Sako, taip skirstomos dovanos: yra gera dovana, yra bloga dovana ir yra dovana-knyga. Josifas Brodskis sakė, jog knygos nėra tokios baigtinės kaip mes, nes net pras-čiausios pergyvena savo autorius – iš esmės dėl to, kad užima mažiau erdvės už tuos, kurie jas parašė, ir dažniausiai lentynose jos renka dulkes dar ir tada, kai jų autorius jau yra virtęs dulkių sauja.

Artinantis Velykoms tinklalapis „Bernardinai.lt“ užklausė savo darbuotojų, ką jie skaito. Manau, to kiekvieno savo darbuotojo turėtų paklausti visi vadovai – daug sužinotų apie darbuotojus. Iš „Bernardinų“ darbuotojų išskyriau tris atsakymus, nors visi atsakymai įdomūs. Na, šito buvo galima ir laukti, nes juk daugiau mažiau tai kultūrinis tinklapis.

Vyr. redaktoriaus pavaduotoja Rosita Garškaitė atsakė skaitanti Pascalio Brucknerio „Amžinoji euforija: esė apie prievolę būti laimingam“. Apšvietos laikais krikščionių po mirties trokštas rojus buvo nuleistas ant žemės, dorybių išganymo siekį pakeitė laimės siekis. Regis, norėta žmones išlaisvinti, tačiau visuomenę sukaustė sunkios prievolės būti laimingam grandinės. Ne tik norime, bet ir privalome būti laimingi. Jei nepavyksta – kenčiame, gėdijamės. XX a. antroje pusėje tai tampa tikrų tikriausia ideologija, teigia P. Bruckneris.

Redaktorė sako, jog knyga rekomenduojama visiems, nesuprantantiems, kodėl turtuoliai verkia. Kaipgi siekiant gero darbo, būsto, komforto, sveiko ir patenkinto kūno, turinčių užtikrinti laimę, pastaroji vis tolsta? Siekdami kuo daugiau ir geresnio sekso, patenkindami savo kūną ir vartodami kuo daugiau vaistų, mes pasiduodame saldžiai „buvimo laimingiems“ tironijai. Bet ar verta tikėti vaistais, kuriais žadama išgydyti sielvartą? P. Bruckneris siūlo mums savą formulę: nereikia laimės suvokti kaip ideologijos – priimkime ją kaip retkarčiais suteikiamą atsitiktinę malonę.

Religijos temų redaktorė Saulena Žiugždaitė ką tik perskaitė ir kitiems siūlo Giovaninno Guareschi knygą „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“. Linksma istorija apie miestelyje gyvenantį komunistą viršaitį ir kunigą, kuris kalbasi su Kristumi, ir įdomu, kad Kristus jam atsako. Istorija tiek įtikėtina, kad skaitydamas, atrodo, pats girdi Kristaus balsą.

Sovietmečiu G. Guareschi knygos buvo leidžiamos veik visame pasaulyje ir akimirksniu išparduodamos Vietname, Brazilijoje, Grenlandijoje ir Naujojoje Zelandijoje. G. Guareschi mirė tesulaukęs 60 metų, tačiau suspėjo daug ką pamatyti ir nujausti, smarkiai aplenkdamas savąjį laiką. Sugebėjo nuspėti tai, kas tuomet negalėjo būti priimtina, bet po 20–30 metų tapo aktualu ir akivaizdu: dabar jau visiems žinomi komunizmo nusikaltimai, badas, represijos Sovietų Sąjungoje, nežmoniški tremtinių ir karo belaisvių persekiojimai, graudžiai juokinga sovietinė planinė ekonomika. Literatūros kritikai sako, jog „Don Kamilyje“ galima aptikti ir šių dienų Lietuvai aktualių problemų – kodėl žmonės taip dažnai neranda bendros kalbos ir kas lemia, kad kartais labiausiai nesutaikomi priešai tampa draugais. O man labiausiai įsiminė citata iš šios knygos: „Kristus nieko nepasakė. Bet buvo lengva pastebėti, kad ir Jis buvo patenkintas“.

Visuomenės temų redaktorius Matas Baltrukevičius išskiria Georgo Orwello „Gyvulių ūkį“. Redaktorius mano, jog G. Orwellas vargu ar liks pamirštas ir tada, kai komunizmas liks tik tai, ką pasaulis pažinos iš prosenelių pasakojimų. Tuo labiau, kad bent viena orveliška visuomenė tikrai egzistuoja – Šiaurės Korėja. Vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą. Autorius labai charakteringai aprašo įvairius gyvulius, jiems priskirdamas tam tikrų žmonių tipų savybes. Pats knygos siužetas labai primena komunizmo istoriją, tik ji pateikiama mažesnėje erdvėje – vienoje fermoje.

Literatūros kritikai klausia, ar ši istorija gali prasidėti iš naujo? Be abejo, to norisi klausti šalyje, kur vienas iš trijų gyventojų yra senas ir dažnai vienišas. O kas supras, kokioje vienatvėje turi gyventi subyrėjusių šeimų ar emigravusių tėvų vaikai? Žmonės jau atsisuka pažiūrėti, jei gatve praeina daugiavaikė šeima. Žiūri kaip į retenybę. Šiuolaikinis žmogus nekalba amžinybę, bet tik sako, jog tikroji misija yra būti čia ir dabar. Bet jeigu ir taip, tai ir šios misijos niekas nevykdo.

O kokią aš paskutinę knygą perskaičiau? Ogi naujutėlį, dar spaustuvės dažais kvepiantį albumą „Eduardas Juchnevičius“, kurį dovanojo dailininko žmona Dalia. Albume sutalpinti V. Rimkaus. P. Repšio ir kitų tekstai apie prieš šešerius metus mus palikusį šiaulietį dailininką. Prisimenu paskutinį susitikimą su Eduardu. Penkios dienos prieš mirtį su dailininku Sigitu Prancuičiu lankėme jį ligoninėje. Atsisveikinant jis tvirtai tvirtai suspaudė ranką. „Turi dar, Eduardai, jėgos“, – pasakiau, o nežinojau, kad tai buvo jo atsisveikinimas. Su Sigitu pasižadėjome, kai Eduardas iš ligoninės grįš namo, vėl jį aplankyti ir atsinešti butelį vyno. Negalėjome savo žodžio tesėti, tačiau ateisime su tuo buteliu vyno, Eduardai, pas tave tenai ir jį išgersime.

Ir dar viena, tarkime, linksmesnė istorija, prisimenant išėjusį dailininką. Eduardas Juchnevičius buvo pratęs, gavęs atlyginimą (visą gyvenimą mokė vaikus dailės mokykloje), vėliau – pensiją, pirmiausia užsukti į knygyną, kur pirkdavo kokią nors nusižiūrėtą knygą, po to jau pasukdavo parduotuvėn ieškoti peno kūnui, kuriam reikalingas ir vienas kitas stipresnio gėrimo lašelis. Kadangi paskutiniu metu prieš mirtį pats nebevaikščiojo, į knygyną ir į parduotuvę paprašydavo nueiti ką nors iš draugų. Kartą vienam tokiam padavė 200 litų ir paprašė iš knygyno parnešti Gintaro Beresnevičiaus knygą, išleistą po rašytojo mirties, su Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis „Lietuvių religija ir mitologija“ (knyga-albumas kainavo net 140 litų) ir, be abejo, buteliuką. Vadinamasis draugas nebegrįžo. Linkęs pasitikėti žmonėmis menininkas nusiminęs stebėjosi, kaip jo vadinamasis draugas taip galėjo pasielgti, nes visad buteliuką iš parduotuvės parnešdavęs, niekad nedingdavęs. Pasirodo, pasitikėjimo šiuo bičiuliu riba buvo iki 20 litų (5,5 Eur). Bet, man atrodo, anapus žmonės tampa kitokie – doresni, ir buteliuką tas draugas tau, Eduardai, irgi dar atneš. Žodžiu, ten mūsų laukia keletas puikių balių.

Grįžtant prie knygų, įsiminė vieno vaikinuko televizijos viktorinoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ pasakojimas, jog jis žiūri krepšinį ir klausosi audio knygų.

Šiandieniai senjorai puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išlankstytą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, jog tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Kai, tarkime, autobuse išvysdavai skaitantį draugą ir pasisveikindavai, jis krūptelėdavo, pakeldavo akis nuo teksto, pažvelgdavo į tave truputėlį sutrikęs, tarsi jam reikėtų šiek tiek laiko suvokti, kas vyksta.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai bei apskritai gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių šiandien lūžta knygynų lentynos. Skaitymo būta įvairaus. Buvo vaikystės knygos, kurios daug bylojo apie tolimus miestus, kalnus, jūras, šalis, žmones, jų papročius, apie Lietuvos senovę. Viena, kai knygos skaitomos sau, ir visai kas kita, kai tenka skaitymo imtis norint iš knygos mokytis, ją recenzuoti, vertinti autorių, pristatyti, pasinaudoti jos medžiaga, t. y. tuos tekstus reikia skaityti daugiausia vien tam, kad apie juos galėtum ką nors pasakyti ar parašyti. Taip, esu perskaitęs tūkstančius knygų ir galiu pasakyti, kad negerai „įsikirsti“ į vieną, nors ir į iškilų autorių ar veikalą. Mano galva, yra etapinės knygos.

Žiūrėk, tau iškiliausias F. Dostojevskis, vėliau H. Ibsenas, kitu laiku E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu – A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apseiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako... Kartais skaitoma ir dėl to, kad vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kad reklamuoja kaip perkamiausią, parašytą išgarsintos skandalingos įžymybės ir t. t. Kai kurie pakritikuoja autorius, kurie knygas leidžia už savo pinigus, nes, anot tų kritikų, tai dažniausiai silpnos knygelės ir jų skaitymas – tik laiko švaistymas. Gal ir reiktų su tuo sutikti, bet, antra vertus, kad ir kokią knygą žmogus beskaitytų, nesu girdėjęs, kad nuo to būtų numiręs. Be to, skaitytoją labiausiai vertina bet kuris rašytojas. Juk pastarasis tam ir rašo, kad kas nors skaitytų.

Vienas daug skaitantis bičiulis sakė nemėgstąs, kai jį mato skaitantį. O man skaitantis žmogus gražus. Į mane skaitantį tegul žiūri kas tik nori ir kiek tik nori. Skaitydamas jaučiu malonumą. Tegul mato, kad man malonu. Nors tų, kurie skaitymą vadina pramoga, nėra daug – maždaug 10 procentų visų, mokančių skaityti. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali pažeminti. Tiesa, skaitymas yra morališkai neutralus – pats savaime jis neugdo dorybių. Skaitymo malonumu gali mėgautis ir tironas, ir mizantropas. Skaito, ko gero, ir žmogžudžiai.

Ar knyga – daiktas, ar kažkas daugiau? Manyčiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sąvoką. Sako, yra parduodamos tik knygų nugarėlės. Prisistatei tokių nugarėlių knygų spintą ir gali didžiuotis biblioteką namuose turįs. Aišku, reikia tik akylai stebėti, kad lankantis svečiams kuris nors iš jų nepanorėtų išsitraukti kokią nors „knygą“. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje niekur tokių „knygų“ nemačiau.

Rašytojai skundžiasi, jog jie šiandien sudaro didžiausią bedarbių dalį po visiškų beraščių. Nes šiandienos verslo konjunktūra nepakenčia individualios nuomonės bei individualios pozicijos. Būtent abi šios grupės – raštingiausių ir visiškų beraščių – sudaro ir didžiąją savižudžių dalį. Standartas aiškus: savininkas naikina vaikų ir jaunimo leidyklą, kuri neduoda pelno.

Kaip ten bebūtų, rašytojams nevalia būti nelaimingiems. Tarkime, poezija juk yra nesibaigiantis sapnas, fantazijų erdvė. Nors eilėraščių eilutės horizontalios ir jungia vieną tašką su kitu ar net žmogų su žmogumi, sakoma, kad poetinis laikas – vertikalus. Vadinasi, jis turėtų irgi būti jungtis: to, kas yra žemai, su tuo, kas yra aukštai. Anksti mus palikęs rašytojas Jurgis Kunčinas paskutiniais savo eilėraščiais ragino kolegas būti linksmiausiais iš visų menininkų ir tai parodyti savo kūryboje. O kas jiems ir belieka! Todėl neturime pamiršti šio autoriaus pasiūlymo pasitikėti ne politikais, ne reklamomis, ne, pagaliau, pinigais, o poetais.