Giminės šaknų paieškos užburia vis daugiau žmonių

Pats seniausias Valstybės istorijos archyvo darbuotojų atkurtas genealoginis medis siekia net XIII amžių. Tradiciškai genealoginius medžius pradėta sudarinėti tik XVIII amžiuje. Žmonės tai darė praktiniais tikslais, tokiais, kaip turto paveldėjimas. debs-eye nuotr.

Oksana LAURUTYTĖ

„Mano senelis – partizano ir vienuolės meilės vaisius“, „Mano kraujas – mėlynas“, „Mes tai iš baudžiauninkų“, – neslėpdami džiaugsmo kalba šiauliečiai, atradę informacijos apie savo protėvius, gyvenusius prieš 200–300 metų. Sužinoję įdomių istorijos faktų, pikantiškų protėvių gyvenimo vingių, šiauliečiai sako, kad informacija, kad turi „mėlyno“ kraujo, tiek nesuteikia laimės, kiek džiugina pats paieškos procesas.

Apie protėvių nuotykius giminaičiai prabilo tik prieš mirtįŠiaulietė Edita Navickienė sau pažadėjo, kad jei tik atsiras laisva „kapeika“, būtinai rimčiau pasiners į nepaprastai įdomią, įtraukiančią kelionę, ieškoti savo giminės šaknų. Nemažai faktų moteris jau sužinojo klausinėdama pagyvenusių giminių, besiteiraudama bažnyčių archyvuose. Tačiau prieš kelerius metus Lietuvos valstybės istorijos archyve ji sako išgirdusi, kad dokumentų paieškos kainuos kelis šimtus eurų, tad kuriam laikui domėjimąsi atidėjo.Edita iš mamos jau seniai išgirdo, kad giminaičiai yra pastatę bažnyčią, o prosenelė buvo tarnaitė, pastojusi nuo savo pono. „Tokios žinios mane taip „užkabino“, kad ėmiau rimtai domėtis, kas buvo mano protėviai. Sužinojau, kad prosenelę ponas vedė, tačiau ji mirė gimdydama mano senelę. Tada ponas augino mano senelę, vedęs kitą moterį“, – džiaugiasi rastomis žiniomis pašnekovė.

Žinodama, kad visi protėviai palaidoti Pakražančio miestelio (Kelmės r.) kapinėse, Edita informacijos ieškojo bažnyčioje. Kadangi 1879-aisiais statyta bažnyčia sudegė, buvo sunaikinti ir visi joje saugoti dokumentai.

„Daug archyvų sudegė ir per Antrąjį pasaulinį karą, tad beliko teirautis pačių vyriausių giminių, ką jie prisimena. Nukeliavau iki XVI–XVII amžiaus, sužinojau, kad mano kraujas „mėlynas“, o pati esu Suomijos pirklių Skaudvilų palikuonė. Lietuvoje buvo pirklių miestelis, Skaudvilai buvo supirkę daug dvarų. Vienas sūnus tapo klebonu, o mano senelio tėvas kortomis pralošė visus dvarus“, – šypsosi ji.

Moteris teigia taip pat sužinojusi, kad jos tėtis yra partizano ir vienuolės meilės vaisius. „Tai įvyko 1945-aisiais, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Mano močiutė buvo vienuolė, kuri besislapsčiusiems partizanams gabendavo maistą. Taip ir „primaitino“. Senelė pastojo, mano senelį nušovė. Senelė metė vienuolystę, užaugino mano tėtį“, – sako pašnekovė.

Editai šią paslaptį tėtis atskleidė tik prieš savo mirtį. Natūralu – sovietmečiu tėvai savo vaikams apie lietuvių rezistencijos kovas vengė pasakoti, baimindamiesi nukentėti. „Tėtis nelankydavo bažnyčios, tačiau prieš mirtį namuose ir rožančius, ir Biblija atsirado“, – sako ji.

Prieš kokius ketverius metus senelio brolio žmona prisiminė, kad Editos promočiutės (tarnaitės) vardas buvo Viktorija. „Nuostabu – mano vidurinioji duktė yra Viktorija, kapinėse radau net prosenelės kapą. Mano senelis yra atstatęs Pakražančio bažnyčią, o aš apmokėjau paveikslo restauravimo išlaidas, kuriame pavaizduotas pirmasis klebonas“, – sako moteris.

Skaudvilai turėjo giminės herbą, tad Edita, kai gaus dokumentus, įrodančius kilmę, herbu žada papuošti namus.

Iki šiol Vinco Lauručio žinios apie giminę tesiekė Bazilionus, dabar jis sako galintis įtarti, kad visi Lauručiai yra giminės.

Emeritas atrado turintis mėlyno kraujo

Šiaulių universiteto emeritas, prof. dr. Vincas Laurutis apgailestauja, kad jo tėvai, kol buvo gyvi, nepasakojo, iš kur kilo Lauručių giminė. Tačiau dabar, jau būdamas pensijoje ir turėdamas laisvo laiko, profesorius pasišovė surasti kuo daugiau informacijos apie savo kilmę.

V. Laurutis prieš dešimt metų iš pusseserės išgirdo, kad jo mama yra bajoraitė. „Mama sakė nieko nenorinti apie tai girdėti, nes vaikystėje ganė žąsis. Nebesidomėjome tada, o dabar su broliu Algimantu jau gavome visus dokumentus Valstybės istorijos archyve. Mano mama yra Toliataitė, bajorų Toliatų palikuonė. Giminės herbe buvo pavaizduota gervė. Namo kieme pasistačiau gervės skulptūrą, ir į šį paukštį jau ėmiau žiūrėti visiškai kitaip“, – šypsosi profesorius.

V. Laurutis atvirauja, kad rasta informacija, jog turi „mėlyno“ kraujo, nekelia kažkokių ypatingų pasididžiavimo jausmų. Prioritetai šiais laikais kitokie. Svarbesnis įdomumas buvo archyve rasti dokumentus, juos čiupinėti, skaityti ir susipažinti su visiškai kitokia Lietuva. Juk Lietuvos rusinimo, lenkinimo laikotarpiais visi dokumentai buvo pildomi nelietuviškomis raidėmis.

V. Laurutis paieškas pradėjo užsiregistravęs Valstybės istorijos archyve. Sužinojo, kad reikia sumokėti 86 Eur, tačiau informacijos archyvarai dėl didelio užimtumo žadėjo pradėti ieškoti tik po 1,5 metų.

Gyventojams niekas nedraudžia patiems atvykti į archyvą sostinėje, tad profesorius nusprendė pats rasti visą informaciją. Jis buvo įleistas į skaityklą, vartė katalogus, ieškojo pagal pavardę dokumentų. „Apie 3 valandas ieškojau ir radau Toliato pavardę. Užsakiau informaciją, kurią man pažadėjo pristatyti po 3 dienų. Už 15 Eur man padarė kopijas. Yra kainoraštis, nėra kainos labai didelės“, – sako jis.

Į archyvą V. Laurutis vyko ir su broliu Algimantu, peržiūrėjo visus dominančius dokumentus, paprašė, kad informacija būtų įrašyta į laikmeną. „Kainoraštyje yra pateikta ir reklama įmonių, kurios už atlygį surenka dokumentus, bet man įdomiausia buvo viską rasti pačiam. Man didelė vertybė, kad pats viską radau. Su broliu net rankomis iš džiaugsmo sukirtome“, – juokiasi jis.

Profesorius apsilankė ir tinklapyje „epaveldas.lt“, kuriame vis daugėja laisvai prieinamos informacijos, ir galima rasti bažnytinių dokumentų. „Įdomiausia, kad daugelio įrašų negali perskaityti. Rusiškai, lenkiškai, lotyniškai parašyta, pavyzdžiui, vardas Laurynas, įrašytas kaip Laurentijus, Lavrentyj ir pan. Aš net ėjau pas universiteto Istorijos katedros vedėją konsultuotis“, – šypsosi pašnekovas.

Visi Lauručiai gali būti giminės

Nuostabu yra tai, kad kai pradedi kelionę, beieškodamas šaknų, pati informacija tave pasiekia. Neseniai prie V. Lauručio priėjo nepažįstamas žmogus ir ištiesė dokumentus. Juose parašyta, kad Lauručių giminės šaknys apraizgiusios Rėkyvos dvarą, kai jį valdė garsusis bajoras Mauricijus Pranciškus Karpis. Tas pats Karpis, kuriam yra pastatytas paminklas ir kuris garsėjo savo pokštais, švietėjiška veikla, rūpesčiu baudžiauninkais.

Prie nubraižyto giminės medžio parašyta, kad nuo Panevėžio pusės didelio bado metais į Rėkyvą atėjo Ambrozaitis, gimęs apie 1790-uosius metus. Ponas Karpis badaujančius maitino ir patikusius palikdavo gyventi dvare. Ponas Ambrozaičiui davė žemės ir trobelę kaimo gale. Kad senasis ponas baudžiauninko Ambrozaičio neieškotų, jam duota Galinausko pavardė. Galinauskas buvo apvesdintas su baudžiauninke Baikauskaite.

Galinauskai susilaukė penkių vaikų, o jų anūkė Kazimiera ištekėjo už Prano Lauručio ir tapo Laurutiene. K. Laurutienė susilaukė penkių dukrų ir sūnaus Vinco (V. Lauručio senelio, – aut. past.), vėliau įsikūrusio Bazilionuose.

Iki šiol V. Lauručio žinios apie giminę tesiekė Bazilionus, dabar jis sako galintis įtarti, kad visi Lauručiai yra giminės, nes į Rėkyvą iš kažkur atkeliavo Kazimierą vedęs Laurutis. Jam yra tekę bendrauti su bendrapavardžiu, giminaičiu nelaikomu Vytautu, kuris nepaprastai panašus į pusbrolį, gyvenantį Kaune. „Reikės rasti bažnyčioje dokumentus, gal net atsilieps Lauručiai, turintys daugiau informacijos“, – šypsosi profesorius.

Edita Navickienė, besidomėdama giminės istorija, nukeliavo iki XVI–XVII amžiaus ir sužinojo, kad yra Suomijos pirklių Skaudvilų palikuonė.

 

Kuo toliau – tuo intriga didesnė

Pats seniausias Valstybės istorijos archyvo darbuotojų atkurtas genealoginis medis siekia net XIII amžių. Tradiciškai genealoginius medžius pradėta sudarinėti tik XVIII amžiuje. Žmonės tai darė praktiniais tikslais, tokiais, kaip turto paveldėjimas.

Šiaulių kraštotyros draugijos vadovė Virginija Šiukščienė pažįsta ne vieną kraštotyrininką, kuris sudarinėja ne tik savo, bet ir iškilių, garsių žmonių giminės medžius. Garbaus amžiaus kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė yra parengusi net 350 kraštotyros darbų, sudariusi Povilo Višinskio giminės medį, pagelbėjusi kitiems besidomintiems žmonėms.

V. Šiukščienė taip pat turi išsamų genealoginį medį, tačiau jį sudarė ne pati, o gavo jau sudarytą. Sprendėsi jos tėvelio paveldėjimo klausimai, kai mirė giminaitė Amerikoje ir nepaliko testamento. Lietuvos ir Amerikos advokatų kontoros ėmėsi ieškoti paveldėtojų, tad parengė giminės medį. „Mes sužinojome, kiek tai kainuoja. Tegaliu pasakyt, kad tai kainuoja milžiniškus pinigus“, – sako moteris.

V. Šiukščienė vis dažniau pagalvoja, kad reikia tęsti mamos giminės šaknų detalias paieškas ir sako, kad globaliame pasaulyje, kai giminės išsibarsto po įvairias šalis, smalsumas ir noras visus surasti ir skatina domėtis šeimos istorija.

„Dabar jau garbės reikalas yra atrasti savo šaknis ir kuo gilesnes. Mano vyras Giedrius taip pat domisi savo giminės medžiu. Jam pavyko rasti užuominų ir paminėjimų Šiukščiaus pavardės, siekiančių kryžiuočių laikus. Čia jau yra taip, kad kuo toliau žmogus nueini, tuo intriga didesnė“, – šypsosi moteris.

 

Oksana Laurutytė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas