Ričardas Jakutis
Vasaris – dar ne pavasaris. Bet jau jauti paskutinius žiemos atodūsius. Todėl jei kam pavasarinės dienos prasideda kovą ar dar vėliau, yra laimingų, kurie jau vasarį pradeda apie jas mąstyti ir tai jiems tampa įžanga į pavasarį.

Pagaliau išmokome Valstybės atkūrimo dieną švęsti linksmai. Šiauliuose išsiskyrė „Laiptų galerijos“ projektas miesto maršrutiniuose autobusuose skaityti poeziją. Tam talkino valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai ir moksleiviai. Kai prieš dešimtmetį prasidėjo šis projektas, pamenu, buvo net baimių – kaip čia viskas susiklostys. Ir išties teko nugirsti įvairiausių replikų: „Vietoj to, kad poeziją skaitytų, geriau pensijas pakeltų.“ Dabar nieko panašaus nebeišgirsi, autobuso keleiviai šypsosi, skaitantiesiems paploja, kai kurie dargi specialiai laukia „poezijos autobuso“.

Aišku, reikėjo kažkam pradėti taip minėti Vasario 16-ąją ir pasekėjų atsirado. Lankydamasis Paryžiuje, Orsė muziejuje dažnai mėgstu pastovėti prie Gustave Courbet paveikslo „Pasaulio kilmė“. Paveiksle pavaizduota gulinti nuoga moteris. Puikus G. Courbet kūrinys šokiruoja ypatingu tikroviškumu. Vyrams nedrąsu prie jo stabtelti, ypač jeigu dar jie muziejuje ne vieni, o su savo antrosiomis pusėmis. Aš gi atsistoju prie paveikslo ir imu fotografuoti. Pradžioje ne vienas žvelgia į mane kaip į aistrų kamuojamą vyriškį. Bet neužilgo atsiranda dar kažkas, kuris atsistoja šalia, po to dar ir dar. Susirinkus būreliui, visiems drąsiau. Galvoju, kad taip prisidedu prie meno pažinimo skatinimo.

Vasaris prasidėjo Švilpiko diena (vasario 2 d.). Ir gerai, kad ši diena pas mus neįsigali, o mes labiau tikime savo barsuku (sausio 25 d.). Džiugu, kad šiais metais barsukas išpranašavo ankstyvą ir gražų pavasarį. Švilpikas, tiesa, viską išpranašavo priešingai. Bet švilpikas švilpiku, o štai Šv. Valentino, arba Įsimylėjėlių, diena įsigali. Gal ir gerai, nes juk meilės niekuomet nebus per daug. Net pagalvojau, jei Kildišienės ir Karbauskio istorija būtų prasidėjusi vasario 14 d., ji visai kitaip būtų pasibaigusi. Niekam nebūtų reikėję palikti Seimo, visi ilgai ir laimingai būtų gyvenę. Šv. Valentinas būtų globojęs. Vasario 14-oji šiai istorijai suteiktų kitokį foną. Aplinkybių ir fono reikšmę jau prieš penkiasdešimt metų aprašė humoristė Vytautė Žilinskaitė. Ji siūlė įsivaizduoti žmogų, gulintį kurioje nors mūsų miesto gatvėje ir prašantį gerti!. Niekas į tokį nekreips dėmesio. O štai žmogus guli dykumoje ir jo lūpos šnabžda tą patį žodį – „Gerti!“. Tokiam į pagalbą atskris net lėktuvai.

Vasarį dienos jau ilgėja, bet dar kurį laiką praleidžiame priešais televizorių. Nacionalinė televizija kaip visada teigs, jog jos programos stuburas – informacinės laidos. Bendrame kalbėtojų fone net tinka arogantiškas Rūtos Miliūtės tonas, kalbėjimo maniera ir juodi kostiumėliai. Tai bene geriausia bendravimo su politikais forma, nes juk seniai aišku, kad su jais kitaip nepakalbėsi. Šiaip jau televizininkai daugiau transliuoja negatyvo. Ką darysi, nes geri žodžiai apie žmogų šiais laikais atrodo įtartini.

Populiarios ir laidos apie įvairius mistinius reiškinius, burtus, stebuklus, regėjimus, nors, mano galva, tai liudija apie nesveiką suaugusiųjų polinkį, žmogaus vystymosi sutrikimus ir jo raidos patologiją. Iš TV sužinojau, jog norint, kad namai būtų laimingi, šluotą reikia ne statyti ant žemės, o kabinti ant sienos. Visi pastebėjome, kad norėdamas pakliūti į TV turi arba ką nors pavogti, arba nužudyti, arba bent jau – nusišnekėti. Kartais pagalvoji, kad šou laidų kūrėjai verčiau nekurtų jokių laidų, tik tiesiogiai iš Seimo rūmų transliuotų vykstančius posėdžius. Darbo televizininkai įdėtų nedaug, o reitingai aukšti būtų ir mes tiek perliukų išvystume.

