J. Šliūpo ryžto nepalaužė nei skurdas, nei tragedijos

Edita Bačėnė
Už lietuvišką veiklą vokiečių žandarų Mažojoje Lietuvoje pradėtas persekioti Jonas Šliūpas važiuoti į Ameriką neturėjo minties. „Norėjo kažkaip čia, Lietuvoje, išsisukti. Vyko į Kauną, Vilkaviškį, tarėsi su advokatais, teisėju, bet nieko paguodžiančio nesužinojo. Tada išvažiavo į Mintaują, galvojo, kad ten jį mažiau pastebės. Galiausiai 1884 m. birželio 16 d. jis išvažiavo į Niujorką“, – apie kelionę į Ameriką pasakoja ŠU bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Vida Steponavičienė.

Amerikos lietuviai lenkiškose parapijose

Amerika J. Šliūpą sutiko nesvetingai, net blogiau nei jis tikėjosi. Angliškai lietuvis nemokėjo nei žodžio, laisvai kalbėjo tik vokiškai, rusiškai, graikiškai, lotyniškai, todėl savo gyvenimą svečioje šalyje pradėjo juodžiausiais padieniais darbais, bandė į kariuomenę stoti, imtis kirpėjo amato, dirbti plytinėje, pas ūkininkus.

Įkūrėjas. Lietuvių „Mokslo draugystė“ Baltimorėje, MD, 1890. Ketvirtas iš kairės pirmoje eilėje „Mokslo draugystė“ įkūrėjas Jonas Šliūpas.

„Galiausiai susipažino su pirmojo lietuviško laikraščio „Gazieta lietuviška“ leidėju Mykolu Tvarausku. Tai buvo pirmas žingsnis į Amerikos lietuvių gretas, kur pradėjo savo didžiąją misiją – Amerikos lietuvybės gaivinimą“, – teigia V. Steponavičienė.

Lietuviai, atplaukę į Ameriką, daugiausiai išlipdavo Niujorko uoste ir ten, Niujorko priemiesčiuose, telkėsi atvykėlių bendrijos. Žmonės pirmiausia būrėsi aplink bažnyčią ir parapiją. Naujajame pasaulyje lietuvių jau buvo keli šimtai tūkstančių, bet nei lietuviškų parapijų, nei organizacijų nebuvo. Lietuviai glaudėsi lenkiškose parapijose, dalyvavo lenkų kalba vykstančiose šv. Mišiose, net lietuviai kunigai kūrė mišrias lietuvių–lenkų parapijas.

Vienoje parapijoje Niujorko šv. Kazimiero draugijoje 1884 m. liepos 20 d.
J. Šliūpas pirmą kartą Amerikos lietuviams pasakė pirmą kalbą dėl „Aušros“ rėmimo, labai jautriais žodžiais paliesdamas tėvynę, jos vargus.

„Savo išsimokslinimu, gebėjimu svarstyti tautiškus dalykus susirinkusiems jis tada padarė labai didelį įspūdį. J. Šliūpas puikiai išmanė oratorystės meną, mokėjo kalbėti, įtikinėti, uždegti žmones, todėl nenuostabu, kad nuo pat pirmos dienos, galima sakyti, jis tapo Niujorko lietuvių vadu, autoritetu“, – teigia
V. Steponavičienė.

Per spaudą į lietuvišką širdį

Kai M. Tvarauskas J. Šliūpą priėmė dirbti savo leidyklėlėje, jie nutarė leisti dar vieną lietuvišką laikraštį. Taip atsirado „Unija“, kuriame užsibrėžta puoselėti lietuvybę, kalbėta apie Lietuvos–Latvijos valstybės idealą, dalintasi tautos švietimo, mokslo, laisvės ir pažangos idėjomis, atskiriant lietuvius nuo lenkų įtakos. J. Šliūpas teigė, kad lenkai daro labai didelę įtaką lietuvybės naikinimui. Kai kur minima, kad lietuviai Amerikoje net laikyti lenkais, tik kalbėję kitaip.

Šeima. Dr. Jonas Šliūpas ir Liudvika Šliūpienė su vaikais: Aldona, Hypatija, Keistučiu. 1903 m.

„Abu leidėjai negailėjo savęs, dirbo labai daug, po 15–16 val., atidavė sveikatą, jėgas ir pajamas, bet ilgainiui nuomonės išsiskyrė. M. Tvarauskas buvo labiau sulenkėjęs, karštas ATR šalininkas, o J. Šliūpas manė, kad bendrystė su lenkais pražudys lietuvių tautinio atgimimo daigus. Aišku,
J. Šliūpas savo įžvalgas spausdino laikraštyje, galiausiai jiedu susipyko. Konfliktas baigėsi tuo, kad M. Tvarauskas J. Šliūpą išgrūdo iš leidyklos ir jie tapo viso gyvenimo priešas“, – mini V. Steponavičienė.

Išmestas į gatvę, J. Šliūpas pradėjo kurti Lietuvos mylėtojų draugiją, rinkti pinigus, kad galėtų leisti tautišką laikraštį. Tuo metu Niujorke jis jau turėjo autoritetą, sugebėjo patraukti nemažai žmonių. Pagrindiniai jo rėmėjai buvo Niujorko lietuvių siuvėjai – net 6 dirbtuvių savininkai įsirašė į draugiją ir padėjo įrengti spaustuvėlę: išnuomojo patalpas, nupirko spausdinimo mašiną.

Taip 1885 m. liepos 2 d. pasirodė Lietuvos mylėtojų draugijos laikraštis „Lietuviškas balsas“. Tikslai buvo panašūs: lietuvių švietimas ir lietuvių susivienijimas. Bet Amerikoje tuo metu gyvenę lietuviai buvo neišsilavinę, juodadarbiai žmonės, o inteligentija jiems rašė per sudėtingai. J. Šliūpo planai laikraštį leisti kas savaitę greitai subliuško, teko leisti kas 2 savaites, vėliau – 3 kartus per mėnesį, dar vėliau – 2 kartus per mėnesį, galiausiai leidyba visai sustojo.

Dirbdamas gydytoju, J. Šliūpas 1894 m. pradėjo leisti laikraštį „Naujoji gadynė“, persunktą socializmo, vieningos pasaulinės federacijos idėjomis, spausdintos Europos revoliucionierių biografijos (Markso, Engelso), kritikuotas caras, kunigai.

Paskutinis J. Šliūpo laikraštis Amerikoje – „Laisvoji mintis“. Tai buvo lietuvių laisvamanių susivienijimo laikraštis. Jį stengtasi išlaikyti moksliniu, skirtu laisvamanių grupelės nariams lavinti, jame nebuvo išpuolių nei prieš bažnyčią, nei prieš kunigus.

J. Šliūpas rašė ir knygas, skirtas Lietuvos istorijai, Lietuvos ir Lenkijos santykiams, išleistos knygutės apie vaikų ugdymą. Vienas iš ryškesnių jo leidinių – „Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai“. Tai pirmoji lietuvių raštijos istorija, kurioje apžvelgiami lietuviški raštai nuo 1547 m. iki XIX a. pab.

Paniro į lietuvišką veiklą

Atvykęs į Niujorką, J. Šliūpas pastebėjo, kad lietuviams lenkiškose parapijose kyla sunkumų dėl kalbos, tenka kviestis lietuvį kunigą, kad atliktų išpažintį ir jam dar sumokėti. J. Šliūpas stengėsi, kad būtų įsteigta lietuviška parapija, apie kurią prakalbo 1885 m. vasario 22 d. viename parapijos susirinkime. Tada jis kalbėjo: „Nebūkime lenkų tarnais, o atsiskyrę darykime savo bažnyčią.“

1886 m. buvo ryškus lietuvių Amerikoje skilimas. Viena pusė – konservatyvi, susijusi su bažnyčia, lenkiškumu, o antra – laisvamaniškesnė, rėmėsi naujuoju mokslu, laisvės idėjomis. „Tuo metu J. Šliūpas matė, kad reikia tuos lietuvius suvienyti, svetimoje šalyje tauta turėtų laikytis vieningai. J. Šliūpas laikomas Amerikos lietuvių susivienijimo pradininku. Jis įsteigė Lietuvos mylėtojų draugiją, sutelkė lietuvius į Susivienijimą lietuvių Amerikoje (SLA), sukvietė pirmąjį Amerikos lietuvių politinį seimą, padėjo sukviesti pirmąjį Amerikoje lietuvių laikraštininkų suvažiavimą ir jame pirmininkavo, įkūrė pirmąsias lietuviškas laisvamanių organizacijas“, – pasakoja V. Steponavičienė.

Šeimos ultimatumai

Su būsima žmona Liudvika J. Šliūpas susipažino 1879 m. besimokydamas Mintaujoje. Vėliau jis išvažiavo studijuoti į Maskvą, Peterburgą, jie susirašinėjo laiškais ir draugystė nenutrūko. Prieš vykstant J. Šliūpui į Ameriką, 1884 m. balandžio 8 d. jiedu susižiedavo.

Namai. Liudvika ir Jonas Šliūpai prie savo namo Main Ave, Skrantonas, PA, apie 1913 m. Įkūrėjas. Lietuvių „Mokslo draugystė“ Baltimorėje, MD, 1890. Ketvirtas iš kairės pirmoje eilėje „Mokslo draugystė“ įkūrėjas Jonas Šliūpas.

Po metų Liudviką J. Šliūpas priprašė atvykti už Atlanto, bet jos artimieji tuo nebuvo patenkinti. „Liudvika buvo bajoraitė, nors tėvai jau buvo mirę, giminaičiai labai prieštaravo, nes, pasak jų,
J. Šliūpas buvo laisvamanis, bedievis ir pan. Bet ji nepaklausė ir išplaukė. Rugsėjį Niujorko uoste ją pasitiko J. Šliūpas ir netrukus jiedu susituokė vokiškoje kapucinų bažnytėlėje“, – teigia
V. Steponavičienė.

Jauna pora pradėjo darbštų, neramų ir pilną nepriteklių gyvenimą. Rytinėje Niujorko dalyje, kurioje daugiausiai telkėsi emigrantai, išsinuomojo mažą, be baldų butelį. J. Šliūpas visa galva pasinėrė į leidybą, o Liudvika įsidarbino siuvėja kaklaraiščių dirbtuvėse. Ji vyrą labai palaikė, bet našta vis sunkėjo. 1886 m. liepos 26 d. gimė dukra Aldona, po poros metų – sūnus Keistutis, ir šeima nutarė iš Niujorko persikelti į Šenandoa miestą, kur tikėjosi sėkmingesnės „Lietuviško balso“ leidybos, mat ten gyveno daug lietuvių, dirbusių anglių kasyklose.

Ten J. Šliūpas rūpinosi lietuviškos parapijos steigimu, siūlė pasikviesti lietuviškai kalbantį kunigą, įsteigė „nedieldieninę“ (savaitgalinę) mokyklą, kurioje pats mokė. Bet neilgai.

Vieną dieną L. Šliūpienei trūko kantrybė, vyrui pareiškė, kad jam laikas įgyti profesiją, nes reikia padėti skurstančiai šeimai. Abu sutarė, kad J. Šliūpas pertrauks kuriam laikui laikraštininko ir visuomenininko darbą ir pradės studijuoti mediciną.

„Liudvika su vaikais turėjo grįžti į Lietuvą, į Ručionių vienkiemį (netoli Biržų). Jį Liudvika palikimu buvo gavusi iš savo tėvų. Jie tikėjosi už tą vienkiemį gauti 2 300 rublių, bet giminės nelabai jos priėmė, nieko iš jų negavo. Tada J. Šliūpas susigrąžino šeimą į Ameriką dar prieš baigdamas studijas“, – pasakoja V. Steponavičienė.

Pirmasis lietuvis daktaras

1891 m. J. Šliūpas Merilendo universitete gavo diplomą. Jis buvo pirmasis lietuvis daktaras, baigęs mokslus Amerikoje. Baltimorėje iškart pradėjo gydytojo praktiką, bet dėl neaiškių priežasčių vėl sugrįžo į Šenandoa miestą, kur gimė antroji dukra Hypatija.

Tuo metu pas jį gyveno laisvamaniškų pažiurų Vladislovas Dembskis. „J. Šliūpas nebuvo prieš katalikybę, prieš religiją, jis labiau buvo nusistatęs prieš kunigus dėl tautos lenkinimo, jų noro materialiai pasipelnyti“, – teigia V. Steponavičienė.

Pirmoji lietuviška parapija atsirado tik 1889 m. Plimuto mieste, kai ten atvyko kitas aktyvus „litvomanas“ kunigas Aleksandras Burba, vadintas antruoju Šliūpu. Su kunigu A. Burba, atvykusiu į Ameriką, jis labai gerai sutarė, padėjo jam baigti mokslus, bet galiausiai jų keliai išsiskyrė.

Grįžęs į Šenandoa, sekmadieniais J. Šliūpas ir kunigas V. Dembskis rengė paskaitas, švietė žmones gamtos mokslų, istorijos ir visuomeninio gyvenimo klausimais.

Bet Šenandoa buvo labai pasikeitusi, mieste veikė stipri lietuvių parapija su naujai pastatyta bažnyčia, žmones traukusi labiau negu J. Šliūpas ir V. Dembskis. Be to, iš sakyklų buvo raginama pas J. Šliūpą net nesigydyti, nes „sudegsią pekloj“.

Tragiškas įvykis pakeitė likimą

Prarają tarp Šenandoa lietuvių ir J. Šliūpo veiklos pagilino tragiškas įvykis – netyčia persišovusio vieno J. Šliūpo sekėjo, lietuvio žurnalisto Mato Andriukaičio mirtis. Į Ameriką atvykęs lietuvis iš pradžių dirbo anglių kasyklose, bet neteko akies. Tada vertėsi siuvėjo amatu, labai mėgo skaityti, dažnai knygų ateidavo skolintis iš J. Šliūpo. Kartą atėjęs į jo namus, ten rado tik V. Dembskį su J. Šliūpo vaikais. Įleistas į biblioteką, lentynos viršuje pamatė brauningą. Pasiėmęs jį į rankas, vartydamas, netyčia paspaudė gaiduką ir pistoletas iššovė. Šoviniui įstrigus plaučiuose, M. Andriukaitis po 10 val. mirė.

Pirmoji-Lietuvos-atstovybe-

Pirmoji Lietuvos atstovybė Londone. Pirmoje eilėje 2-as iš kairės yra atstovybės vadovas dr. J. Šliūpas, 3-ias – naujai atvykęs Lietuvos atstovas V. Čepinskas, 4-as – patarėjas K. Bizauskas. Londonas, 1920 m. Šiaulių universiteto bibliotekos aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvo nuotr.

Teigiama, kad šis incidentas sukėlė didžiulį visuomenės pyktį. Prieš J. Šliūpą nuteikti tikintieji pasidavė aklam fanatizmui, o pirmasis to ženklas buvęs M. Andriukaičio žmonos atsisakymas priimti ir palaidoti vyrą. Tada J. Šliūpas jį pašarvojo savo namuose ir įsipareigojo palaidoti. Bet pašarvotą mirusįjį lankę tautiečiai ir tikintieji ne pagarbą jam reiškę, o niekinę. K. V. Račkausko atsiminimuose rašoma, kad „jie ateidavo pasityčioti iš numirėlio, buvę net tokių, kurie išdrįsdavo papešioti velionį už barzdos, spjaudyti į veidą.“

Laidotuvių dieną J. Šliūpo šalininkai, griežiant orkestrui, lydėję gatve velionį, o abiejose gatvės pusėse stovėję tautiečiai kėlę triukšmą ir niekinę J. Šliūpą ir
V. Dembskį.

„Po to įvykio J. Šliūpas negalėjo ir nebenorėjo pasilikti Šenandoa ir su šeima persikėlė į Skrantoną, apsigyveno žydų rajone. Aplinkiniai džiaugėsi nauju daktaru, galėjusio su jais kalbėtis vokiečių ar slavų kalbomis. Šiame mieste jis vėl užsiėmė lietuvišku visuomeniniu darbu, įkūrė teatro draugiją, organizavo lietuvių švietimo darbą“, – teigia V. Steponavičienė.

Diplomatinė veikla

Pirmojo pasaulinio karo metais lietuviška J. Šliūpo veikla virto diplomatine kova už Lietuvos laisvę. 1917 m. jis dalyvavo Stokholmo lietuvių konferencijoje, skelbdamas, kad Lietuva turi būti visiškai nepriklausoma. Pasilikęs Stokholme, jis parašė brošiūrėlę anglų kalba „Essay on the Past, Present and the Future of Lithuania“, kurioje aptarė, ko lietuviai siekia vykstančio karo metu. Nors nei Lietuvos, nei Europos ateitis buvo neaiški, J. Šliūpas leido sau pranašauti Lietuvos nepriklausomybę.

1918 m. jis JAV Senato posėdžių protokoluose išspausdintas J. Šliūpo memorandumas su senatoriaus Cabot Henry Lodge įžangine kalba, remiančia Lietuvos nepriklausomybę. Vašingtone dr. J. Šliūpas įsijungė į Vidurio Europos tautų sambūrį, kuriam priklausė ir nepriklausomos Čekoslovakijos įkūrėjas ir pirmasis prezidentas
T. G. Masarykas.

1919 m. jis paskirtas Lietuvos pasiuntiniu Latvijoje ir Estijoje. Tais pačiais metais Londone padėjo organizuoti Lietuvos atstovybę ir buvo pirmasis jos atstovas, taip pat Paryžiuje talkino Lietuvos delegacijai Taikos konferencijoje.

Diplomatinėje tarnyboje jis dirbo tik metus, nes išsiskyrė pažiūros su užsienio reikalų ministru Augustinu Voldemaru. Taip baigėsi visuomeninė tautinė veikla svetur ir J. Šliūpas iš Amerikos grįžo į Lietuvą.

logo_srtrf

Edita Bačėnė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentarai: 1

  1. Levas
    2017-03-19 20:20 Atsakyti Pranešti

    Didžiausia padėka už straipsnį.
    Niekada neužmiršime JONO ŠLIŪPO !

Palikti atsakymą: Levas Uždaryti