Kad ir kiek alkoholis bebrangtų, vis tiek knyga brangesnė už butelį

Ričardas Jakutis
Paradoksas. Tiesa, yra plonų, minkštais viršeliais knygučių, kurios pigesnės už degtinės butelį, bet tai nedidelės išimtys. Puošniau išleisti romanai, meno albumai ženkliai brangesni. Romano storais viršeliais kaina 20 Eur, meno albumo – net 50 Eur. Net Niko Brounlio knygutė „Alkoholis“ apie alkoholio žalą brangesnė už butelį.

Mano jaunystės metais degtinės butelis (0,5 l) kainavo 4 rublius. Dabar toks kiekis po visų pabrangimų kainuoja 8 Eur. Nedidelis atlyginimas anksčiau buvo 80 rublių, dabar 400 Eur. 400 penkis kartus daugiau nei 80. Bet grįžkim prie butelio: 8 tik du kartus daugiau nei 4. Jei anksčiau, išleidęs visą mėnesio atlyginimą, galėjai nusipirkti 20 butelių 0,5 l degtinės, tai dabar gali 50 tokios pat talpos.

Alkoholio reklama varžoma, bet, manau, žmonių elgseną reklama lemia labai nedaug. Bent mane anaiptol ne reklama įtikino išgerti alkoholio. Manau, jog žmogus pats gali suvokti, ar nepradeda įnikti į alkoholį. Sugalvojau tris punktus, kurie jau įspėja, kad pradedi pasiduoti alkoholiui:

* žiūri televizorių, užsinori alaus, eini į šaldytuvą jo pasiimti ir grįždamas, dar nepriėjęs savojo minkštasuolio priešais televizorių, siurbteli iš butelio;

* keletą dienų nebuvai bare, o barmenas jau klausia, kur taip ilgai buvai dingęs;

* šiukšlių krūvoje pirmiausia pastebi alkoholio butelį ir net įsidėmi jo etiketę.

Rašto ir žodžio žmonės vis aiškina, prašo – tautiečiai, gentainiai, broliai… Galiausiai ima drausti. Sveikatos laidos ir tekstai šia tema neleidžia pamiršti, kad alkoholis – nuodai, ir jei išgertumėte natūralaus, neapdirbto alkoholio, mirtumėte, galimas dalykas, nė nespėję susiraukti. Piktnaudžiavimo alkoholiu rizika: kepenų cirozė ar net kepenų vėžys, padidėjęs kraujo spaudimas padidina insulto galimybę 12 kartų, infarkto – 6. Ir gėręs „Camus“ konjaką Paryžiaus gyventojas, ir vartojęs „pilstuką“ sverdlovskietis nuo kepenų cirozės miršta vienodai. Nors, mano galva, pirmasis tauriau. Rusai šventai įsitikinę, kad lietuviai mažai geria. Tiesa, patys lietuviai tam norėtų pritarti. Pasigėrę lietuviai mėgsta diskutuoti, kad rusai daug geria.

Pasaulio sveikatos organizacijos uždavinys Europai – kad visose šalyse alkoholio vartojimas nebūtų didesnis kaip 6 l žmogui per metus ir lygus nuliui asmenims iki 15 metų.

Neseniai girdėjau įspėjimą rūkančiajam, jog šis verčiau išgertų 40 gramų brendžio, o ne nuodus į save trauktų. Nežinia, nežinia… „Poliarizuotų stiklų“ lyderis Šarūnas Mačiulis, neslepiantis, kad nevengia taurelės, vienoje TV laidoje sakė žinąs, kaip užsikoduoti nuo gėrimo. Tereikia ryžtingai tarti: „Viens, du, trys – nebegeriu!“ Ir viskas. Bet gaila, kad ir atsikoduoti, anot Šarūno, nesunku. „Trys, du, vienas“, – ir atsikoduoji. Vienas, panoręs užsikoduoti, pasakojo nustebintas savojo koduotojo, mat šis trenkė jam per petį ir suriko: „Negerk!“

Ir Šiaulių istoriją, apie kurią kartą jau esu užsiminęs. Netvirtinu, kad tai tikra istorija, tik gerai prisimenu pasakojimą, kaip dar sovietiniais metais tada dar milicininkai vieną šiaulietį vežė į Naująją Vilnią priverstinai gydyti nuo alkoholizmo. Vairuotojas vairuoja, automobilis rieda, vežamasis snaudžia, o ką veikti tiems dviems milicininkams? Nuobodu. Nusipirko jie butelį degtinės, išgėrė. Narkologinės ligoninės gydytojų būta griežtų – paguldė pas save ir pacientą, ir abu milicininkus, o į Šiaulius grįžti paleido tik vairuotoją.

Gaila, kad Lietuvoje niekada nebuvo alkoholio vartojimo kultūros. Alkoholis visada buvo tautos naikinimo įrankis. Ką vykdė carinė Rusija, sovietų okupantai, tą dabar daro godumo vedami tautiečiai. Negali nusipirkti alkoholio nuo tokios ar tokios valandos, būtent tada jo labiausiai ir užsinori. Pamenu Gorbačiovo laikus, kai gerti buvo galima pradėti nuo 14 val. Užeini 12 val. į kokią nors įstaigą, susibūrę darbuotojai mažais gurkšneliais geria kavą. Tarsi viskas normalu, gal tik stebiesi, kad po kiekvieno tos kavos gurkšnio griebiasi užkasti silkės su svogūnu. „Man viskas gerai, aš tik kenčiu“, – sako prašantis išgerti. Gaila žmogaus, vėlų vakarą besibeldžiančio į neveikiančios kavinės duris.

Kaip kovoti su alkoholio vartojimu, jei net nėra žinoma, kokiame segmente išaugo tas vartojimas? Ar daugiau geria vadovai, vadybininkai, ar biudžetininkai, vairuotojai, daktarai, ar žemdirbiai? Vyrai ar moterys, jauni ar seni? Turintys vidutines pajamas, gaunantys minimumą ar algą pasiimantys vokeliuose? Kiek gėrimas susijęs su darbo stažu, profesija, rizika netekti darbo ar darbo praradimu? Kokį alkoholį imta gerti labiau? Išties netenka girdėti tokio pobūdžio analize grįstų siūlymų riboti prekybą alkoholiu ar jo vartojimą. Joninių šventę finansuoja aludariai, o juk šventasis Jonas buvo absoliutus abstinentas!

Kas kitas, jei ne alkoholis sugalvoja tokį klausimą – ar geresnis išgeriantis žmogus, ar visiškas abstinentas? Klausia ir net bando įrodyti, kad išgeriantis nelaimėje atskubės pagalbon, padės, o negeriantis, girdi, kažkoks keistas, užsidaręs savyje. Dar alkoholis bando įrodyti, kad jis atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą. Girdi, vieni pasigėrę tampa agresyvūs, puola net muštis, o kiti – švelnūs, malonūs – reikia ar nereikia, vis atsiprašinėja. Tokių minčių įtikinta moteris man net aiškino, jog labai norinti prieš vestuves išvysti savo būsimąjį pasigėrusį. Jai įdomu, kaip jis tuomet elgsis, ką šnekės. Moteris tvirtino, jog norinti įsitikinti, koks jis žmogus.

Nutarė blaivininkas išgerti. Smalsu, koks tas jausmas pasigėrus. Pirkdamas butelį žvalgėsi, ar niekas nemato, parėjęs namo nedegė šviesų, uždangstė visus langus ir, kad niekas nepastebėtų, netgi palindo su buteliu po antklode. Taip pasislėpęs išgėrė vieną, antrą taurelę… Pabudo rytą blaivykloje, sėdintis susivyniojęs antklode. Stebėjosi, kaip čion patekęs. Budintis paaiškino: „Jūs vakar susivyniojęs į antklodę šlitinėjot gatvėmis.“

Ir dar. Jei jau perki alkoholį, patartina pirkti brangų. Nusipirkai pigaus, tuoj ir išgeri. O nusiperki brangaus, pasistatai – žiūri.

Be Niko Brounlio knygos „Alkoholis“ iš knygų lentynos dar traukiu vieno garsiausių amerikiečių rašytojų Džeko Londono autobiografinę apysaką „Džonas Miežius, arba Atsiminimai apie alkoholį“. „Baltosios ilties“, „Jūrų vilko“, „Martino Ideno“, „Smoko Belju“ autorius, vienas iš realizmo amerikiečių literatūroje pradininkų ir galbūt pirmas amerikiečių rašytojas, praturtėjęs iš knygų rašymo, „Džoną Miežių“ (Džonas Miežius – linksmos dainos apie alkoholį herojus) skaitytojams pateikė 1913 m., likus trejiems metams iki mirties. Rašytojas netikėtai atskleidžia savo sielą, ypač savo ydas bei silpnybes.

D. Londono gyvenimas kupinas nuotykių ir kraštutinumų: skurdi vaikystė, sunkus darbas fabrike, pavojingas ir avantiūristiškas pirato gyvenimas, orgijos su doko girtuokliais, tolimi plaukiojimai ruonių medžioklės laivais, bastymasis su valkatomis po Amerikos žemyną, aukso paieškos Aliaskoje ir intelektualinis šuolis, kai jis, mokęsis tik pradinėje mokykloje, per dvejus metus baigia koledžą, įstoja į universitetą, išstudijuoja begalę knygų ir ima rašyti sėkmingus apsakymus, pamažu išsikovodamas pripažinimą.