Televizijos laidų kūrėjai supranta, kad vos galą su galu suduriančiai liaudžiai lengviau imti į širdį visokius maldingus pagraudenimus ir pagiedojimus. O dar tos paskalos. Taip jau nuo seno. Buvo nebuvo, bet masina. Juk ir Marija Antuanetė niekada neištarė savo įžymiosios frazės: „Tada leiskite jiems valgyti pyragus“, kai sužinojo, kad Prancūzijos valstiečiams trūksta duonos. Ši frazė pirmą kartą buvo parašyta filosofo Jeano Jacqueso Rousseau‘o traktate „Išpažintys“. Kai jis buvo pirmą kartą išleistas, Marijai Antuanetei tebuvo 10 metų. Tikima, kad šios frazės autorystė priklauso pačiam filosofui. Marija Antuanetė nebuvo valstiečių mėgiama valdovė, todėl šią įžeidžiančią frazę jie priskyrė būtent jai.

O ar šaunusis kareivis Šveikas pasakė, jog vyriausybė, pabranginusi alų, pasmerkta žlugti? Kelis kartus skaičiau šį Jaroslavo Hašeko romaną, bet šios frazės neužtikau.

Kitą savaitę prasideda Vilniaus knygų mugė. Čia rinksis visi, kuriems AMB – ne Algirdas Mykolas Brazauskas, o Adomo Mickevičiaus biblioteka. Skelbiama, kad šios knygų mugės tema atskleis mugės lankytojui, kiek daug lietuviškų vardų garsina Lietuvą pasaulyje. „Lietuviški ženklai – tai Lietuvos žmonės, išsibarstę po daugelį pasaulio žemynų, savo kūryba, mokslu, atradimais, idėjomis turtinantys kitų šalių kultūrą, meną ar mokslą, o tuo pačiu paliekantys ryškius pėdsakus ir įvairialypiame Lietuvos kultūros paveiksle“, – sakoma šios knygų mugės anonse. Neseniai profesorius Alfredas Bumblauskas linksmai šnektelėjo apie tris žodžius iš raidės „ž“, kuriuos lietuviai dažniausiai naudoja. Tai žemė, Žalgiris ir žydai. Dar paminėjo zanavykus, kurie veik iš tos pačios raidės ir apibūdina tarsi visus lietuvius.

Artėjant knygų mugei, vis norisi paminėti vieną ar kitą neseniai perskaitytą knygą. Šiandien tai būtų Umberto Eco „Pape Satan aleppe: takios visuomenės kronikos“. Knygą iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. Kas nežino „Rožės vardo“, „Fuko švytuoklės“, „Prahos kapinių“ autoriaus? Šioji knyga – tai straipsnių rinkinys, kuriuos autorius laikraščiui „L’Espresso“ rašė nuo 1985-ųjų iki 2016-ųjų sausio. Regis, nėra temos, apie kurią U. Eco nebūtų rašęs. Tai ir apie mobiliuosius telefonus, socialinius tinklus, monoteizmą, internetinę pornografiją, Harį Poterį, tamplierius, Dantės „Pragarą“, Silvio Berlusconį, įvairiausių profesijų žmones, pradedant namų šeimininkėmis ir baigiant taksi vairuotojais. Kuo paperka U. Eco? Atsakyčiau vienu žodžiu – ironija. „Praryji“ knygą gan greitai.

Galvojau, jog neregintieji namuose neturi knygų. Pasirodo, turi. Šį mėnesį sudomino kunigo Algirdo Toliato pokalbis bernardinai.lt su knygų leidėja, leidyklos „Verslas ir menas“ direktore Egle Jakužyte, kuri leidžia knygas neregintiems vaikams. Neregintieji liečia knygą, o knyga liečia juos. Leidėja pripažįsta: „Taip, išeina toks palytėjimas. Žmonės susimąsto apie tuos, kurie nemato, kurie turi negalią. Nebereikia nieko daugiau sakyti – ta knyga tiesiog paliečia žmonių širdis. Ir vaikų, ir suaugusiųjų. Mano knygos skaitomos skirtingais pojūčiais – rega, lytėjimu. Pridedamas ir CD diskas – galima klausytis. Manau, tokia knyga pažadina ir šeštąjį pojūtį – vidinį, dvasinį. Sužadina žmonių širdis, sustabdo laiką, leidžia pamąstyti apie kitokius dalykus.“

Dabar gal jau ir kitokia padėtis, bet maždaug prieš dvidešimt metų girdėjau, kad kai kurie Kultūros ministerijos darbuotojai nebuvo girdėjęs Šekspyro sonetų, o tuo metu Rašytojų sąjungos ūkvedys mokėjo atmintinai Salomėjos Nėries tekstus…

Gaila, kai tenka girdėti – meno nebėra, o tik projektai. Nepatvirtina projekto ir menininkas negali kurti. Pamąsčiau, jog čia uždaras ratas kaip kavinėse. Kavinėse trūksta lankytojų, nes brangu, o brangu, nes trūksta lankytojų. Nors kartais atsakymai į klausimus būna labai paprasti. Išgirdau kalbant apie suvalkietiškas kankles ir pagalvojau kuo jos skiriasi nuo paprastųjų. Pasirodo, suvalkietiškos kanklės turi mažiau stygų. Iškart aišku, kodėl jos suvalkietiškos.

Vasaris – jau antrasis metų mėnuo, bet būna, kad dar prisimename ir praėjusius metus. Kad ir didžiausius 2016-ųjų mokslo pasiekimus. Būtent tais metais dirbtinis intelektas aplošė pasaulio čempioną. Programa „AlphaGo“, kurią sukūrė „Google“, pasiekė pergalę prieš stalo žaidimo „Go“ pasaulio čempioną korėjietį Li Sidolą. Pirmąją partiją Li pralošė po trijų su puse žaidimo valandos, kai dar buvo likę žaisti 28 minutės ir 28 sekundės. „AlphaGo“ komandos kapitonas Deividas Silveris akcentavo „stebėtiną įdomaus žaidimo sudėtingumą“, dėl kurio „AlphaGo“ turėjo dirbti praktiškai ties galimybių riba. Bet visi suprato jo ironiją: dirbtinis intelektas jau sėkmingai įveikia viso pasaulio didmeistrius ir atotrūkis tarp jų kasmet vis didėja. Tad vis mažiau lieka sričių, kuriose žmogus yra nepranokstamas. Nors bent aš nežinau – džiaugtis dėl to ar verkti.

Kiti pasiekimai – kosmoso srityje. Pavyzdžiui, mokslininkai patvirtino už 4,25 šviesmečių nuo mūsų atradę į Žemę panašią planetą. Planeta, kurios net masė kaip ir Žemės, pavadinta Proksima ir manoma, kad ji gali būti gyvenama. Bandant susisiekti su šia planeta, informaciją galima gauti vos per vieną žmogaus gyvenimą.

Be to, mokslininkai mano, kad jau po 40 metų kosminis laivas, su 100 žmonų, nusileis Marse. Kelionėje žmonės žais nesvarumo žaidimus, žiūrės filmus, lankysis restorane ir kitaip pramogaus. Pasiekę Marsą, keleiviai naudos krovinius ir įrangą, atgabentus anksčiau, ir kurs ilgalaikę koloniją. Mokslininkai apskaičiavo, kad laivų, galinčių gabenti bent po 100 žmonių, flotilė, išvykstanti kas 2 metus, galėtų per trumpą laiką apgyvendinti Marso miestus. Po 30 reisų, įskaitant ir jau Marse prasidėjusį gimstamumą, šioje planetoje bus milijonas žmonių. Aišku, žmonės galės grįžti – tai nebus kelionė į vieną pusę, be to, juk kažkaip reikės susigrąžinti raketas.

Jei dar vasario vakarus vadiname žiemos vakarais, tai tokiu atveju norisi vakarais susėsti prie židinio, o jeigu jau prie židinio susirenka draugija, tai, žiūrėk, ir anekdotai pasipila. Visai neseniai išgirdau anekdotą, kuriam jau penkiasdešimt ar net daugiau metų. Atrodo, žinojau veik visus sovietinio meto anekdotus, bet šį buvau praleidęs. Anekdotas, mano galva, vykęs, tad tai man tapo atradimu.

Maskvoje paskelbė, jog centriniame gastronome tokią ir tokią dieną bus pardavinėjami juodieji ikrai po 40 kapeikų už kilogramą. Norėta pasipuikuoti prieš užsieniečius. Jau naktį žmonės ėmė rikiuotis į eilę. Ryte, atidarant gastronomą, laukan išėjęs darbuotojas pranešė, jog ikrų gali trūkti, todėl žydams jie nebus pardavinėjami, nes šie apsukresni nei kiti žmonės ir ikrų įvairiausiais būdais gali patys susiveikti. Tiesa, ikrų ir šiaip niekas pardavinėti nepradėjo, bet visi kantriai laukia, kada toji prekyba prasidės. Priešpiet pasirodo vėl tas pats darbuotojas ir praneša, kad partijos nariams ikrai pardavinėjami nebus, nes į juos pirmiausiai turi teisę paprasti žmonės. Vakarop tas pats darbuotojas praneša, jog, deja, ikrai visai nebus pardavinėjami. Vienas nusiminęs žmogelis tuomet ir klausia: „Na, nebus, tai nebus, bet kodėl jūs pirmiausiai paleidote žydus?“

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas