraštyje buvo speciali rubrika, kurioje būdavo skelbiamos KET pažeidusių asmenų pavardės. Dažniausiai girtų, ar vairavusių be teisių. Savotiška „gėdos lenta“. Niekam ne paslaptis, kad tuometė milicija toli gražu ne viską atskleisdavo visuomenei.
„Seniau viskas vykdavo už uždarų durų, į viešumą labai mažai išeidavo kriminalinių visokių įvykių. Tik po 1990 metų jau mes pradėjome žiniasklaidai įvykių suvestines teikti, nes anksčiau to nebuvo galima. Tai buvo anuomet tabu. Kriminalinės policijos darbas, įvykiai buvo tabu. Kai atsivėrė durys, žiniasklaidos susidomėjimas buvo didžiulis, darbo buvo labai daug. Žiniasklaidą labai domino kriminaliniai įvykiai, kurių pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo labai daug. Ir sensacingų, kaip pavyzdžiui Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pastato sprogdinimas ir pan. Tai susidomėjimas buvo didžiulis ir neslėpsiu, reikėjo daug dirbti ir atlaikyti to žiniasklaidos susidomėjimo“, – prisimena Gailutė Smagriūnienė.
Ilgametė vietos policijos atstovė spaudai užsimena, kad nepriklausomybės atkūrimo metais Lietuvoje siautusios gaujos paliko ne itin malonius prisiminimus ir jos atmintyje. Kartais nevaldomi nusikaltėlių veiksmai šokiruodavo ir visko mačiusius policijos darbuotojus. Vienas tokių – policijos pastato Šiauliuose sprogdinimas, kuris, visa laimė, įvyko naktį, todėl nepareikalavo aukų.
„Telefonu sužinojau apie tai, kas įvyko ir negalėjau aišku patikėti. Susprogdinti policijos komisariatą tai buvo neįtikėtina ir negirdėta tais laikais. Tikrai galvojau, kad čia kažkas pajuokauti sumanė. Bet po to mes buvome visi sukviesti į darbo vietas ir paaiškėjo, kad tai tikrovė“ – vieną ilgametės karjeros epizodų prisiminė Gailutė Smagriūnienė.
Prakalbinti pareigūnus nėra paprasta
Komunikacijos poskyrio specialistė neslepia, kad darbo specifika tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprasta. Žiniasklaidai, skaitytojui ar žiūrovui pateiktas straipsnis ar vaizdo reportažas tėra galutinis produktas, kainuojantis nemažai pastangų atsakomybės. Viskas kasdien prasideda nuo to paties: atėjus į darbą peržiūrimi praėjusios paros įvykiai, žiniasklaidai paruošiama ir išsiunčiama suvestinė, kurioje neturi būti tam tikrų ikiteisminiam tyrimui galinčių pakenkti duomenų. Po to dėl įvykių sulaukiama žurnalistų skambučių, kuriuose prašoma detalesnio komentaro. Tada ir prasideda tikrasis atstovo spaudai darbas.
„Žurnalistai skambina man, aš skambinu tyrėjams. Tyrėjai nori kažką sakyti, o kažko nenori, nes jiems yra daug darbų, o kai ko negalima pasakyti, kad neišgąsdinti įtariamųjų. Ir tada pradedi svarstyti, kiek galima skelbti, kiek negalima, turi konsultuotis su tyrėjais. Kartais mes patys rašome pranešimus spaudai. Parašai pranešimą, būtinai turi siųsti ir derinti į prokuratūrą, kad prokuroras perskaitytų ir įvertintų ar tame tekste nėra atskleista ikiteisminio tyrimo duomenų, kurie galėtų pakenkti jų tyrimui“, darbo subtilybes aptaria pašnekovė.
Kita darbo pusė – suderinti žurnalistų prašomus interviu su policijos pareigūnais, vadovais ar kitais darbuotojais.
„Patys smagiausi reportažai yra tie, kai mūsų pareigūnai padaro ne tai, kas jiems pagal pareigas priklauso, bet, kai atsidūrę netikėčiausiose situacijose, atlieka veiksmus, išgelbstinčius žmonių gyvybes. Tuomet tenka įkalbinėti tuos pareigūnus, kad jie sutiktų kalbėti, sutiktų nusifilmuoti ir papasakoti apie tai žiniasklaidai. Pareigūną prašnekinti nėra taip paprasta, ypač specialios parengties pareigūną. Jie tvirti, užsigrūdinę vyrai, tad juos įkalbėti atvirai kalbėti apie savo atliktus darbus ar žygdarbius prieš televizijos kameras ir, kad apie tai sužinotų visuomenė, tai yra tikrai sunkus ir sudėtingas darbas. Jie šimtą kartų geriau mišku bris ieškodami pasiklydusios močiutės, negu bus pastatyti prieš kamerą“ – aiškino ji.
Kai kurios istorijos iš darbo – tarsi anekdotas
Pasak pašnekovės, per ilgametę karjerą būta ir tokių istorijų, kurias šiandien galima prisiminti su šypsena. Vienas tokių pavyzdžių susijęs su nuo 2004-ųjų pavasario Šiauliuose dislokuotais NATO kariais.
„Būdavo visokių įvykių su jais ir, žinoma, žiniasklaida tais įvykiais labai domėjosi. Mes buvom labai apstulbę, kai vieną naktį buvo apšlapinti vieno teismo Šiauliuose rūmai. Ir paskui pamatėme reportažą apie tai, kuriame, žiūriu, vaizdai eina kaip viskas vyksta: kad ten bala didžiulė, kad ten vyksta ant sienos neva pats tas šlapinimosi procesas. Galvoju, kad iš kur dabar tie vaizdai, nes tais laikais prie pastatų dar nebuvo jokių vaizdo stebėjimo kamerų ir pan. Kaip galėjo žurnalistai nufilmuoti tą atvejį? Pasirodo, kad visai paprastai. Surengė inscenizaciją. Viena žurnalistė sugalvojo, atsinešė daug vandens ir apipylė tą teismą taip inscenizuodama, kad vyko tas šlapinimasis. Bet šitos istorijos esmė ne ta. Esmė ta, kad žurnalistė suklydo ir visai ne tą teismą vandeniu apipylė. Tai paskui iš teismo gavome labai daug priekaištų, kodėl mūsų teismą apipylė, nes viskas buvo prie kito teismo“, – su šypsena savo paskutinį pokalbį su žurnalistais kaip Šiaulių apskrities policijos atstovė spaudai baigė Gailutė Smagriūnienė.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