Knygoje autorius neturi tikslo chronologiškai išdėstyti savo gyvenimo, ryški tik viena linija – kelias į alkoholizmą. D. Londonas aprašo, kaip jis pirmąkart paragavo alkoholio, kaip pirmąsyk pasigėrė, kaip lygiuodamasis į vyresnius įprato gerti dideliais kiekiais ir kaip galiausiai tapo priklausomas. Pasak jo, alkoholis žmonėms teikia ne vieną, o tūkstančius įvairių paslaugų, už kurias vėliau reikalauja atlyginimo su didelėmis palūkanomis. Literatūros kritikai sako, kad ši knyga nėra buvusio alkoholiko pamokymai. Tai žmogaus, atsidūrusio degančiame name ir negalinčio iš jo išeiti, įspėjimas kitiems.

Jei matėte alkoholio molekulės (C2H5OH) iliustraciją, pastebėjote, kad ji labai graži, tarsi mielo gyvulėlio siluetas – dvi kojytės ir galvutė priekyje, dvi šiek tiek ilgesnės kojytės ir uodegaitė užpakalyje. Gal todėl jis it koks šunytis prisitaiko prie šeimininko, stengiasi, kad būtų pamiltas ir kad šis jo niekad nepaliktų.

Neseniai tą patį vakarą teko svečiuotis dviejose draugijose. Ir vienur, ir kitur užvedžiau diskusiją apie poeziją. Pirmojoje, negeriančiųjų draugijoje, visi, supratau, žinojo tik Maironį ir Brazdžionį, nes apie juos tekalbėjo. Antrojoje buvo išgėrinėjama ir kalba sukosi apie Marčėną, Navaką, Patacką, Šlepiką.

Bandantys atsisakyti alkoholio, deja, dažniausiai tik pasiteisina: „Nepavyko.“ Visą dieną su draugais sprendėme, kas reiškia „nepavyko“ ir kaip su juo kovoti, kad pavyktų. „Ir kaip?“ – paklausė mūsų. „Nepavyko“, – tegalėjome pasakyti. Gerbiu draugą, kuris pasakė, kad jei nori negerti, jokie kodavimai nepadės – reikia tiesiog negerti. Kodėl mūsų restoranuose galima gerti iki pat ryto, o nėra skelbiamas laikas paskutiniam užsakymui? Todėl protingiausias, mano galva, yra barmeno patarimas vyriškiui, kuris atėjęs į barą prisipažino turintis vos kelis paskutinius eurus ir klausė, kokį gėrimą jam tikslingiausia rinktis. „Tikslingiausia tamstai eiti namo“, – atsakė barmenas.

Pasaulio bankas yra paskaičiavęs, jog vienas JAV doleris, išleidžiamas sveikatinimui, sutaupo 24 JAV dolerius, vėliau skiriamus gydymui. O lietuviai turėtų savo kūno netausojimui atsispirti. Kodėl taip teigiu? Nes Lietuvoje raštingumo procentas – 99,6. Kaip puiku būtų pasakyti, jog lietuviai negeria. Ir ne dėl draudimų, bet negeria, ir tiek.

Pirmoji taurelė praplečia kraujagysles, visos kitos – akiratį. Yra toks senas lietuviškas tostas: „Kilpinio!“ Atveda žirgą, svečias atsisveikina ir dar prieš keldamas koją į kilpą išgeria „Kilpinio“. Gražu ir simboliška. Nors „Kilpinio“ gali juk reikšti ir visai kitką. Dažnai paskutinė taurelė – kilpa ant kaklo.

Iš kur žinoti, kad geriu per daug? Guosti save tuo, kad kiti išgeria daugiau ir dažniau, yra naivu. Klausimai, kuriuos jaunas žmogus privalo sau užduoti: ar nuoširdžiai linksminuosi be alkoholio, ar moku atsipalaiduoti be alkoholio, ar bendrauju su draugais, negerdamas alkoholio? Čia ypač svarbi jaunimo dievaičių nuomonė. Pavyzdžiui, Samo: „Degtinė suteikia sparnus, bet atima dangų.“ Nors jeigu jau perkate alkoholį, tai, ypač valdantiesiems, kuriems priklauso rūpintis šalies biudžetu, norisi pasakyti: „Pirkite alkoholį Lietuvoje, o ne Briuselio oro uosto neapmuitinamų prekių parduotuvėse.“

Alkoholio tema pažeria begalę anekdotų. Parinkau vieną. Apie du vyriškius, kurie nutarė pasidžiaugti alkoholiu. Vienas sako: „Nusiperkam butelį, pasėdėsim, pakalbėsim.“ Antrasis nesutinka: „Perkam dėžę, pagulėsim, patylėsim.“

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas