26-asis Pažaislio muzikos festivalis publikai ištars „Sudie, iki kitos vasaros“

Didingais Giuseppe Verdi „Requiem“ akordais sekmadienio vakarą Pažaislio vienuolyno kieme publika išlydės klasikinės muzikos festivalį. Jau 26-ą vasarą daugelyje Lietuvos vietovių džiuginusį koncertais, kurių šįmet surengta netoli 40, Pažaislio muzikos festivalį.

Išvakarėse baigiamojo koncerto, skirto pagerbti vieno iš šio festivalio sumanytojų, Kauno valstybinio choro vadovo, žiemą Amžinybėn iškeliavusio prof. Petro Bingelio atminimą, naujienų agentūra ELTA pakalbino Pažaislio festivalio įkūrėją Justiną Krėpštą.

– COVID-19 pandemija sukėlė ne tik skaudžių praradimų, ji pakeitė įprastą gyvenimą, tad sutikite, galima kalbėti ir apie skirtumus tarp ankstesnių, priešpandeminių, festivalių bei šiemetinio Pažaislio. Vieną iš tų skirtumų pastebėjo ir ELTA. Retais metais anksčiau festivalis išvengdavo smarkaus lietaus, o šiemet nė per vieną koncertą, bent Pažaislio vienuolyno kieme, klausytojams skėčių neprireikė...

– Kitose erdvėse lietus irgi festivalio nemaudė, orai buvo labai palankūs muzikai skambėti ir jos klausytis. Juolab kad dėl pandemijos stengėmės kuo daugiau koncertų surengti lauke. Tikėkimės ir sekmadienio vakarą virš Pažaislio bus šviesus dangus.

– Bet pandemija pamažino festivalio rėmėjų gretas, ar klaida taip sakyti?

– Ne klaida. Aišku, mums gerai suprantama rėmėjų situacija. Kai dėl įvairių ribojimų, plintančios epidemijos stringa verslai, tai nenuostabu, kad kažkas nebeturi galimybių dalintis savo geru su kultūra. Ne iš 3-4 koncertų, kurie įvyksta per kelias dienas, susidedantis, bet sakytume, labai solidus, kone visą vasarą, ilgiausiai už kitus trunkantis Pažaislio muzikos festivalis sulaukia valstybės paramos, finansiškai jį remia Kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė. Festivalį remia ir Kauno rajono, Jonavos rajono, Rietavo savivaldybės. Yra ir privačių rėmėjų. Taip pat labai vertinama parama informacinių rėmėjų, tarp kurių jau ne vienerius metus yra ir ELTA, „Kauno diena“, žurnalas „Moteris“. Džiaugiamės, kad sunkiu laikotarpiu su festivaliu išliko mūsų pastovūs rėmėjai, tai - „Pakaita“, „Lipnūs produktai“, „Bosca be alkoholio“, „Kautra“ ir nemažai kitų.

Gera, kad atsiranda asmeninėmis lėšomis Pažaislio festivalį remiančių žmonių, kaip šiemet tai padarė Benjaminas ir Ilona Žemaičiai. Galima sakyti, kad pagaliau atgyja tarpukario (savaime aišku, ir ankstesnių istorinių laikų) Kauno bei Lietuvos tradicija, kai turtingi žmonės rėmė kultūrą, meną, statė bažnyčias, mokyklas. O bene didžiausias mūsų rėmėjas yra klausytojas, muzikos gerbėjas, tai – visa Pažaislio festivalio publika.

– Tačiau kaip tik dėl pandemijos ne visus norinčius pasiklausyti geros muzikos galėjote priimti, net ir kaukėmis veidus prisidengusius?

– Teisybė, ne visus, – žmonių skaičius buvo ribotas tiek uždarose, tiek atvirose erdvėse. Pavyzdžiui, labai populiariarioje tarp klausytojų Zapyškio bažnyčioje prieš pandemiją per Pažaislio koncertus tilpdavo iki 200 žiūrovų, o dabar – tik 70. Panašiai buvo ir kitose erdvėse, nes visur reikia laikytis saugių atstumų. Kiek geriau Pažaislyje, kur vienuolyno kieme žiūrovus galima sodinti, kėdes sugrupavus į sektorius, deja, tų kėdžių negalėjome į kiemą suvežti tiek, kiek reikėtų. Juolab ir ant žolės susėsti nebuvo leidžiama. Ką darysi, visiems būtina laikytis karantino nurodymų, kad tik jis greičiau praeitų. Suprantama, žiūrovai irgi saugosi, tad į visus renginius jų mažiau susirenka nei, pavyzdžiui, prieš dvejus ar daugiau metų.

– Festivalis ne tik savo „gimtojoje vietoje“ – Pažaislyje – vyksta, vis plačiau keliauja po Lietuvą. Tai jis svečiuojasi Jonavoje, tai – Raseiniuose, tai Rietave, kurio garbės piliečiu Jūs pernai tapote, tai – Raudondvaryje. Bet šįmet koncertų maršrutų nepadaugėjo. Irgi – dėl pandemijos?

– Keliauti po Lietuvą su koncertais pradėjome dar tada, kai Pažaislio festivalis net nebuvo užgimęs. Petro Bingelio choras (Kauno valstybinis) pirmasis Lietuvoje koncertus ėmė rengti ne vien įprastinėse salėse, – bažnyčiose. Kai iš pradžių su choru važiuodavom per pasaulį, matėme, kokie populiarūs koncertai bažnyčiose, tai išdrįsome ir Lietuvoje jas atverti publikai su koncertais.

– Paskui pats Pažaislio festivalis prasidėjo sakralinėje vietoje nuo sakralinės muzikos?

– Žinoma, galima taip teigti. Bet dabar vis labiau ryškūs pokyčiai, kurie lemia ir muzikinių žanrų įvairovę, išlaikant festivalio „meninį stuburą“, tad klasikos jame netrūksta. Nauji Pažaislio festivalio organizatoriai, kurių pagrindas – vadovės moterys – šiemet pateikė publikai daug įdomių projektų. Ne visus koncertus aš stebėjau, tačiau galiu patvirtinti, ir publikos atjaunėjimas – ženklus.

– Kuriuos iš šiemetinių koncertų galėtumėte pripažinti festivalio laimėjimu, nes kad ir kaip būtų, vėl dėl tos nelemtos pandemijos sumažėjo Pažaislio programoje ir atlikėjų iš užsienio?

– Na, taip, sumažėjo, bet Lietuva pati turtinga daugybe talentų, kuriais gali didžiuotis ir kuriais žavisi publika kitose šalyse. Manyčiau, Pažaislyje šįmet geras buvo klaipėdiečių projektas „Bolero“ (danų režisierius Palle Granhoj, Šeiko šokio teatras, Klaipėdos violončelių oktetas). Labai įspūdingi buvo pasaulinio lygio pianistės Mūzos Rubackytės ir styginių kvarteto „Mettis“, akordeonisto Martyno Levickio, taip pat iš įvairių šalių Povilo Bingelio iniciatyva suburtų pučiamųjų instrumentalistų pasirodymai. Į pastarąjį koncertą kas iš Vokietijos, kas iš Šveicarijos ar dar kitur sulėkė į savo gimtąją Lietuvą. Šaunus jaunimas per kelias repeticijas pasirengė, čia pat, scenoje kūrė, čia pat muziką atliko.

Šiemetinio festivalio programoje yra daugiau žvaigždžių, šiuo metu gyvenančių ir dirbančių svetur. Tai – puikūs, tarptautiniu mastu jau plačiai išgarsėję solistai Vida Miknevičiūtė, Jūratė Švedaitė, Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas ir kiti. Dar galima paminėti, kad rugpjūtį, per vieną iš Pažaislio festivalio renginių, Lietuvos publika Kauno valstybiniame muzikiniame teatre galėjo pamatyti bei išgirsti šiuolaikinę operą „Geros dienos“, kurios autorės – Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtojos Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė.

– Toks brandus festivalis kaip šis, ne per vieną mėnesį sukuriamas, tai gal jau ryškėja 27-ojo Pažaislio programos apmatai?

– Yra naujas meno vadovas Edgaras Montvidas, jis geriausiai galėtų į šį klausimą atsakyti. Džiaugiuosi, kad Edgaras sutiko būti meno vadovu. Jo galvoje tikrai daug idėjų kirba. Jau, žinau, jis kalba su atlikėjais, derina, tariasi, tai 2022-ųjų Pažaislio festivalio programa, galima užtikrinti, tikrai bus puiki.