„Mes, žemaitės, norėdavome būti ryškios“

Gabrielė Pastaukaitė
Apsilankiusi tautinių juostų audimo mokymuose, Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro vadovė Birutė Poškienė jau po poros mėnesių dalyvavo parodoje, o po metų juostų buvo priaudusi tiek, kad galėjo surengti autorinę parodą. Nieko keisto – užsispyrusi žemaitė vaikystėje matė audžiant močiutę, o tautinių juostų audimo meną „pačiupinėjo“ dar mokykloje.

Domino nuo mažens

„Pamenu, kad močiutės troboje stovėjo žibalinė lempa ir audimo staklės“, – sako B. Poškienė. Nors austi močiutė anūkės nemokė, nes ji buvo per maža, būsimoji tautodailininkė akivaizdžiai rodė susidomėjimą tradiciniu menu – močiutė vos spėjo ją vaikyti nuo staklių. Paaugusi Birutė tautinių juostų audimo pradmenis įgijo mokykloje – dabartinėje Telšių Žemaitės gimnazijoje.

Juostos keliauninkės. „Mano juostos keliauja. Jas audžiu tautiniams kolektyvams arba padovanoju“, – sako B. Poškienė.

„O ką, jūsų mokykloje nemokė austi? Mus mokė visko: ir austi, ir siūti, ir valgį ruošti. Prie mokyklos
netgi turėjome daržą. Viskas, kas ten užaugdavo, turėdavo būti sutvarkyta, išvirta, užvakuota.“

Tiesa, juostų audimas mokyklos suole buvo kiek neįprastas: audimo rėmelį atstojo knyga, pagaliukus – pieštukai, o natūralią vilną – šilkiniai siūlai, kurie tuo metu buvo itin madingi.

Nuo mokinės iki audėjos – per keletą mėnesių

Vėliau austi B. Poškienei pritrūko ir laiko, ir galimybių, nors šis amatas iš atminties niekur nedingo. Juolab kad ir jos mama Telšių įmonėje „Minija“ mechaninėmis staklėmis audė portjeras, lovatieses.

Dirbdama Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre, B. Poškienė sužinojo, kad Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus vadovė Laima Kelmelienė drauge su muziejininke, audėja Sigita Milvydiene organizuoja tautinių juostų audimo mokymus. Tautodailininkė į juos kaip mat užsirašė. Kaip pati sako, viską mokėjo – tereikėjo prisiminti.

Šie mokymai vyko prieš septynias žiemas, o pavasarį B. Poškienė jau dalyvavo parodoje. Dar po metų Šiaulių „Aušros“ muziejuje surengė autorinę tautinių juostų parodą. Jas rengia iki šiol – ir ne tik Lietuvoje.

Juosta į dangų

Tradicija austi, pinti, mazgyti juostas, pasak tautodailininkės, atėjo iš lietuvių mitologijos. Juk ir senosios mūsų deivės – Laima ir Laumė – buvo puikios audėjos.

Mistine juostų galia buvo tikima ilgai. „Kai gimdavo kūdikėlis, jį reikėdavo pakrikštyti per kelias dienas. Vaiką aprengdavo ne krikšto rūbais, kaip dabar įprasta, o įvyniodavo į juostas ir tik tuomet parodydavo giminėms, draugams. Juosta apsaugodavo jį nuo nužiūrėjimo, „blogos akies“, – pasakoja B. Poškienė ir priduria, kad apeiginėse juostose vyraudavo raudona spalva, gyvatėlės raštas – tai suteikdavo apsauginių galių.

Juostos taip pat buvo svarbus vestuvių, laidotuvių atributas. Žemaičiai jas aukodavo bažnyčiose, prašydami sveikatos ir duodami įžadus, dzūkai jomis aprišdavo pakelės kryžius, taip vėlgi bandydami užmegzti ryšį su aukštesnėmis jėgomis.

Gera juosta – gera merga

Žinoma, juostos turėjo ir praktišką pusę. „Moterims jos prilaikydavo sijonus, vyrams – kelnes, nors žemaičiai vyrai, kaip nekeista, nešiojo odinius diržus. Tik „biednesni“ įsiverdavo pančius arba juostas“, – sako B. Poškienė.

Rėmelis. Į interviu tautodailininkė ateina nešina juostų audimo rėmeliu, pagamintu pagal senovinius brėžinius. Vieną juostą ji nuaudžia per dvi dienas

Tarp mūsų regiono damų juostos taip pat nebuvo itin populiarios. Kadangi žemaitės vienu metu gebėdavo pasipuošti net penkiais sijonais, juostai vietos kaip ir nebelikdavo… O jeigu ir atsirasdavo, tuomet moterys rinkdavosi jas itin spalvingas. „Išeini dabar į gatvę – pilka, juoda, atrodo, kitokių spalvų nėra. O anais laikais mes, žemaitės, norėdavome būti ryškios, gražios“, – šypsosi B. Poškienė.

Beje, juostos, kaip ir kiti drabužiai, reprezentuodavo moterų gebėjimus – juk jos viską audė, siuvo ir siuvinėjo pačios. Taigi įmantriomis spalvomis, raštais išaustos juostos tarsi sufleravo: esu darbšti.

„Audžiu ir „kaifuoju“

Bėgant metams ir vystantis pramonei, poreikis austi blėso, audimo staklės, rėmeliai buvo išmontuoti ir sudeginti. Toks likimas ištiko ir B. Poškienės močiutės stakles. „Kai išsiruošiame į kultūrines ekspedicijas ir lankomės pas žmones, visuomet prašome leisti užlipti į palėpę – kokių lobių ten randame! Dažnai palėpėje mėtosi ir kokia nors staklių detalė. Tuomet klausiame šeimininkės: „Audėte?“, „Audžiau.“ „O tai kur staklės?“ Jei nesudegino, paprastai vedasi į daržinę – ten ant jų būna šieno prikrauta“, – sako tautodailininkė.
Ji pati rodo net du audimo rėmelius, kuriuos pagal senovinius brėžinius jai pagamino menotyrininkės Michalinos Adomavičienės vyras Vaclovas Adomavičius. „Pasidedu rėmelį ant lovos, įsijungiu televizorių, audžiu ir „kaifuoju“, – juokiasi
B. Poškienė.

Ardyti (ne)reikia

Kas sudėtingiausia audžiant juostas? B. Poškienei tai – pati pradžia arba taip vadinamas užmetimas, kuomet skaičiuojama, kiek ir kokių spalvų siūlų reikės raštui naudoti. Kadaise tautodailininkei keblumų sukeldavo ir juostų raštų schemos – netgi persipiešdavo jas matematikos sąsiuvinyje, bet dabar užtenka žvilgtelėti ir jau aišku, kaip austi.

Kaip rišama? Spalvingas juostas lietuvės rišdavosi priekyje, per pilvą, o vyrai – šone.

Raštų juostoms tautodailininkė sako nekurianti – nenori nukrypti nuo žemaitiškos tradicijos, mat įvairių regionų tautinių juostų raštai šiek tiek skiriasi. Įkvėpimo ji ieško vartydama knygas arba lankydamasi parodose. „Tuoj kokį raštą nužiūriu“, – juokiasi.

Jei užsinori, truputį paimprovizuoja. Pavyzdžiui, į vieną juostą sudeda keletą skirtingų raštų. Tiesa, improvizuoti tenka ir suklydus. „O iš kur jūs manote mūsų tautinėse juostose atsirasdavo skirtingi raštai? Tą suklydimą atkartodavo, paversdavo raštu – negi dabar ardysi“, – smagia gaida pokalbį užbaigia B. Poškienė.
logo_srtrf

Gabrielė Pastaukaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas